Policijos smurtas kyla iš nuobodulio? Kodėl auga baudžianti valstybė, nuo kurios kenčia pažeidžiami žmonės

JAV ir vėl kyla neramumų banga – Portlande degė mašinos, grūmėsi skirtingas puses palaikantys protestuotojai po to, kai policija nušovė dar vieną juodaodį, Jacobą Blake`ą.  Protestai atsinaujino ir šalies Rytuose, Viskonsino valstijoje.

„Priėjome tašką, kai valstybė ir žmonės konfliktuoja dėl to, kokia turėtų būti demokratinė tvarka“, – nesiliaujančių neramumų JAV priežastis LRT.lt aiškino Didier Fassin, antropologas, Prinstono universiteto ir Paryžiaus Collège de France profesorius, keliolika metų tiriantis policijos darbą. Jo teigimu, protestai JAV – ne atsitiktinis konfliktas, o gili problema, bredusi dešimtmečius.

Daugiau nei metus iš arti stebėjęs iškvietimus pavojinguose imigrantų rajonuose, antropologas sako, jog kova su nusikalstamumu šiandien yra dominuojama karo vaizduotės – nusikaltėlius matome kaip grėsmę, prieš kurią galima imtis bet kokių priemonių. Būtent policija ir baudžianti valstybė į dar blogesnę padėtį nustūmė labiausiai nepasiturintį visuomenės sluoksnį. Policininkų darbas irgi sunkėjo – būtent dėl to policija tapo brutalesnė, naudojanti daugiau smurto.

– Protestai dėl policijos brutalumo persirito per visą pasaulį – kaip paaiškinti, kas nutiko JAV ir Europoje, žvelgiant iš platesnės perspektyvos?

– George`o Floydo nužudymas buvo paskutinis lašas. Po dešimtečius trukusio policijos smurto prieš mažumas JAV, šįkart situacija buvo kitokia nei, pavyzdžiui, po Michaelo Browno mirties prieš kelis metus. Visuomenė nebegalėjo toleruoti tokio tendencingo smurto ir institucinio nebaudžiamumo. „Black Lives Matter“ judėjimas tapo nacionaliniu, jį lydėjo protestai, kurie matomi labai retai. Ir jis rezonavo likusiame pasaulyje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Adama Traore – iš Afrikos kilusio vyro mirtis nuo žandarmerijos rankų – irgi tapo teisėsaugos klaidų simboliu.

Problema, jog valdžios ir policijos atsakas iki šiol būdavo įrodymų neigimas ir protestų stabdymas: tiek JAV, tiek Prancūzijoje. Atėjome į tašką, kai valstybė ir žmonės konfliktuoja dėl to, kokia turėtų būti demokratinė tvarka.

Žmonės mano, jog policija ne kovoja prieš netvarką, bet ją dar labiau gilina.

– Sietle protestų metu buvo atidaryta vadinamoji zona be policijos. Policijos šūkis yra „saugoti ir ginti“ – kas nutiko, kad gyventojai pradėjo šią instituciją matyti kaip žmonių priešą?

– Būtų klaidinga manyti, kad policija vien tik užsiima smurtu, yra persmelkta rasizmo ir nepripažįsta savo klaidų, kaip JAV ir Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Britanijoje ar Nyderlanduose, atrodo, valdžia ėmėsi veiksmų, siekdama išvengti šių problemų. Nereikėtų sakyti, kad situacija visur yra tokia.

Tačiau paskutiniais metais buvo daug daugiau pasipiktinimo dėl teisėsaugos brutalumo ir diskriminacijos prieš emigrantus ir mažumas. Atsirado judėjimas, siekiantis sumažinti policijos finansavimą. Tai rodo, kad žmonės mano, jog policija ne kovoja prieš netvarką, bet ją dar labiau gilina, ir jaučiasi nesaugūs jau nebe dėl nusikaltimų, o dėl pačios policijos. Bent jau kai kuriuose visuomenės sluoksniuose, bet kuo toliau, tuo labiau – visur.

– Neseniai sakėte, kad JAV ir Prancūzijos policija dirba labai panašiais principais – kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis policija susiduria visame pasaulyje? Kodėl protrūkis įvyko būtent JAV?

– Esminis skirtumas yra tai, jog Prancūzijoje policija yra valstybės institucija, o JAV ji yra vietinė institucija. Prancūzijoje samdymas ir paskyrimas dirbti vykdomas nacionaliniu lygiu, norint užtikrinti vienodą pasiskirstymą visoje šalyje.

Tačiau nors valstybės institucija turėtų būti neutrali, policija vis labiau susisieja su valdžia, ypač dešiniaisiais. <...> JAV priešingai – policija paklūsta vietinei valdžiai, visos struktūros yra autonomiškos. Taip rizikuojama, kad policija bus palanki vietos valdžiai, ir kad nedirbs pagal vienodus standartus.

Tačiau yra ir daug panašumų, abiem atvejais policija yra virš įstatymo, ji yra tapusi galinga institucija, kuri atsisako reformuoti savo veiklą.

Nėra tiesa, kad protrūkis prasidėjo JAV – 2005-aisiais Prancūzijos miestuose kilo riaušės po to, kai du paaugliai buvo užpulti policijos. Tuo metu mokslininkai JAV suko galvą, kodėl toks pasipriešinimas neįvyko jų šalyje.

– Savo knygoje rašote, kad policijos darbas matomas kaip „skaičių politika”. Egzistuoja posakis, kad kriminalinio teisingumo sistema Vakaruose veikia kaip atliekų šalinimo kultūra: turime privačius kalėjimus, saugumo kompanijas, padidinto saugumo zonas – iš esmės įvairaus pobūdžio getus. Ar mūsų požiūris į nusikaltimus yra apskritai ydingas?

– Policijos darbas jau kurį laiką buvo tapęs būdu tvarkytis su socialine nelygybe. Daugelyje Europos valstybių pastaraisiais dešimtmečiais augo ekonominė nelygybė, kai vargingiausieji tapo dar skudersniais, o turtingiausi – dar turtingesniais, tai augančių kapitalistinų ir neoliberalių ideologijų ir politikos pasekmė.

Nykstant socialinės paramos valstybei, augo baudžianti valstybė, tačiau ji buvo nukreipta į pačius pažeidžiamiausius visuomenės narius, tuos, kurie jau ir taip buvo pažeisti prekariškumo. Neteisingumas jų nelygią padėtį pablogino antrą kartą.

Svarbu demistifikuoti tą dramatišką policijos įvaizdį, atėjusį iš filmų ir serialų.

– Kokie yra pagrindiniai mitai apie tai, kaip atrodo policininko darbas?

Įprastai policijos darbo įvaizdis – daug veiksmo vaikantis nusikaltėlius ir areštuojant prasižengėlius. Tačiau didžioji dalis policijos darbo, priešingai, yra jokio veiksmo. Jie praleidžia valandas patruliuodami, nesulaukdami jokio skambučio.

Toks nuobodulys paaiškina, kodėl net menki incidentai, kaip jaunimo muštynės arba motociklo triukšmas, gali sukelti nepasvertą reakciją. Į įvykio vietą atvyksta daugiau pareigūnų ir taikoma daugiau jėgos nei būtų reikalinga. Todėl svarbu demistifikuoti tą dramatišką policijos įvaizdį, atėjusį iš filmų ir serialų.

– Viename savo knygos skyriuje stebėtinai ramiu tonu aprašote, kaip tyrimo metu stebėjote savo sūnaus ir draugų suėmimą. Kaip pavyko susidoroti su emocijomis, stebint tiek nelengvų situacijų? Klausiu, nes atrodo, kad šios vasaros įvykius dalis žmonių yra linkę matyti ir į juos reaguoti emociškai ir ideologiškai, ieškodami priešų tariamoje radikalioje kairėje arba dešinėje.

– Su policija praleidau penkiolika mėnesių, daugiausiai su liūdnai pagarsėjusiais antikriminaliniais būriais, ir jau nuo pat pradžios nusprendžiau, kad neišreikšiu savo jausmų, nerodysiu, kaip mane paveikė tai, ką pamačiau ar išgirdau. Tai buvo savaime suprantama sąlyga, norint atlikti tyrimą. Tai nereiškia, kad neturėjau emocijų, aš jų tiesiog nereiškiau.

Dar sunkiau emocijas kontroliuoti buvo po kelių metų rašant knygą. Norėjau, kad ji būtų kuo labiau aprašanti, objektyvi, o emocijos liktų skaitytojui. Tikrai, manau, kad kuo šaltesnis – ne objektyvesnis – esi aprašydamas ir analizuodamas įvykius, tuo daugiau erdvės lieka tiems, kurie skaito, priimti savus sprendimus apie tai, kaip jie jaučiasi. Tai strateginis sprendimas, bet taip pat ir etinis.