Oro uoste dirbančiam 19-mečiui Edvinui jau teko išplėšti žmogų iš mirties gniaužtų: buvo ir jaudulio, ir ašarų

Edvinui Bliumui – tik 19 metų, tačiau už laiku suteiktą pirmąją medicininę pagalbą ir dėl to išgelbėtą gyvybę jam dėkingi mažiausiai du žmonės. Dar mokydamasis mokykloje jis susidomėjo savanoryste, kuri jį atvedė į Lietuvos Raudonąjį Kryžių. Čia aktyvus vaikinas įgijo pirmosios pagalbos teikimo žinių, o dabar pats veda mokymus – jau kurį laiką yra pirmosios pagalbos kursų instruktorius. Medicinos žinias jis panaudoja ir dabartiniame darbe – Edvinas yra Tarptautinio Kauno oro uosto saugos darbuotojas. „Man seniai patiko du dalykai – aviacija ir medicina. Šiame darbe juos abu suderinu“, – džiaugiasi portalo LRT.lt pašnekovas.

Kauno oro uosto terminalo aviacinio saugumo operatorius – taip skamba Edvino pareigos. Pasak vaikino, į jo darbą įeina viskas, kas susiję su aviaciniu saugumu, t. y. žmonių ir aplinkos patikra. Tačiau Edvinas tuo neapsiriboja ir, esant reikalui, sėkmingai panaudoja savarankiškai ir savanorystėje per įvairius mokymus įgytas medicinos žinias. To tikrai prireikia: štai sausio pabaigoje jis padėjo vienam iš oro uoste kelionės laukusių keleivių. Cukriniu diabetu sirgęs vyras pasijuto blogai ir, jei ne laiku ir tinkamai suteikta Edvino pagalba, ši istorija galėjo baigtis tragiškai.

„Tuo metu oro uoste buvo įprasta darbo diena. Kartu su kolegomis vykdžiau keleivių, laukiančių skrydžių, patikrą. Taip bedirbdamas sulaukiau kolegės kvietimo padėti. Mačiau, kad ji išsigandusi. Nuėjęs kartu pamačiau keleivį, kuris sirgo cukriniu diabetu. Oro uoste jam sukilo cukraus lygis kraujyje, žmogui pasidarė labai bloga, jis juto, kaip pats įvardino, silpnumą kojose, jam temo akyse. Staiga sukilus aukštam cukraus kiekiui, tai būdingi požymiai. Pamatavus cukraus lygį jo kraujyje, įtarimai pasitvirtino. Paklausiau žmogaus, ar jis turi vaistus (turėjo). Gavęs jo leidimą, suradau juos, adatą, nusistatėme dozę ir aš suleidau vaistus. Buvo ir ašarų, ir jaudulio – ne mano, keleivio (juokiasi – LRT.lt). Matėsi, žmogus labai nori, kad jam kuo greičiau pagerėtų, o aš stengiausi viską padaryti teisingai ir pirmiausia – saugiai“, – tos dienos emocijas ir detales prisiminė pašnekovas.

Suleidus vaistų keleivio būklė pagerėjo, tačiau Edvinas, palikęs nuošalyje tiesioginius darbus, liko prie paciento, kol atvažiavo Greitosios medicinos pagalbos komanda.

„Nė minutės nepalikome jo vieno [buvome kartu su kolege]. Klausėme, ar nieko netrūksta, stebėjome, kokia jo būklė. Tokiais atvejais svarbu ne tik vaistai, bet ir nuraminimas. Reikia, kad žmogus nepanikuotų – tada jo pulsas sulėtėja. Kol medikai buvo kelyje pas mus, keleiviui pagerėjo – grįžo odos spalva, kvėpavimas, kalba tapo rišlesnė. Pabendravome su juo, sužinojau, kur ir kokiu tikslu ruošėsi skristi. Kai atvyko medikai, visą informaciją perdavėme jiems“, – pasakojo Edvinas, pridūręs, jog į darbus su kartu buvusia kolege grįžo tik įsitikinę, jog žmogaus būklė stabili.

„Jis atsisakė vykti į ligoninę, išvažiavo namo. Į planuotą kelionę taip ir neišvyko“, – sakė pašnekovas.

Pasak Edvino, dirbant oro uoste gelbėti žmogų ir teikti jam pirmąją pagalbą teko pirmą kartą. Tačiau anksčiau jau buvo atsidūręs panašiose situacijose. Viena jų įvyko savanoriaujant Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, viename iš ukrainiečių registracijos centrų.

Tąkart, anot Edvino, teko padėti prastai pasijutusiam mažamečiui vaikui – pabėgėliui iš karo siaubiamos Ukrainos.

„Kai buvo atidaryti šie centrai, aš savanoriavau Šiauliuose. Tąkart nuėjau į kambarėlį pavalgyti – buvo pavakarė. Tačiau užkąsti nespėjau – atbėgo mano kolegė ir paprašė padėti. Mečiau lėkštę ant stalo, bėgau per visą Šiaulių areną, kurioje buvo įrengtas registracijos centras, kad kuo greičiau surastume tą žmogų, kuriam reikia skubios pagalbos. Tai buvo mažas vaikas. Matėsi, kad jis pabalęs, vemia. Tuo metu, kai pribėgau, jis gulėjo ant grindų. Vaiką mušė šaltas prakaitas. Matėsi, kad jam labai negera. Šalia stovėjo mama, kiti artimieji – visi jie buvo ukrainiečiai, kalbantys tik ukrainietiškai ir rusiškai“, – pasakojo Edvinas.

Paklausęs, kas atsitiko, jis sužinojo, kad vaikas kartu su šeima ilgai keliavo autobusu, buvo nevalgęs ir dėl to, matyt, sunegalavo.

„Kai po kurio laiko jam galų gale pagerėjo, vaikas apkabino mane. Būna, kad maži vaikai bijo svetimų žmonių. O jis, matyt, juto, kad aš nieko blogo jam nelinkiu, kad noriu tik gero...“ – prisiminė Edvinas.

Kartais svarbiausias vaistas yra empatija

Jis neabejoja, kad tokiose situacijose labai svarbi empatija. Atida, jautrumas ir paprasčiausias žmogiškumas ypač reikalingas, kai žmogus blogai jaučiasi. Ne laiku ir per griežtai ištartas žodis ar be leidimo atliktas veiksmas (net ir reikalingas tuo metu) gali ilgam įsirėžti į atmintį ir vėliau kelti problemų pasitikint medicinos darbuotojais ir kitais pagalbą teikiančiais žmonėmis.

Tai, anot pašnekovo, rodo ir jo paties patirtis. Tiesa, ji – tik gera. „Galbūt ir dėl to aš pats stengiuosi būti empatiškas visur ir visada“, – svarstė LRT.lt pašnekovas.

„Kai buvau vaikas, „Akropolyje“, žaidimų kambaryje, atsitiko nelaimingas įvykis. Bet ten dirbęs darbuotojas labai greit ir profesionaliai sureagavo, iškvietė greitąją pagalbą. Kol paramedikai atvažiavo, jis buvo šalia, padėjo – sutvarstė mane (nes kraujavau). Tikiu, kad jis prisidėjo, jog viskas man baigtųsi laimingai“, – pasakojo Edvinas, pridūręs, jog panašią teigiamą patirtį yra turėjęs ir po avarijos, kai Šiauliuose jį partrenkė automobilis:

„Didelės traumos nepatyriau. Bet puikiai atsimenu, kaip vairuotojas išlipo paklausti, ar man viskas gerai.“

Darbe suderina meilę aviacijai ir medicinai

Pasakodamas apie save Edvinas neslėpė, kad domėjimąsi medicina paskatino ne tik asmeninės patirtys, bet ir tetos, dirbančios gydytoja, pavyzdys.

„Mano krikšto mama, mamos sesuo, yra medikė. Kiek aš ją pažįstu, tiek žinau, kad ji yra medikė ir dirba ligoninėje. Būdamas pas ją, pamenu, mėgdavau pavartyti medicinines knygas, iš kurių ji mokėsi. Dabar jau turiu ir pažįstamų, kurie dirba greitosios medicinos pagalbos stotyse, ligoninėse. Galima sakyti, kad artimų pažįstamų ratas toks [iš medicinos srities]“, – pasakojo vaikinas.

Jis neslėpė, jog medicina – viena iš jo svajonių. Nepaisant to, kol kas jis dirba ir save realizuoja visiškai kitoje srityje – Kauno oro uoste. Kaip ten atsirado?

Anot Edvino, oro uoste jis pradėjo dirbti atsitiktinai. „Visada turėjau dvi mėgstamas sferas: domėjausi medicina ir viskuo, kas susiję su pagalba žmonėms. Kita sritis, kuri mane žavėjo, buvo aviacija. Tik šitą mano pusę nelabai kas žinojo. Kai baigiau mokyklą ir nusprendžiau kol kas nestudijuoti, ėmiau ieškoti darbo. Kaip ir visi pirmiausia tai dariau per visokius cv bankus, internetu. Nieko gero neradau. Bet pačiam sau netikėtai užėjau į oro uosto puslapį, kur pamačiau, kad yra laisvų darbo vietų. Nusiunčiau laišką (kad domina ir aplikuoju) ir sulaukiau skambučio, jog ateičiau į darbo pokalbį. Po jo gavau kvietimą dalyvauti mokymuose, kuriuos baigęs išlaikiau egzaminus ir oficialiai tapau Kauno oro uosto darbuotoju. Taip netikėtai atsiradau aviacijoje“, – prisiminė pašnekovas.

Kur kas tiesesnis jo kelias buvo į savanorystę, kuri, Edvino atveju, didele dalimi susijusi ir su medicina.

„Jau prieš tapdamas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriu aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje – savanoriavau, mėgau bendrauti ir dirbti su žmonėmis. Mokykliniais metais (jau nuo pirmos klasės) buvau įvairių organizacijų narys: mokinių savivaldos, vėliau – Lietuvos moksleivių sąjungos, kur praleidau penkerius metus, pradėjęs nuo savanorio, o baigęs kaip mokyklų koordinatorius. Paskutiniais metais mokykloje, būdamas dvyliktokas, prisijungiau prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus“, – pasakojo vaikinas.

Atėjus į Lietuvos Raudonąjį Kryžių, kaip ir visiems savanoriams, Edvinui reikėjo pasirinkti programą, kurioje norėtų dalyvauti.

„Viena iš tų programų buvo pirmoji pagalba. Kadangi mane jau anksčiau domino viskas, kas susiję su medicina ir pagalba žmonėms, nedvejojau – iškart prisijungiau būtent prie šios programos ir su kitais savanoriais ėmiau gilintis į pirmosios pagalbos teikimo dalykus“, – pasakojo Edvinas.

Jam taip gerai sekėsi, jog netrukus sulaukė pasiūlymo vesti pirmosios pagalbos kursus kitiems. „Taip tapau instruktoriumi, juo dirbu iki šiol“, – sakė vaikinas.

Jis neslėpė, kad savanorystė Lietuvos Raudonajame Kryžiuje padėjo dar geriau pajusti ir suprasti, ką nori veikti gyvenime, kokie dalykai jame svarbiausi.

„Pamačiau, kad man tinka ta sritis, kad man patinka suteikti pagalbą žmonėms ir juos mokyti, pajutau, jog noriu tą veikti ir ateityje“, – prisipažino pašnekovas.

Mokytis reikia ne dėl pažymos, bet žinių

Šiuo metu Edvinas nestudijuoja, tačiau ateities planuose – studijos, susijusios su medicina.

Jis įsitikinęs, jog gilesnės studijos reikalingos, tačiau mokėti suteikti pirmąją pagalbą gali ir net turėtų mokėti kiekvienas.

„Visiškai nebūtina baigti [medicinos studijas], užtenka domėtis, baigti pirmosios pagalbos kursus. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizuojami pirmosios pagalbos teikimo mokymai organizuojami nuolat. Visai netrukus – vasario 14 d. – vieši mokymai vyks Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, vasario 16–17 d. – Kauno oro uoste: kviečiu žmones ateiti ir dalyvauti“, – kvietė Lietuvos Raudonajame Kryžiuje savanoriaujantis ir Kauno oro uoste dirbantis vaikinas.

Kalbėdamas apie pirmosios pagalbos kursus pašnekovas atkreipė dėmesį, jog ne visi jie kokybiški. Kai kur dalyvaujama dėl „pliuso“ ir „popieriaus“ (pažymos – LRT.lt).

„Nemanau, kad kiekvienas žmogus privalo mokėti suteikti pirmąją pagalbą, bet kuo daugiau žmonių mokės ją suteikti arba bent jau bus susipažinę su principais, turės žinių, tuo drąsiau jie jausis. Kartais tos drąsos prireikia tiesiog prieiti prie žmogaus [keistai besielgiančio] ir paklausti, ar viskas gerai“, – sakė pašnekovas.

Edvino nuomone, kuo daugiau žmonių mokės teikti pirmąją pagalbą, tuo mažiau bus traumų, nelaimingų atsitikimų, netekčių: „Vieni be kitų neišgyvensime – turime mokėti padėti sau ir kitiems. Žmonėms reikia kitų žmonių, kad galėtume visavertiškai funkcionuoti.“

Vesdamas pirmosios pagalbos kursus Edvinas sako sutinkantis visokių žmonių. Nemažai yra turinčių pagrindus ir, reikalui esant, galinčių suteikti pirmąją pagalbą. Bet ateina ir tokių, kurie klausia elementariausių klausimų, nes neturi jokių žinių.

„Yra ir tokių žmonių, kurie yra įgiję klaidingų žinių – iš senesnių laikų. Jie mano, pavyzdžiui, kad epilepsijos priepuolio metu ligoniui reikia dėti į burną šaukštą arba medinį pagaliuką – ko tikrai negalima daryti! Arba, kad, jeigu užspringsta vaikas, reikia jį žemyn galva kratyti. To irgi jokiu būdu negalima daryti. Mano tikslas, kai ateina tokie žmonės, pakeisti jų mąstymą, suteikti teisingų žinių“, – kalbėjo pirmosios pagalbos kursus vedantis kaunietis.