Planetos čempiono titulą medžioti nusiteikęs Alekna: jeigu Rusija bus žaidynėse, tai drąsiai paaukosiu olimpinę svajonę

Sulaikiusi kvapą ir įsmeigusi akis į televizorių ekranus – taip visa Lietuva praėjusių metų rugpjūtį stebėjo disko metimo vunderkindo Mykolo Aleknos triumfą Europos čempionate. Prabėgo vos kiek daugiau nei pusmetis ir Lietuvos sporto vilties švystelėtas diskas kitoje Atlanto vandenyno pusėje vėl skrieja toliau nei 68 metrus bei fiksuoja geriausią sezono rezultatą pasaulyje.

Tiesa, pastarąjį, praėjus vos savaitei, netikėtai pagerino disko metimo rungties senbuvis Alexas Rose’as iš Samoa. 31-erių atleto mestas įrankis nuskriejo 70,39 m ir leido ne tik aplenkti lietuvį bei kol kas tapti šio sezono planetos lyderiu, bet ir užfiksuoti naują Okeanijos rekordą.

Po nepriekaištingo 2023-iųjų starto LRT.lt su Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenančiu ir sportuojančiu M. Alekna pasikalbėjo ne tik apie šių metų tikslus, sportinę formą bei varžybų ilgesį, bet ir apie studijas Berklio universitete, Kauno „Žalgirio“ fenomeną ir olimpinės svajonės atsisakymą, jeigu žaidynėse Paryžiuje dalyvautų agresorės Rusijos ir Baltarusijos atletai.

„Tikrai paaukočiau tą olimpiadą ir nedalyvaučiau. Mano nuomone, ne aš vienas nedalyvaučiau, o tą darytų labai daug sportininkų. Manau, kad nedalyvautų visa Lietuvos rinktinė, o dėl kitų rinktinių galimo atsisakymo ta olimpiada tiesiog netektų prasmės. Nebūtų jokio reikalo ten varžytis. Tokiu atveju ir tie medaliai taptų tiesiog beverčiai“, – drąsiai apie 2024-ųjų Paryžiaus olimpinių žaidynių svajonės atsisakymą, jeigu jose dalyvautų rusų ar baltarusių atletai, kalba 20-metis M. Alekna.

Naujas sezonas, nauja istorija

Praėjusiais metais legendinio disko metiko, dukart olimpinio ir pasaulio čempiono Virgilijaus Aleknos sūnus M. Alekna ne kartą vertė susiimti už galvų ir lengvosios atletikos ekspertus, ir šios sporto šakos gerbėjus. Ką tik iš jaunimo amžiaus grupės į itin konkurencingą suaugusiųjų katilą įšokęs ir 2 kilogramų diską akimirksniu prisijaukinęs lietuvis 2022-aisiais gerino ne vieną asmeninį rekordą, triumfavo Lietuvos čempionate bei debiutavo prestižinėse Deimantinės lygos varžybose.

„Tai yra visiškas fenomenas. Mėgstu sakyti, kad yra žmonės, yra antžmogiai ir yra „indigo vaikai“. Mykolui priskirčiau trečiąjį variantą“, – 2022-ųjų liepą LRT.lt portalui teigė buvęs disko metikas, M. Aleknos pirmtako Andriaus Gudžiaus treneris Vaclavas Kidykas.

Kaip paaiškėjo netrukus, tokie skambūs apibūdinimai nebuvo iš piršto laužti.

Tikra vyšnia ant torto 2022-aisiais tapo žadą atimančios pergalingos akimirkos planetos bei Senojo žemyno čempionatuose. Oregone (JAV) vykusiose pasaulio pirmenybėse M. Alekna pasidabino sidabro medaliu (69,27 m) ir nusileido tik varžybų favorito statusą patvirtinusiam slovėnui Kristjanui Čehui (71,13 m). Bronzą tada iškovojo kitas lietuvis A. Gudžius (67,55 m).

Lygiai po mėnesio Miunchene (Vokietija) M. Alekna atsirevanšavo pagrindiniam savo varžovui iš Slovėnijos ir sensacingai tapo Europos čempionu. Lietuvos lengvosios atletikos metraščiuose nugulusį vakarą jo mestas diskas skriejo net 69,78 m, o toks įspūdingas rezultatas leido pagerinti Europos čempionatų rekordą bei tapti visų laikų jauniausiu šios rungties Senojo žemyno čempionu. Vėliau sekė kylančios Europos lengvosios atletikos žvaigždės titulo iškovojimas ir geriausio šalies sportininko vardo pelnymas.

„Gana dažnai prisimenu praėjusį sezoną, pažiūriu savo metimų vaizdo įrašus. Dažniausiai įsijungiu Europos čempionato metimus. Toks žiūrėjimas mane dar labiau motyvuoja. Epizodus peržvelgiu ir prieš treniruotes, pasigilinu į įvairias technikos detales, metimo subtilybes. Taigi, dar sugrįžtu mintimis į praėjusį sezoną, o tie nuostabūs prisiminimai man padeda judėti į priekį, vėl užsikurti“, – pasakoja šiuo metu JAV studijuojantis ir sportuojantis lengvaatletis.

Pasak jo, pasižvalgymas į nepamirštamas praėjusio sezono akimirkas jokių minčių apie atsipalaidavimą ar sužvaigždėjimą nekelia, o priešingai – motyvuoja dar daugiau dirbti, kad būtų galima pakartoti tokį pat džiaugsmą.

„Kai pažiūriu praėjusio sezono metimus, prisimenu tą nepakartojamą jausmą, kuris virė viduje. Man labai norisi tą jausmą pakartoti. Kad galėčiau tai padaryti, privalau vėl gerinti savo rekordus, kažką laimėti. Jeigu to nebus, nepasikartos ir tas magiškas jausmas. Taigi, tie prisiminimai neskatina jokio atsipalaidavimo, o kaip tik motyvuoja“, – sako M. Alekna.

Na, o motyvacijos ir dar didesnio darbo tikrai prireiks, nes kaip ir pernai, taip ir šiemet, konkurencija disko metimo sektoriuje žada būti tiesiog žaižaruojanti nuo galingų atletų ir orą skrodžiančių jų paleistų diskų.

„Manau, kad disko metimo lygis šiemet dar labiau išaugs, nes atsiranda ir kitų metikų. Lygis pakilo, o visi atletai bus dar alkanesni ir norės laimėti tik auksą. Intriga bus daug didesnė nei pernai metais. Vis dėlto manau, kad dėl to įdomiau tiek sirgaliams, tiek patiems sportininkams. Konkurencija juk automatiškai ir kelia pačių atletų lygį. Visi dirba dar daugiau, dar sunkiau ir laimėti nori kaip niekad“, – mintimis dalinasi kylanti Europos lengvosios atletikos žvaigždė.

2023-ieji – planetos čempiono titulo medžioklės metai

Nepaisant to, kad praėjusį sezoną vyko ir Europos, ir pasaulio čempionatai, planetos pirmenybės ir ryškiausios lengvosios atletikos žvaigždės žibės ir šiais metais, mat įprastą tvarkaraštį pakoregavo COVID-19 pandemija. Laukiamiausias sporto karalienės metų renginys šiemet įvyks rugpjūčio 19–27 dienomis Budapešte (Vengrija), o svarbiausius įvykius stebėti padės LRT.

Šie metai man reikšmingi dėl pasaulio čempionato. Tikiuosi laimėti aukso medalį, todėl 2023-iaisiais man tai yra svarbiausia.

Nors pagrindinis startas dar gana toli, pasiruošimą jam ir visam 2023-iųjų sezonui M. Alekna pradėjo dar rudenį, atslūgus Miunchene kūną ir mintis užvaldžiusioms emocijoms.

– Jau buvo du pirmieji startai 2023-iaisiais – abu verti pasaulio lyderio pozicijos. Kaip šiuo metu jaučiatės ir iš kur tokia sportinė forma sezono pradžioje? – LRT.lt paklausė M. Aleknos.

– Savijauta šiuo metu yra tikrai nebloga. Puikiai ruošėmės rudenį, žiemą ir pavasario pradžioje. Tikrai daug treniravomės, ruošėmės ir atlikome labai daug techninių treniruočių. Taip pat žymiai pakėlėme jėgos parametrus. Sportinė forma šiuo metu gana nebloga, o diskas skrieja visai toli. Neblogi rezultatai yra dėl to sunkaus įdirbio. Tokiu sezono startu esu patenkintas.

– Ar nustebino tokie rezultatai pirmose varžybose, ar maždaug kažko tokio ir tikėjotės?

– Iš tikrųjų kažko tokio ir tikėjomės. Treniruočių rezultatai rodė, kad mesti per 68 metrus galiu jau dabar. Tokie rezultatai nenustebino, tačiau parodė, kad einame tinkama linkme, o treniruočių procesas vyksta sėkmingai.

– Praėjęs sezonas susiklostė tiesiog fantastiškai, o pasibaigus jam buvo gana ilgas laiko tarpas tik treniruotėse, be jokių varžybų. Koks jausmas buvo vėl sugrįžti į sektorių?

– Visuomet būna be galo gera sugrįžti į sektorių ir oficialias varžybas. Treniruotis 5–6 mėn. be jokių varžybų yra tikrai sunku tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Norisi adrenalino, norisi to varžybų jausmo. Pirmojo starto aš visuomet labai laukiu, nes tas sugrįžimo jausmas yra itin geras. Tada vėl imi suprasti, kad svarbiausios varžybos po truputį artėja, o sunkus pasiruošimas sezonui jau visai netrukus duos didelę naudą. Po pirmųjų startų suvoki, kad vėl bus galima mėgautis varžybų procesu.

– Prieš metus jus žinojo kur kas mažiau žmonių, sulaukėte mažiau dėmesio. Ar dėl viso to susidomėjimo ir lūkesčių pirmose varžybose slėgė didesnė įtampa nei įprasta?

– Aš netgi pasakyčiau kitaip – pernai jaudulys ir įtampa buvo kur kas didesni, nes tai buvo pirmas sezonas metant 2 kilogramų diską. Tada man tai atrodė naujas, nežinomas iššūkis. Šiais metais jau esu apsipratęs, dalyvavęs daugelyje varžybų, sužinojęs, kaip diskas lekia, todėl kaip tik jaudulys pirmo starto metu buvo labai mažas. Varžybos vyko Berklio stadione, ten, kur ir treniruojamės, tai viskas buvo panašu į treniruotę. Manau, kad visa tai ir padėjo susitvarkyti su starto jauduliu, kurio ir taip nebuvo daug. Tiesiog mėgavausi varžybomis.

– Pernai ir jūs pats, ir sirgaliai, ir ekspertai nuolatos stebėdavosi, kad tas diskas skrieja taip toli. Šiemet tų nuostabų bus jau mažiau?

– Manau, kad nuostabų ir siurprizų bus mažiau, nes eina antri metai mėtant 2 kilogramų diską, prie kurio jau pripratau. Rezultatai artėja prie 70 metrų, o šią ribą peržengti yra tikrai labai sudėtinga. Manau, kad rezultatai turėtų kažkiek apstoti ir progresuoti šiek tiek lėčiau. Reikia tikėtis, kad jie vis tiek progresuos.

– Ar po tų pirmųjų sėkmingų startų jau teko pasikalbėti su tėčiu? Koks buvo jo komentaras apie tokią sezono pradžią?

– Taip, su tėčiu pasikalbame po kiekvieno starto. Tėtis iš tiesų labai džiaugėsi mano rezultatu ir sakė, kad balandžio mėnesį mesti taip toli yra tikrai geras rezultatas. Taip pat jis pabrėžė, kad nebandyčiau „draskytis“ ir mesti dar toliau, nes šiuo laikotarpiu to tikrai pakanka ir nereikia jau dabar pradėti kažko įrodinėti. Tėtis dalina puikius patarimus ir yra teisus.

Kartais būna toks noras mesti dar ir dar toliau, bet tada pagalvoji: „Ką aš veiksiu vasarą?“ Būtent todėl dar pasisaugosiu tuos rezultatus ir bandysiu mesti toli svarbiausiose varžybose – pasaulio čempionate.

– Jūsų pagrindinis treneris Mantas Jusis šiuo metu yra Lietuvoje. Koks bendravimas vyksta nuotoliu ir kokio stiprumo jūsų abipusis ryšys išlieka?

– Su Mantu susirašome kasdien, o susiskambiname kartą per savaitę. Bendraujame nuolatos, o treneris visuomet seka mano treniruočių procesą. Siunčiu jam visus treniruotėse atliktų metimų vaizdo įrašus ir jis man duoda labai daug vertingų patarimų. Taip pat jis daug bendrauja su JAV mane treniruojančiu Mohamedu Saatara.

Tas ryšys išlieka labai artimas. Labai noriu sugrįžti į Lietuvą ir vėl pradėti treniruotis su Mantu, nes tikrai esame labai artimi, gerai sutariame. Su juo treniruotis visuomet būna itin smagu, todėl su nekantrumu jau noriu grįžti į Lietuvą ir ten tęsti pasiruošimą vasaros sezonui.

– Ko dabar labiausiai reikia, norint palaikyti ir nuolatos gerinti sportinę formą?

– Jeigu žiūrim į varžybas, tai sezonas dar tik prasidėjo ir visko laukia itin daug. Kažkokios sportinės formos mes dabar netgi nesiekėme – esame darbų viduryje ir toliau sunkiai dirbsime iki pat vasaros. Apsukų nemažinsime.

Aš manau, kad forma dar turėtų tikrai gerėti, nes mes čia nebandėme nei kuo toliau mesti, nei jau gerinti formą. Viską darėme iš eilės. Kai susitelksime į rimtesnes varžybas, kai jau sieksime kuo geresnės formos, tai rezultatai savaime ir turėtų gerėti. Dabartinis rezultatas parodo tik esamą potencialą.

– K. Čehas sezoną taip pat pradėjo įspūdingai. Kaip vertinate tokį jo sezono startą ir ką jums apskritai suteikia dvikovos su juo?

– Na, jis yra be galo stiprus varžovas, tačiau labai džiaugiuosi, kad turiu tokį konkurentą. Visuomet esu priverstas stengtis ir bandyti padaryti daugiau už jį. Būtent todėl ir galiu tobulėti. Labai smagu, kad toks varžovas yra. Jis nepaprastas talentas: turi įspūdingą disko metimo techniką, yra aukštas, galingas atletas. Toks jo sezono startas tikrai nenustebino ir manau, kad šį sezoną jis mes dar daug toliau.

Jau laukiu dvikovų, nes visuomet yra smagu pasivaržyti su geriausiais. Jokiu būdu negalime kalbėti vien tik apie Kristjaną – yra ir švedai Danielis Stahlis, Simonas Petterssonas, mūsiškis A. Gudžius. Stiprių metikų yra labai daug, o visi jie tikrai alkani – nori vienas kitam nukirsti galvas sektoriuje. Sezonas laukia labai įdomus ir intriguojantis. Su nekantrumu laukiu ir pasaulio čempionato, kuriame bandysiu padaryti viską, ką galiu geriausio.

– Apskritai, kokį mąstymo būdą bei minčių susidėliojimą jūs stengiatės taikyti kasdieniame gyvenime? Kokių minčių atsinešate į treniruotes, varžybas?

– Man viskas prasideda nuo išsikeltų tikslų. Iš pradžių juos reikia išsikelti, o paskui daryti viską, kad jie būtų pasiekti. Atsikėlęs kiekvieną rytą aš pagalvoju, kad turiu tokią nuostabią galimybę sportuoti, man tai sekasi, esu talentingas, tai kodėl aš to turėčiau neišnaudoti. Tiesiog mintyse pasvarstau, kad viso to neišnaudoti būtų tikrai neprotinga – privalau daryti viską, ką galiu, kad pasiekčiau savo tikslus. Žinau, jog tai padaryti galiu, o viskas priklauso nuo mano darbo ir disciplinos. Būtent tai mane varo į priekį.

Varžybose visuomet galvoju apie žmones, kurie mane stebi, myli bei manimi domisi – tai ir šeimos nariai, ir treneriai, ir draugai. Visi manimi džiaugiasi ir palaiko, todėl varžybose tiesiog noriu pradžiuginti visus savo gerbėjus. Žinodamas, kad mane palaiko daug žmonių, visuomet noriu padaryti jiems šventę.

– Kokie yra šio sezono jūsų planai, numatytas grafikas?

– Šiokį tokį grafiką jau turime, bet, žinoma, jis gali keistis. Grįžus į Europą pirmosios varžybos liepos mėnesio pradžioje tikriausiai laukia Stokholme. Paskui planuojame vykti į Europos U-23 čempionatą Suomijoje ir ten iškovoti aukso medalį. Vėliau turėsiu Deimantinės lygos varžybas Londone, startą Lietuvos čempionate, o tada jau bus ir svarbiausios varžybos – pasaulio čempionatas Budapešte.

– Pernai, po triumfo Europos čempionate, sakėte, kad pirmą kartą gyvenime patyrėte tokį begalinį džiaugsmą. Noras jį pakartoti taip pat yra viena iš svarbiausių siekiamybių?

– Tikrai taip. Visada norisi sugrįžti būtent į tą džiaugsmo akimirką. Tai ir yra ta siekiamybė, tas variklis.

– Ką M. Aleknai reiškia 2023-ieji?

– Šie metai man reikšmingi dėl pasaulio čempionato. Nesvarbu, kaip sektųsi kitose varžybose – ar mėtyčiau po 63, ar po 64 metrus. Svarbiausia, kad pasaulio čempionate būčiau geriausios formos ir pavyktų pademonstruoti aukščiausią rezultatą. Tikiuosi laimėti aukso medalį, todėl 2023-iaisiais man tai yra svarbiausia.

„Nesu kažkokia žvaigždė – paprastas studentas ir viskas“

Berklio universitete (Kalifornijos valstija, JAV) M. Alekna ne tik profesionaliai sportuoja, bet ir studijuoja psichologiją. Pasak pasaulio vicečempiono, pasirinkti mokslai ne tik suteikia daug žinių, kurias galima pritaikyti praktikoje, bet ir leidžia pravėdinti galvą nuo vien tik apie sportą besisukančių minčių.

„Neretai profesionalūs sportininkai tik sportuoja ir daugiau nieko kito nedaro – visą dieną mąsto tik apie sportą. Man atrodo, kad tai tikrai vargina, išsunkia, todėl turėti kažkokią kitą veiklą ir nukreipti mintis kitais keliais yra labai svarbu. Pailsinti galvą nuo sporto yra sveika ir atletui išeina tik į naudą“, – teigia 2022-ųjų geriausias Lietuvos sportininkas.

Pokalbio su LRT.lt metu lengvaatletis papasakojo ne tik apie sportavimą ir šių metų tikslus, bet ir apie kasdienį savo gyvenimą, studijas, atpalaiduojančiu pomėgiu tapusią žvejybą bei dar į mokyklą einančios sesers neapdainuotą talentą. M. Alekna išskyrė ir įkvėpiantį bei Lietuvos sportą iliustruojantį Kauno „Žalgirio“ fenomeną.

Labai džiaugiuosi už „Žalgirį“, nes tai yra mano komanda numeris vienas nuo pat vaikystės. Visam Lietuvos sportui žalgiriečiai yra puikus pavyzdys.

– Kaip šiuo metu atrodo jūsų kasdienybė – mokslų, treniruočių ir varžybų suderinimas?

– Ryte keliuosi apie 8–9 valandą ir iki maždaug 12.30 val. turiu paskaitas. Taigi apie 3–4 valandas vaikštau į paskaitas, stengiuosi daug mokytis. Po to turiu techninę treniruotę, kurios metu tobuliname metimo techniką. Tą darome maždaug apie pusantros valandos. Tada yra poilsis, valgymas, miegas, o vakare laukia dar viena treniruotė. Ji vyksta nuo 17 iki 19 valandos. Čia jau dažniausiai dirbame salėje: kilnojame svarmenis, atliekame įvairius jėgos pratimus.

– Ar esate patenkintas pasirinkta psichologijos mokslo kryptimi? Kaip viskas klostosi ir sekasi?

– Man iš tiesų viskas labai patinka, suvokiu mokslų prasmę. Studijuodamas psichologiją iš karto matau tą sąsają su sportu. Būtent dėl to ir yra tas didelis noras į viską gilintis. Sporte psichologija vaidina didžiulį vaidmenį, todėl tai, ką mokausi, yra itin įdomu. Žinau, kad man tai yra naudinga ir padės ateityje.

Tie mokslai mane tiesiog veža. Manau, tai yra labai geras profesionalaus sportavimo papildymas. Mano atveju, studijuojant psichologijos srityje, žinios ir gauti įgūdžiai praverčia praktikoje. O šiaip, universitete visa diena užimta – viskas patinka.

– Koks yra jūsų laisvalaikis, kai nesimokote ir nesportuojate?

– Čia, Berklyje, turiu labai gerų draugų. Visi jie yra lengvaatlečiai: diskininkai, kūjo metikai, rutulio stūmikai. Vienas kitą tikrai gerai suprantame, todėl puikiai sutariame. Visi mėgstame žvejybą ir kartais vykstame pažvejoti. Netoliese, kalnuose, yra toks vandens telkinys, tai kas kokį antrą savaitgalį ir patraukiame jo link. Nors kažkokių tai trofėjinių laimikių pagavę kol kas nesame, tačiau ši veikla labai padeda atsipalaiduoti, prablaškyti mintis.

Kartais ir pakeliaujame. Kalifornija yra didelė, todėl pamatyti yra daug ką. Turiu vieną vietinį draugą, kuris man ir aprodo gražias, įsimintinas vietas. Veiklų tikrai turiu.

– Ar Berklio universitete, kuriame studijuojate, į jus žvelgia kaip į pasaulio lengvosios atletikos žvaigždę ar kaip į eilinį studentą?

– Nejaučiu jokio sureikšminimo. Lengvoji atletika čia visgi nėra tokia populiari kaip kad amerikietiškas futbolas ar krepšinis. Nesu aš kažkokia žvaigždė – paprastas studentas ir viskas. Kas domisi lengvąja atletika, tie žino, palaiko ir pasveikina. Kartai galbūt nori vieną kitą nuotrauką kartu pasidaryti, bet kad būtų išskirtinis dėmesys, tikrai nejaučiu. Visi į mane žvelgia kaip į paprastą studentą.

– Esate studentas, o jūsų sesuo Gabrielė Aleknaitė dar moksleivė. Daug kas kalba tik apie disko metikus brolius Aleknas, bet retai kas užsimena apie jauniausią šeimos narę Gabrielę, kuri šokinėja į tolį ir skina medalius Lietuvoje. Ko palinkėtumėte savo sesei?

– Kiekvienam sportininkui itin svarbus bruožas yra kantrybė. Būtent to aš jai ir norėčiau palinkėti. Prisimenu, kai buvau mažesnis, tai disko metimas man pačiam sunkiai sekėsi ir ne iš karto prilipo. Žinoma, Gabrielei šuolis į tolį sekasi labai gerai, bet būna dienų, kai ji nusivilia, kai jai nesiseka. Vis dėlto, visko reikia išlaukti. Tos nesėkmės tikrai praeis ir geri momentai vėl ateis. Taigi ir norėčiau sesei palinkėti kantrybės, nepasidavimo ir toliau siekti savų tikslų.

– Ar manote, kad sesės sportinis kelias ir yra būtent šuolis į tolį, ar ji būtų sėkminga ir kitose lengvosios atletikos rungtyse? Galbūt sėkmė lydėtų, pavyzdžiui, daugiakovėje?

– Kadangi Gabrielė yra tokia talentinga, tai manau, kad paėmus bet kokią lengvosios atletikos šaką, jai vis tiek sektųsi. Nesvarbu, ar tai būtų disko metimas, ar šuolis į tolį, ar trišuolis. Na galbūt tik maratono bėgike nelabai galėtų būti.

Nežinau, galbūt daugiakovė irgi tiktų, bet jai labiausiai patinka būtent šuolis į tolį. Mama taip pat buvo šuolininkė, tai abi jos turi apie ką pašnekėti, o mama gali duoti daug naudingų patarimų. Manau, kad dabar jai yra geriausia daryti tai, kas labiausiai patinka ir yra arčiausiai širdies. Jeigu ateityje tie norai ir pasikeistų, pavyzdžiui, Gabrielė pradėtų mėtyti diską, laiko pokyčiams dar tikrai yra. Aš pats diską mėtyti pradėjau tik 16-os metų. Jeigu ji imtų mėtyti diską, manau, jog taip pat būtų labai gera sportininkė.

– Ar gyvendamas JAV stebite Lietuvos sportą ir mūsų šalies sportininkų pasiekimus?

– Labiausiai domiuosi Kauno „Žalgiriu“ ir stebiu kiekvienas šios komandos rungtynes. Mūsų laiku jos dažniausiai vyksta 10–11 valandą ryto, tai radęs laiko visuomet žiūriu žalgiriečių rungtynes. Labai džiaugiuosi už „Žalgirį“, nes tai yra mano komanda numeris vienas nuo pat vaikystės. Kad pavyktų dar kažką stebėti, nepasakyčiau.

– „Žalgiris“ įspūdingai pateko į Eurolygos atkrintamąsias. Ar ši komanda kažkaip reprezentuoja Lietuvos sportą apskritai ir parodo svarbiausias jo vertybes?

– Manau, kad tikrai taip. Galima pastebėti, kad „Žalgiris“ tikrai nėra pati talentingiausia, pati turtingiausia Eurolygos komanda, tačiau tas charakteris ir aikštelėje paliekama širdis duoda vaisių. Apskritai visam Lietuvos sportui žalgiriečiai yra puikus pavyzdys. Mes ir kitose sporto šakose galbūt neturime pačių talentingiausių sportininkų, tačiau jie itin sunkiu darbu, atsidavimu, visa širdimi ir pasiaukojimu laimi medalių.

Tokie „Žalgirio“ komandos pasiekimai tikrai motyvuoja. Tame pačiame disko metimo sektoriuje yra daug talentingesnių atletų už mane, bet aš bandau kovingumu ir atsidavimu laimėti medalius. Tai man pavyko Europos čempionate.

Kai principai ir vertybės – aukščiau olimpinės svajonės

Su aukso medaliu ant kaklo grįžęs iš Miuncheno M. Alekna su tėčiu V. Alekna paskelbė palaikymo Ukrainai aukcioną, kurio metu pardavė specialų diską, kurį V. Aleknai per 2012 m. Londono olimpines žaidynes įteikė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Surinktos lėšos buvo paaukotos nuo karo nukentėjusiai Ukrainai.

„Su tėčiu skelbiame aukcioną, norime parduoti diską su mūsų abiejų parašais, įteiktą tėčiui D. Grybauskaitės. Ukrainai labai reikia pagalbos. Norime visiems priminti, kad pagalbos vis dar reikia, nes karas užsimiršta, reikia aukoti ir aukoti“, – tada kalbėjo M. Alekna.

Vis dar nesibaigiant karui Ukrainoje ir agresorės Rusijos begaliniam žiaurumui, o ore vis dar nesisklaidant nežinomai miglai dėl rusų ir baltarusių sportininkų ateities Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, M. Alekna išlieka kategoriškas. Europos čempionas pabrėžia, kad jeigu šalių agresorių sportininkai bus grąžinti į tarptautinę areną ir žaidynes, jis drąsiai atsisakys olimpinės svajonės ir taip dar kartą išreikš palaikymą Ukrainai.

Tikrai paaukočiau tą olimpiadą ir nedalyvaučiau. Manau, kad ne aš vienas nedalyvaučiau, o tą darytų labai daug sportininkų.

– Ar JAV daug ir dažnai kalbama apie karą Ukrainoje ir galimą rusų bei baltarusių atletų grąžinimą į tarptautinę areną?

– Iš vietinės spaudos labai daug apie tai negirdžiu, bet visuomet itin daug skaitau Lietuviškos žiniasklaidos naujienų portalus. Tikrai matau, kad Lietuvoje ši tema vis dar yra be galo aktuali, todėl ją ir seku. Čia nepastebėjau, kad tam būtų skiriamas didelis, išskirtinis dėmesys.

– Ar bendraudamas su draugais stengiatės padiskutuoti šia tema, papasakoti jiems, kokie dalykai iš tiesų vyksta Ukrainoje?

– Čia yra tikrai nemažai žmonių, kurie to karo nesureikšmina, tačiau tie, kurie domisi, yra labiau apsiskaitę, apie karą Ukrainoje žino. Mano visi draugai tikrai žino daug ir be abejonės palaiko Ukrainą. Kartais apie tai pašnekame, padiskutuojame. Visi žino, kad Rusija yra agresorė ir naikina Ukrainą. Jokių kalbų ar klausimų dėl to jau nėra.

– Galėtumėte įsivaizduoti, kad Rusijos ir Baltarusijos atletams būtų leista sugrįžti į tarptautinę areną bei Paryžiaus olimpines žaidynes?

– Man tai čia yra sveiku protu nesuvokiama. Manau, kad apie rusų ir baltarusių atletų sugrįžimą į tarptautines varžybas ar olimpines žaidynes neturėtų būti jokių kalbų. Čia yra tik griežtas ne, o tokių dalykų tikrai neturėtų būti.

– Ką darytumėte, jeigu Rusijos ir Baltarusijos sportininkai būtų sugrąžinti į olimpines žaidynes Paryžiuje: paaukotumėte olimpinę svajonę ir nedalyvautumėte, ar vis tiek startuotumėte?

– Tikrai paaukočiau tą olimpiadą ir nedalyvaučiau. Manau, kad ne aš vienas nedalyvaučiau, o tą darytų labai daug sportininkų. Manau, kad nedalyvautų visa Lietuvos rinktinė, o dėl kitų rinktinių galimo atsisakymo ta olimpiada tiesiog netektų prasmės. Nebūtų jokio reikalo ten varžytis. Tokiu atveju ir tie medaliai būtų tiesiog beverčiai...

– Apibendrinant, M. Alekna drąsiai paaukotų olimpinę svajonę dėl solidarumo Ukrainai ir, jeigu joje galėtų dalyvauti Rusijos ir Baltarusijos atletai, žaidynėse nepasirodytų?

– Taip. Jeigu taip atsitiktų, tai asmeniškai sakau, kad tikrai nedalyvaučiau.