Prasčiau tik Kinijoje ir Irane – Lukašenkos režimas bando užgniaužti laisvą žodį

Remiantis organizacijos „Reporteriai be sienų“ reitingu, pernai pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse Baltarusija užėmė 153 vietą iš 180. Be to, Baltarusija yra tarp penkių valstybių, kuriose daugiausiai žurnalistų yra nubausta laisvės atėmimo bausmėmis – šiuo metu šalyje kali 32 žiniasklaidos darbuotojai. Prastesnė padėtis tik Kinijoje, Mianmare, Vietname ir Irane.  

Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.

Aliaksandras Lukašenka savo politinį kelią kaip Baltarusijos prezidentas pradėjo darydamas spaudimą savo oponentams, įskaitant ir žiniasklaidos darbuotojus. 1999 metais Baltarusijoje be žinios dingo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas ir vienas pagrindinių to meto politinių A. Lukašenkos oponentų Viktoras Gončaras, taip pat jo draugas verslininkas Anatolijus Krasovskis. O vėliau dingo ir buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras Jurijus Zacharenka.

Maždaug po metų netoli oro uosto „Minsk-2“ buvo pagrobtas ir vėliau nužudytas operatorius, žurnalistas Dmitrijus Zavadskis. Tądien D. Zavadskis atvyko į oro uostą susitikti su kolega ir draugu žurnalistu Pavelu Šeremetu, kuris vėliau iškėlė D. Zavadskio nužudymo versiją. Anot P. Šeremeto, D. Zavadskį galėjo nužudyti Dmitrijaus Pavličenkos vadovaujama Baltarusijos saugumo pareigūnų grupė, kuri buvo atsakinga ir už Baltarusijos opozicijos politikų pagrobimus. Anot P. Šeremeto, D. Zavadskis buvo nužudytas dėl to, kad būdamas komandiruotėje Čečėnijoje aptiko įrodymų, liudijančių, jog Baltarusijos saugumo pajėgos vykdė specialias užduotis karo nuniokojamos respublikos teritorijoje.

2016 metais labiausiai A. Lukašenką erzinęs žurnalistas Pavelas Šeremetas ir pats žuvo Kyjivo centre, kai jo automobilyje detonavo bomba. Spėjama, kad šios užsakomosios žmogžudystės pėdsakai taip pat veda į Minską.

Be fizinio susidorojimo grėsmės, Baltarusijos žurnalistai daugelį metų patiria spaudimą ir su darbu susijusius ribojimus. Pastaroji represijų banga prieš pilietinę visuomenę ir žiniasklaidos darbuotojus nepatyrusiam skaitytojui gali atrodyti kaip savotiška Baltarusijos režimo išmonė, tačiau taip nėra.

2011 metais už prezidento apšmeižimą Gardino žurnalistas Andrejus Počobutas buvo nuteistas kalėti 3 metus, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Jis Baltarusijai skirto Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ priede „Beloruskij partizan“ ir asmeniniame tinklaraštyje publikavo straipsnius apie rinkimų Baltarusijoje klastojimą ir represijas. 2021-ųjų kovą A. Počobutas, kuris ne tik užsiima žurnalistine veikla, bet ir vadovauja Baltarusijos lenkų sąjungai, buvo sulaikytas ir nuo tada yra kalinamas. Žurnalistui pateiktame kaltinime rašoma, kad jis SSRS invaziją į Lenkiją 1939 metais pavadino užpuolimu. Be to, prie kaltinimo vėl buvo pridėti straipsniai leidiniui „Gazeta Wyborcza“ apie protestus Baltarusijoje.

Spaudimo žiniasklaidai pavyzdžių Baltarusijoje galima rasti ir daugiau, pavyzdžiui, vien 2012 metais Baltarusijos žurnalistų asociacija užfiksavo apie 60 žurnalistų, nevalstybinės spaudos platintojų ir socialinių tinklų aktyvistų sulaikymo atvejų. A. Lukašenka nuo pat pradžių suprato, kad vienas pagrindinių mūšių dėl valdžios vyks žiniasklaidoje, iš kurios jis sistemingai valo nepageidaujamus žurnalistus.

„Lietuviai supranta“

Dėl sistemingų represijų prieš žiniasklaidą po 2020 m. rinkimų didžioji dauguma pagrindinių Baltarusijos nepriklausomų žiniasklaidos priemonių redakcijų atsidūrė tremtyje, nes jų veikla tėvynėje buvo prilyginta ekstremizmui ir iškilo grėsmė žurnalistų saugumui.

2021 metų liepos 8 dieną Informacijos ministerija užblokavo vienos didžiausių Baltarusijos žiniasklaidos priemonių „Naša Niva“ svetainę. Vėliau du leidinio darbuotojai – vyriausiasis redaktorius Jegoras Martinovičius ir žurnalistas Andrejus Skurko – buvo sulaikyti ir nuteisti pustrečių metų kalėti.

„Naša Niva“ yra seniausias Baltarusijos laikraštis ir pažymėtina, kad pirmasis jo numeris baltarusių kalba buvo išleistas Vilniuje 1906 m., o redakcija į Minską persikėlė tik 1996 m. Šiandien, po beveik 30 metų darbo Baltarusijoje, „Naša Niva“ vėl yra priverstas grįžti į Lietuvos sostinę, kur šiuo metu dirba leidinio redakcija.

„Aš, kaip baltarusė, čia jaučiuosi labai komfortiškai ir niekada nesijaučiu kaip nors varžoma“, – teigia žurnalistė ir leidinio „Naša Niva“ direktorė Anastasija Rovdo.

Žurnalistė sako jaučianti Lietuvos visuomenės palaikymą. „Man labai patinka, kad lietuviai supranta, kodėl mes čia esame, supranta mūsų situaciją ir mus užjaučia, taip pat palaiko Baltarusijos pilietinę visuomenę kovoje už laisvę. Tai labai svarbu“, – aiškina A. Rovdo.

Dėl spaudimo žurnalistams ir realaus leidinio „Naša Niva“ draudimo Baltarusijos teritorijoje Anastasija, kaip ir daugelis Lietuvoje prisiglaudusių baltarusių, negali grįžti į tėvynę.

„Labai pavydžiu, pavyzdžiui, lietuviams, kurie šiandien gali nuvažiuoti į Baltarusiją. Kartais kalbamės su taksi vairuotojais ir kai kurie iš jų man sako: „Aš ten (Baltarusijoje) buvau prieš porą mėnesių“. O aš jiems: „Oho, aš nebuvau daugiau nei metus. Pavydžiu jums“, – sako A. Rovdo.

Baltarusijos naujienos

Baltarusijos žiniasklaidos priemonėms veikti už Baltarusijos ribų nėra lengva. Juk žurnalistai neturi prieigos prie informacijos, jiems sunku neatsilikti nuo Baltarusijos naujienų ir išlikti aktualiems, reaguoti į šalyje vykstančius įvykius. Tačiau nepaisant darbo tremtyje iššūkių, Baltarusijos žiniasklaida užsienyje dirba baltarusiams ir Baltarusijai.

„Žinoma, labai svarbu palaikyti ryšį su šalyje likusiais baltarusiais. Pradedant pokalbiais su draugais ir šeima. [Taip pat] reikia sekti kainas Minsko turguose, kad suprastum, kaip ten žmonės gyvena. Palyginus jas su baltarusišku atlyginimu, tampa aišku, ar pavyks kokiai nors Anai Ivanovnai išmaitinti savo šeimą. Reikia pabandyti įsivaizduoti save jos vietoje. Žinoma, mes gyvename Baltarusijos naujienomis. Turbūt nėra gerai, kad mes nesiintegruojame, tačiau mums, žurnalistams, labai svarbu nepaskęsti Lietuvos aktualijose, kuriose daugelis iš mūsų esame panirę, o išlikti Baltarusijos naujienų lauke“, – sako A. Rovdo.

Po suklastotų 2020 metų rinkimų dalis Baltarusijos žiniasklaidos priemonių ne tik persikėlė į Lietuvą, bet čia susikūrė. Vienas iš tokių leidinių – interneto projektas „Malanka.Media“. Jo sumanytoja žurnalistė Jekaterina Pytleva sako, kad beveik visi tremtyje dirbantys baltarusių žurnalistai susiduria su sunkumais gaunant informaciją iš šalies, tačiau jie nėra neįveikiami.

„Yra sunkumų, bet kiekviena redakcija juos kažkaip išsprendžia, ir aš matau, kad kiekviena redakcija turi savus šaltinius. Laimei, šiuo metu Baltarusijos visuomenė yra virtusi stichiniais žurnalistais, kurie, nepaisydami bendravimo su nepriklausoma žiniasklaida rizikos, dalijasi informacija, siunčia nuotraukas, vaizdo įrašus, įvairius svarbius dokumentus“, – sako J. Pytleva.

„Tu čia, o jie ten“

„Naša Niva“ dirbo Baltarusijoje, kol leidinys buvo „užgniaužtas“.

„Toks buvo vyriausiojo redaktoriaus sprendimas – likti Baltarusijoje, kol bus įmanoma“, – prisimena A. Rovdo.

„Naša Niva“ direktorė mano, kad tai, jog leidinys gimtojoje šalyje buvo likviduotas, jo žurnalistų veikla prilyginta ekstremistinei, jie patyrė spaudimą, emigraciją ir represijas, padeda geriau suprasti šiandien šalies viduje vykstančius procesus.

„Prisimindami tą siaubą, kurį patys patyrėme būdami ten 2021 metų vasarą, galime įsivaizduoti, kas vyksta dabar, kai nuo to laiko praėjo daugiau nei metai, o represijos nuolat stiprėjo. Mes realiai jaučiame ir suprantame baimę, kuri vyrauja šalies viduje – kaip žmonės jaučiasi, kodėl jie daro vieną ar kitą dalyką, arba nedaro, kas juos stumia į priekį, o kas stabdo“, – sako A. Rovdo.

Šiandien, kai Anastasijos kolegos sėdi kalėjime, žurnalistė tęsia darbą, kurį lydi daugybė įvairiausių išgyvenimų.

„Tai darbas, kai negali jaustis visiškai laisvai, nes galvoje nuolat pulsuoja mintis: „Tu čia, o jie ten. Tu čia, o jie ten“. Atsiranda kaltės jausmas, atsiranda didelė atsakomybė už juos ir kažkoks bejėgiškumas, nes jau suprantame, kad su režimu praktiškai neįmanoma derėtis. Neįmanoma suprasti, kas jį gali paveikti. Daug (režimo) sprendimų yra visiškai padriki, nelogiški, niekuo nepaaiškinami“, – sako A. Rovdo.

Padriki režimo veiksmai pasireiškia chaotiškais ir nepateisinamai žiauriais nuosprendžiais tiems, kas jam neįtinka.

„Šiuo metu taikoma vis naujų ir naujų baudžiamųjų bylų kėlimo tiems, kas jau yra kalėjime, praktika. Pasirodo, kad jei pavyks atlikti bausmę ir negausi antros – tai jau didelis džiaugsmas, nes gali nutikti taip, kaip „Belsat“ žurnalistei Katiai Andrejevai, kuri iš pradžių buvo nuteista kalėti dvejus, o po to dar aštuonerius metus. Mums tai apskritai buvo kažkokia beprotystė. Jauna mergina, iš kurios režimas daro va tokį piktybinį priešą, kuriam skiriama bausmė, nežinau, tikriausiai beveik kaip už žmogžudystę“, – tęsia „Naša Niva“ žurnalistė.

Pati Jekaterina Andrejeva, reaguodama į jai už išdavystę pridėtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, savo vyrui laiške juokaudama rašė: „daugiau nei Solženicynui“.

„Malanka.Media“ įkūrėja Jekaterina Pytleva savo ruožtu mano, kad Baltarusijos žurnalistikai pavyko atlaikyti režimo smūgį ir, nepaisant nuolatinio spaudimo, žurnalistė pastebi teigiamas tendencijas šioje profesijoje. „Net sakyčiau, kad nauji iššūkiai padėjo nepriklausomos žiniasklaidos redakcijoms rasti naujų bendravimo su auditorija būdų, naujų darbo tokiomis sąlygomis metodų. Šios redakcijos gali būti išsibarsčiusios po įvairias šalis, bet ir toliau dirbti profesionaliai bei efektyviai. Matau, kad tai tarsi kažkoks antras kvėpavimas – baltarusių žurnalistikai užspaudė gerklę, tačiau atsivėrė naujas kvėpavimas, ir man tai atrodo kaip stebuklas“, – džiaugiasi žurnalistė.