Pirmąja ambasadore moterimi NATO tapusi Damušytė-Damušis: Lietuva tada nesuvokė, ką padarė

Lietuva buvo pirmoji valstybė NATO istorijoje, paskyrusi savo ambasadore moterį – Gintę Damušytę-Damušis. Kaip ji pati pasakoja LRT.lt, Lietuva pati tuo metu nesuprato, kokias stiklines lubas savo sprendimu Aljanse sudaužė. Tačiau ambasadorė sako, kad svarbiausia, jog Lietuva tapo NATO nare, nes jei ne tai, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau būtų sugrįžęs į Baltijos šalis. 

„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.

G. Damušytė-Damušis 2021 metais baigė savo diplomatinę tarnybą, prasidėjusią 1991-aisiais. Per šį laiką ji ne tik buvo ambasadore prie NATO, bet ir dirbo ESBO, buvo ambasadore Austrijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Kanadoje, Danijoje ir Islandijoje bei buvo Užsienio reikalų ministerijos ambasadore ypatingiems pavedimams.

– Praėjo 20 metų nuo George`o W. Busho žymiosios kalbos Vilniuje. Tuo metu jūs jau buvote Lietuvos ambasadore prie NATO, nors Lietuva dar nebuvo Aljanso narė. Ką jums tuo metu reiškė kalba ir ką ji reiškė Lietuvai stojimo kontekste?

– G. W. Busho žodžiai, kad Lietuvos priešas bus ir JAV priešas, man atrodo, tiesiog atspindėjo mąstymo lūžį, kuris įvyko ne tik JAV, bet apskritai NATO šalyse. Pavyzdžiui, kai buvau paskirta į NATO, iš karto nuvykusi pradėjau mandagumo vizitų ciklą. Norėjau prisistatyti NATO šalių ambasadoriams – Lietuva tada buvo Euroatlantinės partnerystės organizacijos narė – ir kolegoms kitose partnerėse šalyse, mane tiesiog šokiravo, kad niekas, ypač iš NATO šalių ambasadorių, nenorėjo kalbėti apie NATO plėtrą. Mums tai buvo turbūt vienas iš pagrindinių strateginių užsienio politikos tikslų. Iš tikrųjų tokia laikysena ir tokia mąstysena labai šokiravo.

G. W. Busho kalba tikrai atspindėjo mąstymo lūžį, nes buvo tokių skeptikų, ypač ekspertų, kurie prognozavo, kad Baltijos valstybės niekada netaps NATO narėmis ar kad jų apginamumas yra labai sudėtingas, tai taps automatine kliūtimi narystei NATO. JAV vadovui taip tiesmukiškai pasakyti, kad įsipareigoja ginti Lietuvos saugumą, buvo nepaprastai reikšmingas įvykis.

– Jūs tai vadintumėte lūžiu, atvėrusiu mums duris į NATO?

– Man atrodo, tas lūžis įvyko turbūt su rugsėjo 11-ąja, nes tada JAV suprato, kad reikia orientuotis į didesnes koalicijas, neišjungti mažų valstybių. Jos matė, kad kandidatės, pakviestos tapti NATO narėmis, ne tik naudojasi saugumu, bet ir padeda kurti saugumą. Aš pamenu, po rugsėjo 11-osios NATO valstybės atskirai susitikinėjo aptarti, kaip į tai reaguoti, ir Lietuva, kaip Vilniaus dešimtuko grupės lyderiaujanti valstybė, sušaukė kandidates nares ir sakė, kad mes turime irgi reaguoti, negalime likti pasyvūs, turime ištiesti pagalbos ranką JAV. Mūsų delegacija padarė juodraštinį pareiškimo projektą, jį suderinau su kitų Vilniaus grupės šalių kandidačių ambasadoriais ir mes per kitą Euroatlantinės partnerystės tarybos plenarinę sesiją perskaitėme ir išreiškėme solidarumą su JAV. Mes tiesiog pasiūlėme, kad esant reikalui JAV gali naudotis visų mūsų oro erdvėmis.

Tas lūžis tada įvyko ir faktas, kad šalys, kurios buvo pakviestos, tikrai rimtai ruošėsi narystei. Kalbant grynai apie Lietuvą, vienu metu integracijos procese buvo mąstoma net ir apie vienos Baltijos valstybės pakvietimą į NATO. Buvo tada prieita prie išvados, kad reikia remtis solidarumu ir siekti, kad visos norinčios būtų pakviestos tapti NATO narėmis. Mes savo narystės veiksmų planą vykdėme nesiblaškydami, ryžtingai, nekreipdami dėmesio į skeptikų prognozes, kad nieko iš to ne neišeis.

Reikia pripažinti, kad tų skeptikų buvo ne tik užsienyje, bet ir pačioje Lietuvoje, buvo tokių, kurie sakė, kad nereikia investuoti į saugumą, reikia investuoti į švietimą. Reikėjo visą tą skepticizmą įveikti per praktinius įrodymus, kad rimtai rengiamės narystei, nesinaudojame vien tik saugumu, bet ir savo duoklę atiduodam saugumui. Lūžis įvyko ir pas mus pačius, nes buvo metas, kai žiūrėdavom į kitus, kad mums padėtų.

Buvo tokių, kurie sakė, kad nereikia investuoti į saugumą, reikia investuoti į švietimą.

Buvo atvejų, kurie tikrai prisidėjo prie mūsų karinių pajėgų formavimo ir stiprinimo, praktinių žinių įsigijimo ir praktinio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, Danija, kuri pirmoji Lietuvos karius įtraukė į savo dalinių sudėtį dalyvauti taikos palaikymo operacijose Balkanuose. Tai buvo nepaprastai svarbi patirtis ir Danijos investicija į mūsų saugumą, bet paskui pasiekėme tašką, kai supratome, kad patys turime tai daryti, dalyvaudavome NATO operacijose ir misijose.

– Jūs jau minėjote priešpriešas tiek viduje, tiek išorėje dėl narystės Aljanse, o kaip jūs pati prisimenate Lietuvos kelionę į NATO?

– Aš dalyvavau Seimo sesijoje, kai buvo priimtas sprendimas įtraukti Lietuvos karius į Danijos taikos palaikymo operaciją. Tada buvo garsiai prieštaraujančių, bet jie vis dėlto buvo mažuma. Jie sakė, kad negalime rizikuoti, reikia kitaip žiūrėti į saugumą, vieni net gynė neutralitetą kaip galimą galimybę, bet politinė vadovybė tuo metu jau buvo aiškiai apsisprendusi. Mes negalime paneigti, kad ir politinėje vadovybėje buvo žmonių, paveiktų sovietinės propagandos, kurios buvo kalama į galvą, kad NATO yra priešas, karo kurstytojas. Edukacija vyko ir pačioje politinėje vadovybėje.

Mes negalime paneigti, kad ir politinėje vadovybėje buvo žmonių, paveiktų sovietinės propagandos, kurios buvo kalama į galvą, kad NATO yra priešas, karo kurstytojas.

– Ar daug tokios edukacijos reikėjo?

– Man atrodo, kad politinėje vadovybėje vis tik buvo politikai ir jie suprato, kad kito kelio nėra, bet kai atvykdavau į Vilnių iš Briuselio (NATO būstinė yra Briuselyje – LRT.lt), visada aplakstydavau ir premjerą, ir prezidentą, ir Užsienio reikalų komitetą, juos informuodavau apie tas diskusijas, kurios vyksta NATO būstinėje.

Tikslas buvo užtikrinti visus, kad NATO yra kolektyvinės gynybos sąjunga, kuri siekia išlaikyti stabilumą, įsipareigojusi savo valstybėms narėms, ir tikrai nėra agresyvi sąjunga, kaip ji buvo pristatoma sovietiniais laikais. Kai kalbama apie mąstymo lūžius, aš pamenu, kad kai prasidėjo rimta diskusija apie NATO plėtrą, apskritai buvo ir tokių Vakarų analitikų, sakančių, kad Šaltasis karas baigėsi, todėl ar NATO toliau turi savo misiją? Gal jau laikas NATO susinaikinti ar užsidaryti, užverti duris? Bet turbūt nebuvo nė vienos NATO narės, kuri būtų su tuo sutikusi, ir buvo daugiau valstybių, kurios norėjo tapti NATO narėmis ir prisidėti prie Aljanso tikslų.

– Jūs buvote pirmoji NATO šalies ambasadorė moteris. Ar sulaukėte kokių nors reakcijų dėl to?

– Man atrodo, mes nesuvokėme, kad su Lietuvos įstojimu į NATO taip pat sudaužysime stiklines lubas su pirmąja moterimi ambasadore. Aš šito nesuvokiau ir garantuoju, kad tikrai nesuvokė ir pati Lietuvos vadovybė, ką padarė. Tuometis NATO generalinis sekretorius turbūt daugiau dėmesio tam skyrė negu pati Lietuva. Jis labai įvertino, kai Lietuva buvo pakviesta į NATO, ir generalinio sekretoriaus biuras užsienio spaudai perdavė, kad įvyko ir kitas istorinis įvykis – atsirado pirmoji moteris ambasadorė.

Man atrodo, mes nesuvokėme, kad su Lietuvos įstojimu į NATO taip pat sudaužysime stiklines lubas su pirmąja moterimi ambasadore

Aš galiu prisiminti tokį anekdotą. Kai vyko NATO gynybos ministrų susitikimas, tai buvo, man atrodo, mums jau sulaukus kvietimo į NATO, bet dar nebuvome priimti, stovėjau su tuomečiu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi priėmime. Prie mūsų pirmasis priėjo JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas su ambasadoriumi Nicholasu Brunsu ir kreipėsi ne į kolegą ministrą, bet į mane: „Žinot, man ambasadorius sakė, kad jūs būsite pirmoji moteris ambasadorė NATO istorijoje.“ Aš žinojau, kad jis irgi vienu metu buvo JAV ambasadoriumi prie NATO, todėl paklausiau: „O kaip buvo jūsų laikais, ar nebuvo moterų?“ Jis tiesiog nusijuokė ir pasakė, kad jo laikais neleisdavo moterų į salę.

Aš labiau vertinu Lietuvos narystę NATO, o čia buvo tik tokia jau šalutinė pasekmė.

– Jūs gimėte JAV, aktyviai dalyvavote lietuvių veikloje ten. Kodėl nusprendėte sukti savo karjerą į Lietuvą?

– Aš baigiau politologijos ir istorijos mokslus ir buvau apsisprendusi dirbti Niujorke metus ir tada stoti į Džordžtauno universiteto Tarptautinių santykių fakultetą į diplomatiją. Ta įstaiga, kurioje nusibrėžiau metus padirbėti, buvo Lietuvių katalikų religinė šalpa, ji užsiėmė humanitarine pagalba Lietuvai, vertė ir platino pogrindžio spaudą iš Lietuvos. Man atėjus į šitą įstaigą, išplėtėme veiklą – įsteigėme Lietuvių informacijos centrą, kurio tikslas buvo platinti informaciją užsienio korespondentams, užsienio šalių vyriausybėms, žmogaus teisių tarptautinėms organizacijoms apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.

Atvirai pasakius, man tas darbas buvo labai įdomus. Mane paskyrė to centro vadove, mes tikrai labai išplėtėme centro veiklą, įgijome gerą vardą užsienyje ir į mus pradėjo kreiptis iš viso pasaulio akademikai, žurnalistai, demokratinių valstybių atstovai, kurie dalyvaudavo Helsinkio peržiūros konferencijose, naudodavo mūsų platinamą informaciją. Centras tapo beveik de facto Lietuvos atstovybe, ypač kai atsirado Sąjūdis, dalinomės informacija, organizuodavom Sąjūdžio atstovų vizitus užsienyje, rengdavome jiems spaudos konferencijas, įskaitant ir Helsinkio peržiūros konferencijose. Tokiu būdu įsiliejome į tą veiklą ir mūsų paprašė padėti įsteigti misiją prie Jungtinių Tautų (JT), nes tuo metu ambasadoriumi paskyrė dėl nepripažinimo politikos dešimtmečius pareigas ėjusį Anicetą Simutį. Jis buvo paskirtas į Niujorką kaip jaunas garbės konsulas kažkur apie 1930 metus ir po okupacijos jis negrįžo į Lietuvą, liko tose pareigose. Kadangi JAV nepripažino Baltijos valstybių okupacijos, leido jam toliau eiti pareigas ir jis buvo pripažintas Lietuvos Respublikos oficialiu atstovu.

Kai jį paskyrė ambasadoriumi prie JT, jis jau buvo garbaus amžiaus, todėl sudarėme komandą ir ji padėjo jam vykdyti pareigas. Aš savanoriškais pagrindais iš pradžių padėjau, paskui Užsienio reikalų ministerija (URM) pakvietė tapti jų darbuotoja. Man buvo įdomu prisidėti prie užsienio politikos formavimo ir vykdymo, taip ir užsilikau, manęs neatsikratė.

Aš Niujorke išbuvau iki 1996 metų ir tada ministerija pasiūlė man vykti į Vieną perimti delegacijos prie ESBO vadovavimą. Tada jau įvyko lūžis, reikėjo apsispręsti, ar lieku diplomatinėje tarnyboje, ar ne. Man nekilo jokių abejonių – darbas buvo įdomus, jis buvo naudingas Lietuvai.

– 1991 metais, lūžio metais Lietuvai, jūs buvote Lietuvos misijoje prie JT. Kokius iššūkius tada matėte?

– Pirmiausia, visų trijų Baltijos valstybių misijos buvo mažos, tam tikra prasme nepatyrusios. Atsimenu, kaip vienas iš aukštų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pareigūnų mus pasikvietė pokalbio ir pasakė, kad užtruks porą metų susigaudyti JT organizacijose ir reiks 20 metų tikrai ją suprasti. Man labiausiai iš tų laikų įsiminė nepaprastai glaudus trijų Baltijos valstybių misijų bendradarbiavimas.

Mes net pasiskirstydavom, kuri atstovybė kurį komitetą stebės, nes baisiai plati veiklos dirva. Atrinkome prioritetines sritis, paskui sueidavome ir dalindavomės informacija. Nepaprastas, stiprus buvo mūsų atstovybių ir šalių solidarumas, pavyzdžiui, kai Rusija nusprendė inicijuoti rezoliuciją Trečiajame žmogaus teisių komitete, nukreiptą prieš Estiją ir Latviją, tariamai dėl rusakalbių mažumos teisių pažeidimų ir, deja, net Vakarų valstybėse buvo tokių, kurie darė spaudimą Estijai ir Latvijai šiuo klausimu. Lietuva labai stipriai palaikė Estiją ir Latviją. Atsimenu, kaip dabartinis Rusijos užsienio reikalų ministras, tuomet ėjęs ambasadoriaus pareigas, Sergejus Lavrovas sukvietė estus ir latvius pasitarti dėl rezoliucijos teksto, nes yra praktika pirma apsitarti. Lietuva prisijungė prie šios diskusijos išreikšti savo solidarumą ir tai labai suerzino S. Lavrovą. (...)

Turbūt didžiausias politinis iššūkis buvo, kai reikėdavo tuo metu svarstyti kelių šimtų rezoliucijų turinį, turėti poziciją tais klausimais. Kitos veteranės JT narės galėdavo referuoti į dešimtmečių senumo pozicijas, o mes turėjome viską kurti iš naujo, pradėti nuo nulio.

– Jūs minėjote priešpriešą su S. Lavrovu. Ar tuo metu JT kildavo ginčų su Rusijos delegacija?

– JT tikslas yra skatinti dialogą ir nori ar nenori mums kartais tekdavo derinti pozicijas su Rusija, nes visa JT sistema remiasi regioninėmis grupėmis, kurios nusprendžia, kaip balsuoti dėl kandidatų į tam tikras pozicijas.

Rytų Europos grupėje buvo ir Rusija, tai bendravimas buvo neišvengiamas ir net sakyčiau, kad kartais ir būdavo bendrų interesų, pavyzdžiui, dėl JT plėtros programos regioninio biuro steigimo. Čia buvo mūsų visų interesas turėti tokią atstovybę.

– Jūs turite ilgametę patirtį Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Ar Lietuvos diplomatija per visą šį laikotarpį keitėsi?

– Aš manau, kad profesionalumas yra šimtą kartų išaugęs. Turime puikių diplomatų su didele diplomatine patirtimi, ypač dabar, po 30 metų, visavertiškai ir kaip lygūs galime bendrauti su kitomis šalimis. Sakyčiau, profesionalumas yra išaugęs per tuos kelis dešimtmečius ir tikrai galime lygiuotis į kitas Vakarų valstybės. Man atrodo, gerai, kad rodome iniciatyvas įvairiose srityse. Galbūt iš pradžių buvo metas, kai ir pasyviai laikydavomės. Dabar tikrai aktyviai dalyvaujame oficialiose ir neoficialiose diskusijose.

– Dabar galbūt viena iš ryškiausių temų yra Ukrainos noras tapti ir Europos Sąjungos nare, ir NATO nare. Pati matėte Lietuvos kelią į Aljansą, tad kokią matote Ukrainos perspektyvą tapti NATO nare?

– Kai grįžau iš NATO, kažkur 2005–2006 metais, buvau ministerijos pasiųsta į Ukrainą kalbėti apie mūsų kelią į NATO, konkrečiai kreipiant dėmesį į visuomenės informavimą. Mes norėjome dalintis patirtimi, nes matėme analogišką padėtį, kas susiję su visuomenės nuomone. Iš pradžių visuomenės parama net ir Lietuvoje buvo gana maža dėl NATO narystės ir per trejus metus pavyko padidinti palaikymą nuo maždaug 23–27 proc. iki beveik 80 proc. Lietuvoje tai buvo daroma nuosekliai, įtikinamais argumentais, URM atstovai ir, pavyzdžiui, Algimantas Čekuolis vyko po kaimus ir švietė visuomenę.

Aš manau, kad dabar, ypač karo Ukrainoje kontekste, matome, kad NATO plėtra mums ypač pasiteisino. Aš asmeniškai įsitikinusi, jog jei nebūtų NATO plėtros, Vladimiras Putinas būtų jau grįžęs į Baltijos valstybes.

Kai nuvykau į Ukrainą, tiesiogiai susidūriau su tais iššūkiais, kuriuos plika akimi buvo galima matyti: nevyriausybinis sektorius buvo už narystę NATO, valstybiniame sektoriuje, be pačių karinių pajėgų, tais laikais buvo rezervuotumo, o gal abejingumo, ar tikrai čia yra realus tikslas, nebuvo tokio aiškaus apsisprendimo. Aiškus apsisprendimas atėjo Maidano laikais.

Dabar, aš manau, Ukraina įrodo, kad yra pasiryžusi, apsisprendusi, faktiškai už mus kovoja ir NATO reikia tai pripažinti. Aišku, prioritetas – Ukrainos pergalė ir matome, kad NATO tikrai daro viską, ką gali, kad Ukraina būtų pajėgi pasiekti tą pergalę.

– Tai Ukrainos narystė NATO gali būti tik tada, kai baigsis karas?

– Aš manau, kad anksčiau tikėtis būtų sunku, bet pasižiūrėkime į savo atvejį, kai vieni sakė, kad niekad netapsim NATO nare, o tapome. Prognozuoti, kas bus, yra baisiai sunkus ir pavojingas darbas.