Po Europą keliaujantis ir paramą renkantis ukrainiečių žurnalistas: taip darau, nes fronte kariauja mano sūnus

Ukrainos nacionalinio transliuotojo žurnalistas Romanas Koliada, Rusijai užpuolus Ukrainą, kelis mėnesius gyveno Ukrainos radijuje ir su kitais žurnalistais užtikrino, kad darbas nenutrūktų. Šiuo metu vyras keliauja po Europą ir rengia paramos koncertus, o surinktas lėšas aukoja Ukrainos kariuomenei.

LRT RADIJUI žurnalistas pasakoja – tokia veikla užsiima, nes pats fiziškai negali eiti kariauti. Pašnekovas viliasi, jog jam pavyks ne tik nupirkti kariams ginklų, bet ir suremontuoti automobilį fronte esančiam savo sūnui.

– Pradėkime nuo naujausių įvykių. Kaip Jūs, Ukrainos žurnalistas, viešintis Lietuvoje, vertinate tai, kas antradienį vakare įvyko Ukrainos-Lenkijos pasienyje?

– Visų pirma, aš jums atsakysiu kaip žmogus, pas kurį spalio 10 d. į nuosavą kiemą atskrido rusiška raketa. Čia yra tokia patirtis, kokios nenorėčiau, kad kas nors išgyventų. Tai, kad mes čia su jumis gyvai kalbamės, yra stebuklas. Ir tai, ką dabar daro Rusija, iš tikrųjų yra nusikaltimas – nusikaltimas prieš žmogų, nusikaltimas prieš žmoniją ir galiausiai už tai turi būti nubausta. (...) Tikrai didžiulė užuojauta Lenkijos piliečiams, kurie žuvo. Nors ir baisu tą sakyti, bet mes tokioje realybėje gyvename jau nuo vasario 24 d. ir jau pradėjome priprasti prie tokio gyvenimo.

– Ar galima sakyti, kad būtent raketos, atskriejančios iš Rusijos, ir nepakankama Ukrainos oro gynyba jums, ukrainiečiams, šiandien yra didžiausia problema?

– Didžiausia problema Ukrainai yra tame, kad Rusijos Federacija egzistuoja šalia. Iš tikrųjų, kalbant apie dabartį, konvencinio karo kontekste, taip, raketos mums trukdo labiausiai. Reikia nepamiršti, kad Rusija prieš Ukrainą, ir ne vien tik prieš ją, jau senokai veda hibridinį karą. Vedamas informacinis karas, pažeidžiamas informacinis saugumas. Iš Ukrainos deportuota tūkstančiai vaikų. Yra Rusijos šnipinėjimas, rusų šnipų infiltracija į kitų valstybių vyriausybes.

(...) Rusija šiuo metu vykdo ir genocidą, ir etnocidą, ir ekocidą, ir produktocidą, ir taip toliau. Viską, ką tik jų rankos gali pasiekti. Taip, žinoma, raketos ir artilerija yra tai, kas mums labai trukdo, nes mes iki šiol jaučiame didelį poreikį tokių sistemų daugiau gauti pas save, kad galėtume apsiginti. Pas mus rankų ir smegenų tam netrūksta, tiesiog trūksta tos pačios geležies.

– Vienas iš Jūsų apsilankymo Lietuvoje tikslų yra rinkti paramą ukrainiečių kariuomenei. Kodėl nusprendėte taip daryti?

– Na, visų pirmiausia dėl to, kad mano sūnus kariauja. Mano draugai, kurie dabar kariauja, kadaise buvo ir profesoriai, ir medicinos darbuotojai, ir muzikantai, kaskadininkai, poetai ir taip toliau. Jie ir dabar yra, bet, nepaisant to, jie pasiėmė į rankas snaiperio šautuvus ir kitus karinius prietaisus, o aš asmeniškai fiziškai negaliu to padaryti. Tai aš prisidedu kitais būdais. Aš tai darau informaciniame lauke. (...) Dirbu socialinėje žiniasklaidoje, taip pat esu ir muzikantas bei poetas, todėl galiu koncertuoti, tą ir dabar darau. Visos lėšos, kurias mes surenkame, skiriamos tam, kad nusipirktume snaiperių šautuvų, kažkokios kitokios karinės amunicijos arba, asmeniškai, suremontuotume automobilį, su kuriuo kare važinėja mano sūnus – jis buvo nupirktas, bet, deja, apšaudytas ir šiuo metu sugadintas.

Mane sieja labai glaudus bendradarbiavimas su Lietuva, dar nuo 2013–2014 m., po Orumo revoliucijos. Pavyzdžiui, su Juozu Valiušaičiu (fotografas, fotografinių filmų autorius – LRT.lt) mes esame pažįstami dar nuo Oranžinės revoliucijos laikų. O mano sūnus turi šarvuočius, kurie buvo tiesiogiai iš Lietuvos kario perduoti jam. Čia pirmas kartas, kada po Rusijos invazijos į Ukrainą aš galėjau išvykti į Europą. Prieš tai buvau Lenkijoje, turėjau koncertą, dabar esu Lietuvoje. (...) Po to esu suplanavęs vykti į Paryžių, Berlyną, Budapeštą.

– Kiek noriai tos šalys, kuriose Jūs lankotės, aukoja per jus Ukrainai?

– Tai, kad tuose miestuose, kuriuose aš lankysiuosi, iš tikrųjų jau yra patvirtinti tie visi koncertai ir, vadinasi, į tuos koncertus ateis žiūrovai, ir reiškia, kad jie tikrai yra pasirengę aukoti. Žinoma, yra niuansų, kalbant apie valstybės požiūrį – pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija turi savų atspalvių. Jau nekalbu apie Vengrijos požiūrį. Reikia turėti omenyje, kad tose valstybėse dabar laikinai priversti gyventi milijonai ukrainiečių. V. Putinas priverstinai juos išvarė iš Ukrainos. Tai jie tose valstybėse dabar daro didžiulį darbą, antirusišką darbą.

(...) Toks labai parodomasis buvo mano pasirodymas Kaune, vyskupijos rezidencijoje. Tiesą pasakius, aš galvojau, kad dauguma žiūrovų bus ukrainiečiai. Bet, mano didžiai nuostabai, kai salėje paprašiau pakelti ranką tuos, kurie yra ukrainiečiai, ranką pakėlė tik gal 5 žmonės. Visi kiti buvo lietuviai. Aš esu tikras, kad taip pat bus ir kitose valstybėse.

Viso pokalbio su Ukrainos radijo žurnalistu klausykitės LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.