Paralyžius ar net koma – profesorė ragina apsisaugoti nuo erkinio encefalito: skiepytis galima ir nuo vienerių metų

Pagal erkinio encefalito sergamumą Lietuva daugybę metų yra lyderė Europoje. Nors mirštamumas nuo šios ligos nedidelis, erkinio encefalito pasekmės gali būti itin skaudžios ir neišgydomos. Neatmetama, kad valstybė ateityje galėtų kompensuoti vakciną nuo erkinio encefalito.

Tai „Dienos temoje“ komentavo Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) universiteto profesorė Auksė Mickienė ir Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė.

– Profesorė A. Mickienė yra žinoma erkių sukeliamų ligų specialistė. Turiu pasakyti, kad šiandien „Dienos temoje“ yra toks, o ne kitoks pokalbis todėl, kad su ja mokėmės vienoje klasėje, o mūsų klasės draugė, užsikrėtusi erkiniu encefalitu, šiandien gydoma reanimacijoje. Aš žinau, Aukse, kad nėra lengva apie tai kalbėti. Ačiū, kad sutikai. Kiek maždaug žmonių per metus Lietuvoje užsikrečia erkiniu encefalitu?

A. Mickienė: Tikrai nėra lengva. Metai metams nelygu: vidutiniškai kasmet mūsų šalyje serga apie 500 žmonių, tačiau yra buvę metų, kai turėjome daugiau nei 700, beveik 800 ligonių. Turbūt būtų teisingiau žiūrėti ne į visą skaičių, o į atvejų skaičių 100 tūkst. gyventojų. Pagal šį rodiklį Europoje jau daugybę metų tikrai esame lyderiai. Mūsų rodiklis vidutiniškai siekia penkiolika 100 tūkst. gyventojų, o 2019 metais buvo dvidešimt penki 100 tūkst. gyventojų. Tai yra labai didelis skaičius.

– Yra skiepai nuo erkinio encefalito. Ar jie apsaugo nuo pačios ligos, ar nuo jos sukeliamų komplikacijų?

A. Mickienė: Jie apsaugo nuo ligos ir tada automatiškai nuo jos sukeliamų komplikacijų. Skiepai yra tikrai išbandyti laiko, daugiametės praktikos, tai labai patikima ir veiksminga priemonė. Sakyčiau, kad vienintelė priemonė, apsauganti labai efektyviai, ir ja mūsų šalies žmonės turi būtinai pasinaudoti.

– Kokios yra dažniausios šios ligos komplikacijos?

A. Mickienė: Pačios sunkiausios ligos formos būna tada, kai žmonės atsiduria reanimacijoje, yra ištikti komos, kai jiems būna vienos, dviejų ar visų galūnių paralyžius. Taip pat kaklo raumenų paralyžius, kai žmogus negali pakelti galvos. Tai – pačios sunkiausios formos, vadinamasis neurologinis deficitas, kai žmonės tampa neįgalūs ir negali gyventi be kitų pagalbos.

Vidutinio sunkumo komplikacijos taip pat gali daryti neigiamą įtaką žmogaus gyvenimo kokybei. Tai yra vadinamasis neurokognityvinis sindromas, kai pakinta kognityvinės funkcijos: atmintis, dėmesys, mąstymas, streso valdymas, emocinis fonas, miegas ir t. t. Neurokognityvinės pasekmės kankina maždaug 20 proc. persirgusių žmonių.

– Koks yra mirtingumas nuo erkinio encefalito Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis, kur yra fiksuojama ši liga?

A. Mickienė: Mirštamumas svyruoja apie 2 proc. Mirštamumas nėra didelis ir ne mirštamumas yra pagrindinė šios ligos problema. Pagrindinė šios ligos problema yra sunkios invalidizuojančios ligos pasekmės. Bet, kaip žinote, mes kalbame apie statistiką ir procentus, bet žmogus, kuris miršta, miršta 100 proc. ir tai, jog kiti išgyveno, turbūt jo artimiesiems yra menka paguoda.

Trečdalis žmonių, kurie kenčia nuo vidutinio sunkumo, arba 9 proc. nuo sunkių liekamųjų reiškinių, yra tikrai nepaprastai didelė problema.

– Žmonės dažnai sako: „Aš neinu į mišką, mieste erkių nesusitiksiu, todėl neužsikrėsiu ir dėl to nesiskiepysiu.“ Ar tikrai taip yra?

A. Mickienė: Dažniau serga tie, kurie dažniau būna gamtoje. Kaimo gyventojai serga šiek tiek dažniau negu miesto, bet Lietuvoje rizika yra visur. Esu tikrai turėjusi tokių pacientų, kurie sako: „Aš tikrai nemaniau, kad man reikia pasiskiepyti, nes aš niekur neinu, tiktai mieste.“ Bet net ir miestuose, ir miesto parkuose, mes, deja, turime užkrėstų erkių. Lietuvoje nėra nė vienos saugios vietos nei miestuose, nei užmiesčiuose.

– Ar galima apibrėžti, kam ši liga yra pavojingiausia, atsižvelgiant į amžių, kitus faktorius?

A. Mickienė: Tai yra labiau suaugusiųjų liga nei vaikų, kadangi suaugę žmonės sudaro daugiau negu 85 proc. visų sergančiųjų. Tai daugiausia suaugusių žmonių liga, ypač pagyvenusio amžiaus žmonių – vyresni kaip 45–50 ir iki 70 metų amžiaus yra pagrindiniai pacientai. Tokia tendencija ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje.

– Jeigu kas nors, žiūrėdamas „Dienos temą“, supras, kad vis dėlto reikia pasiskiepyti, ir jam kiltų klausimas, kaip derinti šį skiepą su kitomis vakcinomis, ypač dabar, artėjant rudeniui, kai jau nuo šiandien kai kuriems žmonėms galima skiepytis dar viena papildoma, sustiprinančia doze nuo COVID-19, kaip suderinti tuos skiepus? Ar tai yra svarbu?

A. Mickienė: Tai labai geras klausimas. Praėjusiais metais, kai turėjome visuotinę COVID-19 vakcinaciją, labai sumažėjo žmonių, kurie skiepytųsi nuo erkinio encefalito vien dėl to, kad jie nebežinojo, kuriai ligai ir skiepui suteikti prioritetą. Tiek COVID-19 vakcina, tiek erkinio encefalito vakcina yra vadinamosios negyvos vakcinos, jos gali būti skiepijamos ir tą pačią dieną, ir bet kokiu intervalu – dviejų ar kelių dienų.

– Ponia Sejoniene, kaip, Jūsų manymu, būtų galima pagerinti skiepijimosi nuo erkinio encefalito rodiklius? Jeigu valstybė, tarkime, kompensuotų šio skiepo išlaidas?

J. Sejonienė: Keliolika ar keliasdešimt eurų už vieną vakciną, juo labiau kad dar reikia revakcinuotis, aišku, yra iššūkis, ypač socialiai jautresnėms grupėms. Aš asmeniškai tikrai palaikyčiau. Manau, kad ši vakcina tikrai turėtų būti tarp kompensuojamųjų vakcinų, neatsižvelgiant net į amžiaus grupę, neatsižvelgiant į socialinį statusą. Manyčiau, kad tikrai būtų racionalu, jeigu valstybė galėtų sau leisti [jas kompensuoti].

Neabejoju, kad Sveikatos apsaugos ministerija tai svarsto. Bet, žinoma, pirmiausia Valstybinės ligonių kasos reikalas yra paskaičiuoti, kiek valstybė sau gali tai leisti, nes yra daug dalykų, kuriuos mes norime kompensuoti ir kuriuos racionalu, netgi būtina kompensuoti: inovatyvūs vaistai, vėžio gydymas ir pan. Manau, kad erkių sukeliamos ligos yra vis didesnė problema Lietuvoje. Tikrai būtų teisinga ir protinga, kad šitie skiepai būtų kompensuojami valstybės.

– Ar artimiausioje ateityje yra kokių nors numatomų planų? Be to, ką Jūs paminėjote, kad ministerija turbūt svarsto ir skaičiuoja. Ar ketintumėte teikti tokį siūlymą ministerijai?

J. Sejonienė: Kaip Seimo nariui, žinoma, galima tokią iniciatyvą siūlyti ir, matyt, tai parlamentinės kontrolės būdu reikėtų svarstyti Sveikatos reikalų komitete. Tuomet tai būtų viso komiteto, o ne tik pavienių Seimo narių iniciatyva. Aš asmeniškai tai tikrai labai palaikau ir manau, kad tai būtų protinga ir racionalu valstybei, nes, kaip ir gerbiama profesorė minėjo, nors mirštamumas ir nėra labai didelis, tačiau tai, kad mes iš esmės prarandame darbingo amžiaus žmonių, jeigu jie tampa neįgalūs, yra didelis nuostolis valstybei.

– Aukse, ar kompensacija už skiepą paskatintų žmones skiepytis?

A. Mickienė: Manau, kad paskatintų, nes, kaip sakė gerbiama Jurgita, tai iš tikrųjų yra tam tikras finansinis iššūkis, ypač jeigu tai reikia padaryti visiems šeimos nariams. Jeigu tai yra šeima su dviem ar trimis vaikais, seneliais, galima paskaičiuoti, jog tai tikrai yra nemaža pinigų suma.

Norėčiau pažymėti dar du dalykus. Pirmiausia, PSO jau turbūt prieš daugiau nei 10 metų suformavo poziciją, kad šalyse, kur sergamumas yra didesnis nei penki 100 tūkst. gyventojų, rekomenduojama skiepytis visiems nuolatiniams gyventojams. Žmonės nemėgsta skaičių, bet, kaip minėjau, Lietuvos vidurkis yra apie 15, o yra buvę ir dvidešimt penki 100 tūkst. gyventojų – tai 3–5 kartus viršija PSO rekomendaciją visuotinei vakcinacijai. Yra regionų, kur šis rodiklis yra dar 3 kartus didesnis nei mano paminėti skaičiai.

Turi būti visuotinė vakcinacija. Man labai džiugu, kad prieš mėnesį mes, kaip nepriklausomų patarėjų grupė, turėjome užklausą iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir rekomendavome visuotinę vakcinaciją visiems Lietuvos gyventojams, vyresniems nei 50 metų amžiaus. Tai yra mūsų supratimas, rekomendacija. Kaip ji atrodys realybėje, turbūt parodys laikas.

– Koks yra jauniausias amžius, nuo kurio būtų protinga ir prasminga skiepyti vaikus siekiant, kad jie neužsikrėstų erkiniu encefalitu?

A. Mickienė: Pagal gamintojo rekomendacijas, vakcina galima skiepyti nuo vienerių metų. Tačiau Austrija, šalis, kuri seniai paskiepijo visus savo gyventojus ir jie tai padarė iš esmės savo lėšomis, nusprendė, kada ši liga jiems pernelyg grėsminga ir rekomenduoja skiepyti vaikus nuo 6 mėnesių amžiaus. Taip kad šalis peržiūri savo epidemiologinę situaciją ir visus kitus aspektus ir kartais padaro kiek kitaip, negu oficialiai yra įteisinta vakcinų gamintojų.

Oficialūs duomenys yra vieneri metai, bet dar kartą noriu pabrėžti, kad nėra amžiaus, kada žmonės negalėtų sirgti. Serga ir labai maži vaikai, ir netgi kūdikiai, ir netgi naujagimiai. Tačiau šitie atvejai yra pavieniai, jie yra labai reti. Liga daugiausia užklumpa vyresnio amžiaus ir darbingus žmones. Tokių, kurie netenka savo darbingumo visam likusiam gyvenimui, kiekvienais metais mes turime maždaug po 10 proc. nuo visų sergančiųjų.

– Dėkoju profesorei A. Mickienei iš LSMU Infekcinių ligų katedros ir J. Sejonienei iš Seimo sveikatos reikalų komiteto.