Paros bėgimą įveikęs LRT sporto prodiuseris Ramūnas Grumbinas: pagrindinės kliūtys yra galvoje

LRT sporto prodiuseris Ramūnas Grumbinas toliau bando savo galimybių ribas. Šeštadienį įvairiais sportiniais pasiekimais galintis pasigirti kolega startavo Lenkijoje vykusiame 100 mylių (166,8 km) bėgime „Ultra Hancza“, jo finišą pasiekė po 23 valandų. Sporto mėgėjas džiaugiasi, kad pavyko susitarti su savo kūnu, o išbandymą kuo puikiausiai atlaikė ir galva.

Šis bėgimas vyko visiškai šalia Lietuvos sienos, netoli Suvalkų miesto, tad yra labai logistiškai patogus Lietuvos ultrabėgimo mėgėjams. Vis dėlto ilgiausioje 100 mylių distancijoje R. Grumbinui kompaniją palaikė tik 8 kiti dalyviai, o finišo liniją iš viso pasiekė 6 iš 9 startavusių bėgikų.

„Ultra hancza“ bėgimas ultramaratonininkams gali būti labai svarbus tuo, kad yra įtrauktas į tarptautinės ultramaratono asociacijos kalendorių ir trasą įveikę dalyviai gauna taškų, reikalingų norint patekti į bene prestižiškiausias tokio pobūdžio varžybas – bėgimą aplink Monblano viršukalnę (Ultra Trail du Mont Blanc, UTMB).

„Paprastai tokie bėgimai, kuriuose dar galima gauti ir tarptautinės federacijos taškų, būna toliau į Vakarus. Ten reikia toliau keliauti, skristi lėktuvu, viešbučiai, kiti dalykai... Čia – labai paprasta. Nuo Vilniaus mažiau kaip 3 valandos automobiliu, nubėgi ir dar po 3 valandų jau esi namie. Logistiškai labai patogus bėgimas“, – sakė R. Grumbinas.

100 mylių distancijos startas bėgikams buvo duotas šeštadienį 19:00 val., o maksimali laiko riba – 29 valandos. R. Grumbinui iššūkiui įveikti pakako 23 valandų, o finišavo jis antras tarp 6 trasą įveikusių bėgikų.

„Pats svarbiausias tikslas buvo nukeliauti iš taško A į tašką B, nebuvo jokių tikslų dėl laiko ar panašiai. Žiūrėjau tik, kad pulsas būtų ne daugiau kaip 120, daugiausia – iki 130 dūžių per minutę. Toks buvo planas, jį man pasisekė įvykdyti.

Pasirengimas nebuvo ilgas, tikrai nedaug kilometrų surinkau, bet kai esi sportiškas ir pasirengęs – pagrindiniai dalykai vyksta galvoje. Startas buvo 19 val., buvo tikrai šalčiau, nei tikėjausi. Jei būčiau žinojęs, kokia bus temperatūra ir koks ledinis vėjas, jei kas nors iš anksto būtų pranešęs, nežinau, ar būčiau bent registravęsis. Bet jau atvažiavus reikia startuoti – niekur nesidėsi. Galvojau, kad jau bus – kaip bus. Bet galiu pasidžiaugti, kad organizmas atlaikė tą temperatūrą. Naktį jutiminė buvo apie 8–9, dieną – apie 3 laipsnius šalčio.

Realiai tai buvo bėgimas su savimi. Vienu metu su kolega Tomu Aglinsku judėjome kartu, nuo maždaug 110 iki 150 kilometro, bet daugiausia judėjau vienas. Patirtys įdomios. Treniruotėse tu neturi 100 km ilgio bėgimų, daugiausia, ką darai, yra 30–35 km. Todėl tokie ilgi bėgimai visada yra nežinomybė, tu nežinai, kaip organizmas reaguos, į kokią būseną pasinersi, bet kartu tai yra iššūkis, jis domina ir žavi. Nėra lengva, aišku. Pirmus signalus organizmas siuntė jau po kokių 50 km – kas čia dedasi, kodėl tas bėgimas nesibaigia. Stengiesi juos pagauti, kažkaip galvoje susitarti ir organizmas pamažu pripranta prie judėjimo“, – pasakoja R. Grumbinas.

Anot pašnekovo, jam sunkiausia buvo tris sykius: apie vidurnaktį, kai organizmas paprastai eitų miegoti, o jam teko prisitaikyti prie bėgimo; apie 5 valandą ryto, kai jautėsi nuovargis nuo tamsos ir norėjosi sulaukti aušros; apie 12 valandą dienos, kai nubėgus apie 120 km teko susitaikyti, kad liko dar apie 50, ir surasti savyje motyvacijos tuos likusius kilometrus įveikti.

„Man svarbiausia buvo susitarti su organizmu fiziškai, kad atlaikyčiau iki finišo. Taip, kojos skauda. Grįžus po 3 valandų kelionės namo kojos buvo taip nutirpusios, kad teko jas iškelti po vieną iš automobilio, buvau visiškai sustingęs. Bet praėjo pusantros paros ir viskas yra normalu. Bėgti dar kelias dienas negaliu, bet nuo kokio trečiadienio jau lengvai parisnosiu. Galva per visą bėgimą buvo šviesi, po bėgimo irgi, dabar irgi šviesi. Gal neperžengiau ribų, nebuvo tikslo išeikvoti visų resursų. Finišavau galvoje tikrai turėdamas rezervo. Nežinau, kiek jų buvo kūne, bet psichologiškai visai nesu pavargęs. Grįždamas namo irgi neužmigau, bendravome, visiškai galėjau tęsti gyvenimą“, – apie savo patirtį beveik 170 km distancijoje pasakoja R. Grumbinas.

Jis teigia, kad apsispręsti registruotis į bėgimą Suvalkuose padėjo ir karas Ukrainoje, nes bėgimas padeda išvalyti mintis ir galvą: „Vis nežinojau, ar ryšiuosi, šiek tiek pastūmėjo įvykiai Ukrainoje registruotis, nes pasirengimas atjungia tavo protą nuo tos Ukrainoje vykstančios tragedijos, atitolsti, išbėgi, pasineri į meditaciją. Manau, kad tai buvo paskutinis lašas, nusvėręs, kad ryžausi bėgti.“

Šiemet 50-metį švęsiančiam kolegai tai buvo didžiausias ir ilgiausias gyvenimo iššūkis. Praėjusių metų spalio mėnesį jis įveikė 121 km trasą Turkijoje, ten irgi gavo UTMB registracijai reikalingų taškų. Įveikęs bėgimą Lenkijoje pašnekovas jų jau turi užtektinai.

Ar R. Grumbinas ryšis startuoti UTMB, dar nežino. UTMB yra ultramaratonininkų pasaulio olimpiada, rengiama nuo 2003 metų. Ten bėgikai įveikia aplink Monblano viršukalnę paruoštą trasą, kurios ilgis – 171 km. Joje tenka įveikti net kiek daugiau nei 10 tūkst. metrų vertikalaus sukilimo. 2016 m. UTMB varžybose antrą vietą užėmė lietuvis Gediminas Grinius.

„Iš tiesų, noro turėti kažko panašaus šis bėgimas neatnešė. UTMB distancija panaši, tik sukilimo gerokai daugiau. Pagyvensim – pamatysim. Jaučiuosi gerai, traumų negavau, gavau reikiamus taškus ir galėsiu pretenduoti dalyvauti loterijoje į UTMB kitų metų rudeniui.

Ko gero, registruosiuosi, ar laimėsiu loterijoje, neaišku, bet įvykis smagus. Dukart esu nubėgęs pakankamus bėgimus, kad galėčiau registruotis į renginį, kuris tarp ultrabėgikų yra didžiausia siekiamybė. Kaip tarp triatlonininkų yra „Iron man“, taip tarp ultrabėgikų yra UTMB. Turint galimybę jau reikia registruotis ir dalyvauti“, – teigė R. Grumbinas.