Ohmanas apie įtampą dėl mobilizacijos: bijau, kad po kiek laiko matysime, kaip rusai pradės šaudyti savo žmones

Paramos grupės Ukrainai „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas teigia manantis, kad bėgančių nuo mobilizacijos rusų kitos valstybės turėtų neįsileisti. „Tai avių tauta, ji neturi jokios atsakomybės“, – LRT TELEVIZIJAI sako jis.

– Rusijai paskelbus mobilizaciją, Ukrainos kariuomenės vadas atsakė maždaug taip: „Susitvarkėme su profesionalia Rusijos armija, susitvarkysime ir su mėgėjais.“ Kiek galima tikėtis, kad taip ir bus?

– Aš manau, kad tai tikrai pakankamai aišku. Be abejo, čia yra tam tikra retorika, bet aš manau, kad taip ir bus. Bet, klausimas, kokia kaina. Rusijos brutalumas mums visiems žinomas, kaip, sakykime, Žiemos karo atvejis. Turime istorinių pavyzdžių, kur Rusija be jokio gailesčio: 100 tūkst., 500 tūkst., milijonas aukų – jai nesvarbu. Čia turbūt turėsime labai daug aukų, labai daug kraujo ir, deja, dalies ukrainiečių kraujo dėl šitos nesąmonės.

– Kaip atrodo Ukrainos kariuomenės aprūpinimas, palyginti su vasario mėnesiu, jau nekalbant apie jos parengimą 2014 metais, turint galvoje, kad ir krūvis dabar tenka didesnis?

– Svarbiausia, sakyčiau, yra tai, jog vadai turi nemažai karo patirties ir apskritai yra daug patyrusių žmonių, kurie tiesiog moka kariauti.

Ką jie turi ar neturi, čia gal ne pats svarbiausias klausimas, bet tuo pačiu reikia pasakyti, kad Vakarų pagalba tikrai ateina. Neseniai pernakvojau prie Chersono, visą naktį virš galvos buvo raketos HIMARS. Tikrai jauti tos ginkluotės atėjimą. Tuo pačiu yra spragų, problemų su priešlėktuvine gynyba ir kitais dalykais, kurie pamažu ateina, bet plius minus parama yra.

Aišku, dabar viena didesnių problemų yra žiema, prašoma žieminės aprangos, nes bus šalta ir tai reikia suprasti. Tai ir ištvermės klausimas.

Ką dabar Rusija sugalvos su savo vadinamąja mobilizacija, kokie bus veiksmai, bus matyt. Aš bijau, kad ten tikrai bus pralieta daug kraujo.

Rusija yra avių banda. Deja, ten beveik nėra pilietiškumo, nėra alternatyvų, nėra opozicijos ir žmonės elgiasi kaip kažkokie pingvinai – vaikšto į šoną ir bando pabėgti.

– Turite galvoje ir pačią Rusiją? Ne tik karą Ukrainoje?

– Ir pačioje Rusijoje. Matome, kad rusai labai nepatenkinti. Vėlgi, tie jauni vyrai bėga iš šalies... Tai avių tauta, ji neturi jokios atsakomybės. Čia ne Ukraina, ne Maidanas, čia žmonės tiesiog nori išsigelbėti, neturi jokios pilietinės visuomenės, jokio atsparumo totalitarizmui.

– Kyjivo sociologinių tyrimų instituto duomenimis, maždaug 80 proc. Ukrainos žmonių tiki, kad Vakarų pagalba turi didelės įtakos Ukrainai sulaikant Rusiją ir galimybei atsikovoti savo teritorijas.

– Tikrai taip.

– Kokia reikalinga, jeigu ir toliau reikalinga, Lietuvos žmonių pagalba Ukrainai?

– Aš sakyčiau, kad ginkluotė davė kažką, bet, manau, kad dabar turime orientuotis būtent į humanitarinę pagalbą kariams ir civiliams gyventojams, be jokios abejonės. Reikia turėti omenyje, kad bus sudėtingas periodas aprūpinti ne ginklais, o kitais dalykais, kaip mes ir darome. Čia yra aibė poreikių. Mes lendame iki ribos, kiek galime be ginklų. Aišku, remti, aš manau, yra labai tikslinga. Esame 3 mln., galime padaryti stebuklus. Aš raginu visus prisidėti 100 eurų, argi gaila? Laisvė kainuoja.

– Jūs esate iš tų, kurie su Ukraina dirba nuo 2014 metų. Ar pastebite, kad Lietuvoje žmonės susitaiko su tuo, jog Ukraina kariauja, kad jie mažiau palaiko ir remia?

– Nesakyčiau. Banga, kuri buvo vasario mėnesį, kuri tikrai buvo galinga ir įspūdinga, niekur kitur pasaulyje tokia nebuvo. Žmonės dabar sąmoningesni, supranta, kas vyksta, kodėl tai vyksta ir kad tai liečia mus.

Aš sakyčiau, kad net atvirkščiai, žmonės giliau suvokia šito karo esmę. Pradžia buvo sudėtinga, kažkokie konfliktai, Rusija, Ukraina, o dabar žmonės supranta, kad tai liečia ir mus. Net, sakyčiau, labiau.

– Europos šalys supranta, kad tai liečia ir juos, kad tai nėra tiktai Ukrainos karas?

– [Žiūrint] su kuo kalbi. Yra įvairių šalių, įvairių nuotaikų. Sakykime, yra Baltijos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, danai, koks švedas bebūčiau, tikrai šauniai elgiasi. Yra ir kitos šalys, kurios tikrai supranta. Bet yra kitos, kurios vangios. Aš ką tik buvau Vašingtone, praėjusią savaitę kalbėjau su administracija ir galėjau jausti tam tikrą frustraciją būtent dėl Europos šalių net iki tokio lygio, kad, jeigu neduodat ginklų, duokit tada kitką, tiesiog kokią nors kitokią paramą. Ten vyksta rimtos derybos dėl pagalbos. Ir mes matome tą pačią Italiją, kur jau ateina nauja valdžia (aš labai skeptiškai vertinu naują Vyriausybę), žinome, kas yra kas.

Deja, bijau labiau negu Rusijos dėl mūsų vieningumo, kad tik jo užtektų. Mes čia turime dirbti ir diplomatiniais kanalais, ir politiniais kanalais. Mes turime kalbėtis su savo draugais ne Lietuvoje ir paaiškinti, kad tai liečia mus visus.

– Europos šalys neuždaro savo sienų ir įsileidžia savo kailį gelbėjančius Rusijos piliečius. Juos įsileidžia net Gruzija, kurios dalį Rusija yra atplėšusi. Kaip jūs tai vertinate, ar tai yra humanitarinė pagalba, ar nesuvokimas, kuo tai gali baigtis?

– Tai yra tiesiog nesąmonė. Reikėtų nė vieno neįleisti. Jie yra atsakingi už savo šalį. Jeigu jūs nepatenkinti režimo sprendimais, tvarkykitės. Rusija yra avių banda. Deja, ten beveik nėra pilietiškumo, nėra alternatyvų, nėra opozicijos ir žmonės elgiasi kaip kažkokie pingvinai – vaikšto į šoną ir bando pabėgti.

Nereikėtų leisti. Aš, tiesą sakant, visa tai vertinu pakankamai griežtai. Apie kokią humanitarinę katastrofą dabar kalbama? Čia kalbama apie tai, kad totalitarinis režimas nori kariauti, tai jų piliečiai tvarko šalį. Pabėgti yra rusų mentalitetas – nepatinka, pabėga.

– Kodėl Rusija neuždaro savo sienų? Ji galėtų tiesiog uždaryti sienas ir šaukiamų asmenų neišleisti.

– Manau, kad vis dėlto truputį bijoma įtampos. Manau, kad jie mąsto, „ai, užteks vis tiek tų žmonių, tos mėsos“, jeigu taip žiauriai tariant. Jie bijo, kad jeigu uždarys, tiesiog bus įtampa. Matome, kad kai kur, Dagestane, žmonės labai nepatenkinti. Aš manau, kad tiesiog jie skaičiuoja ir kol kas užtenka. <...> Dėl tos įtampos dar susilaiko, bet žiūrėsime. Aš bijau, kad po kurio laiko matysime, kaip rusai pradės šaudyti žmones, tas problemas tiesiog tvarkyti sau įprastu būdu. Deja, žmonės bėga ne tik nuo karo, bet ir nuo savų.

– Jevgenijus Prigožinas pirmadienį viešai pripažino tai, kas seniai buvo žinoma, bet oficialiai buvo neigiama. Jis pasakė, kad privati „Wagner“ kariuomenė, dar vadinama privačia Putino kariuomene, yra jo įkurta. Kaip manote, kodėl dabar?

– Visada yra klausimas, kodėl dabar. Aš manau, kad jis dabar yra numatytas tam tikroms užduotims, gal net ir ministro postui, nes jis yra lojalus, gebantis, Rusijos režimo akimis žiūrint, ir dabar tiesiog metamas į sceną. Žmogus, mužikas, kuris sugeba tvarkyti reikalus. Aš manau, kad matysime jį gerokai daugiau.

– Ar realu, kad Rusija gali nuversti arba kitaip pakeisti Putiną?

– Visko gali būti. Bet, deja, kol kas tai avių banda. Jie neturi normalių lyderių, neturi struktūrų, neturi alternatyvų. Aš manau, kad tiesiog matysime chaosą. Putinas tikrai moka apsisaugoti nuo tų dalykų. Nebent kažkas labai ypatingo nutiktų. Mes turėsime labai jau sudėtingą laiką su Rusija ir Rusija turės sudėtingą laiką pati su savimi.

– Ar tai, kad Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, pribaigs Rusiją Ukrainos pastangomis?

– Aš noriu tuo tikėti. Dabartinė Rusija turi kapituliuoti, tada dabartinė Rusija baigsis. Jeigu mes to nepadarysime, sėdėsime amžinai su šiomis problemomis. Ir vieną ar kitą dieną tai ateis ir pas mus.

– Ką turėtume daryti, kad taip neatsitiktų?

– Tiesiog remti Ukrainą ir duoti labai daug šovinių.