Odetos Bložienės piniginėje: svarbu išsilavinimas, o ar tu nešiosi padėvėtą striukę, ar pirksi naują – ne esmė

Prioritetas vaikų mokslams ir ilgalaikiams taupymo tikslams, o ne naujiems batams ar naujam žaislui – tokių taisyklių sako besilaikanti įmonės „Burokėlis ir krapas“, valdančios restoranų tinklus „Jurgis ir drakonas“, „Brooklyn Brothers“ ir „Detroito sesės“, vadovė Odeta Bložienė. Ji taip pat laikosi nuostatos, kad vaikams privalu duoti kišenpinigių, o augant vaikui turėtų augti ir su kišenpinigiais susijusios atsakomybės.

LRT.lt tęsia interviu ciklą, kuriame žymius žmones kalbina apie asmeninius finansus, kur išlaidaujama, o kur ne, kaip planuoja išlaidas.

– Dažniausiai pirma pažintis su pinigais vis dėlto būna vaikystėje. Ar jūs atsimenate savo pirmuosius kišenpinigius ar dovanų gautus pinigus ir kam juos išleidote?

– Aš sakyčiau, kad man tekdavo užsidirbti, nes tokio dalyko kaip kišenpinigiai nelabai būdavo, bet galimybių užsidirbti būdavo, galbūt nueiti pas kaimynus kažką padėti. Išleisdavau, man atrodo, labai paprastai. Tais laikais galimybės leisti pinigus nebuvo didelės, bet man atrodo, kad aš vis tiek viską išleisdavau saldumynams (juokiasi) – turbūt kaip ir daugelis vaikų dabar.

Tokia buvo pirma pažintis, bet sakyčiau, kad tai tikrai labai retai būdavo ir tėvai neturėjo tokios sistemos, kad duotų kišenpinigių. Duodavo pinigų pavalgyti mokykloje, bet apie pinigus laisvalaikiui nebuvo kalbos. Mano pinigai labiau atėjo per darbą.

– Vis tiek dažniausiai ir vaikystėje jau ateina tas metas, kai vaikai ima suprasti – jeigu pataupysiu, galėsiu kažką daugiau nusipirkti. Ar jūs kažkam taupėte?

– Taupiau. Taupiau dviračiui, tokiems didesniems dalykams, bet iš tikrųjų sakyčiau, kad mano didžiausias savarankiškumas atėjo, kai jau pradėjau studijuoti ir mano tėvai mane vis dar rėmė finansiškai, mokėdami man stipendiją, bet jau nuo antro kurso norėjau būti visiškai savarankiška, save išlaikyti ir mokėti už savo studijas. Tai čia jau buvo tokie didžiausi pirkiniai. Kai buvau vaikas, taupiausi dviračiui ir man pavyko.

– Tai gal pamenate, koks buvo tas pirmasis atlyginimas ir kam jį išleidote? Kaip suprantu, tai turbūt buvo kasdienės reikmės studijuojant?

– Taip, nes teko ir už būsto išlaikymą mokėti. Tiesą pasakius, aš pradėjau dirbti pirmame kurse ir mano pirmas darbas buvo demonstruotojos prekybos centre, reklamuojant majonezą, sausus pusryčius ir visokius kitokius skanumymus. Mano atlyginimas buvo... Tiesą sakant, net kai jau pradėjau dirbti banke, tiek demonstruotojos, tiek administratorės (pusės etato), tokios praktikantės banke atlyginimas buvo panašus. Tai buvo 4 litai į rankas už valandą. Tai dabar būtų 1,20–1,30 euro už valandą.

Mano ir banke buvo toks atlyginimas, kai pradėjau dirbti, buvau asistentė, iš serijos sekretorės padėjėja. Mėnesio atlyginimas už tą pusę etato buvo gal 240 litų, bet aš visą laiką norėjau uždirbti daugiau ir dirbdavau daugiau ne dėl atlyginimo, nes niekas tų valandų neskaičiuodavo, o šiaip, nes man buvo įdomu. Paskui greitai ir etatas, ir atlyginimas padidėjo, bet niekada nebuvo taip, kad sakyčiau – daugiau valandų dirbu, todėl prašau man daugiau mokėti.

Tiesą pasakius, tais 1999–2000 m. net nebuvo tokios mados ir tokios darbo kultūros. Viskas buvo kur kas paprasčiau. Tie mano pirmieji pirkiniai, aišku, buvo mokestis už studijas, nes aš studijavau mokamai ir norėjau pati mokėti ir būti savarankiška. Tada jau visa kita, ko man reikėjo.

Aišku, pirmiausia, kadangi jau buvau išėjusi gyventi iš tėvų namų, mano pagrindinis išlaidų šaltinis buvo kelionės. Tai buvo kelionės su draugėmis automobiliu, pasiskolintu iš tėvų, po Europą, paskui kelionės po Pietų Ameriką ar Aziją. Čia buvo pagrindinis mano išlaidų objektas, nes, tiesą pasakius, atsirado galimybės ir tikrai buvo labai daug noro pamatyti pasaulį, ko mes negalėjome daryti, kai buvome vaikai.

– O kaip su asmeniniais finansais yra dabar? Galbūt esate kažkokių finansinių įpročių išsaugojusi nuo tuomet? Galbūt kelionės vis dar yra prioritetas?

– Iš tikrųjų turbūt gyveni ir mokaisi. Aš sakyčiau taip: geriausia vis dėlto išmokti per praktiką ir savo patirtį. Aš matydavau iš savo tėvų pavyzdžio, kad pinigus reikia užsidirbti ir tau niekas nieko neduoda. Mūsų tėvai pradžioje mums tikrai labai padėjo finansiškai (mes su Beata iš Kėdainių). Tėvai padėjo ir su būstu, ir su viskuo, bet niekas iš dangaus nenukrito. Jie dirbo ir samdomą darbą, ir kartu turėjo savo ūkį. Jie važiuodavo į turgų ir mes kartu važiuodavome. Aš taip padėdavau ir tada mane tėvai finansiškai paskatindavo už tai, kad aš stoviu turguje su pomidorais ir gvazdikais. Turbūt tas pavyzdys, kad niekas neatsiranda iš dangaus, reikia užsidirbti, buvo skiepijamas nuo mažens. Tai aš taip ir savo vaikus auklėju.

Aišku, keičiantis gyvenimui, keitėsi ir prioritetai. Kai esi vienas, jaunas, tau kelionės, galbūt daiktai, kurių tu norėjai, ar kažkokie buities pagerinimai yra prioritetas. Kai atsiranda vaikai, visada prioritetas yra vaikai. Mano šeimoje prioritetas yra vaikų ugdymas. Vaikai eina į privačią mokyklą ir tai man yra svarbiausia. Man nėra svarbu ir aš netgi neleidžiu [pinigų] kažkokiems naujiems vaikų rūbams, nes nemanau, kad tai yra svarbu. Manau, kad svarbu išsilavinimas, o ar tu nešiosi padėvėtą striukę, ar pirksi naują, čia jau tikrai ne esmė.

Juo labiau kad mes dabar esame turbūt tiek daiktų prikaupę ir turime tokias yra galimybes... Ir iš viso pradedame visai kitaip galvoti apie vartojimą, švaistymą arba nešvaistymą, apie tvarumą, apie tai, kad tau nereikia visą laiką pirkti naujų dalykų, nes jų yra pilna prigaminta ir tu tiesiog gali kažką pernaudoti ir naujai pasižiūrėti į tą daiktą. Tai pasikeičia prioritetai, aišku. Ir tos galimybės, aišku, turint vaikus, jos irgi keičiasi. Nebegali taip laisvai išvažiuoti į Meksiką ir keliauti dvi savaites, kai yra keturių asmenų šeima ir dar šuo (juokiasi).

Polėkio, aišku, gal nesumažėja, bet pasikeičia situacija. Aišku, vis tiek stengiamės keliauti su vaikais. Manau, kad dabartiniai vaikai, taip pat ir mano, yra matę pasaulio tiek, kiek mes, mano karta, turbūt iki 30-ies nesame matę. Tai tikrai duodame daug, bet aš savo vaikų tikrai niekada nelepinu daiktais.

Vakar buvo surašytos naujos taisyklės, kada gali užsidirbti, už kokius papildomus namų ruošos darbus ar būti paskatinti už gerus pažymius. Tai svarbu suvokti, nes, kai tėvai tik pildo, pildo, pildo tas korteles... Ir man vaikams tenka kartoti, kad tai nėra kažkoks neišsenkantis šulinys. Turime galvoti, ką perkame, kodėl perkame ir susidėlioti tikslus, nes kitu atveju pinigais neišmoks naudotis net ir tada, kai pradės gauti darbo užmokestį.

– Ekonomistai dažnai rekomenduoja bent 10 proc. atsidėti taupymui, pirmiausia, kaip sako, susimokėti sau arba įvykdyti finansinius įsipareigojimus. Ar yra kažkokios taisyklės, kurių jūs laikotės?

– Aš taupau ilgalaikiams tikslams. Tai yra mano prioritetas. Tai yra pensija ir vaikų mokslai. Pavyzdžiui, kai gimė mano sesers vaikai, aš jų mokslams savo vardu iškart atidariau vadinamąjį vaiko fondą, kuriame kaupiama iki 18 metų. Jau kitais metais vienam vaikui bus 18 metų. Kad ir po nedidelę sumą, bet sugebėjau sukaupti daugiau nei 5 tūkst. eurų, kiekvieną mėnesį atidėdama po truputį. Man tai nebuvo kažkas vau, nebuvo sudėtinga, bet aš manau, kad tie 5 tūkst. eurų yra pinigai.

Lygiai taip pat ir savo vaikams, kai jie gimė, atidariau vaikų taupymo fondus, moku kiekvieną mėnesį nedideles įįmokas. Kaip bebūtų, kai jie pradės studijuoti, galės sumokėti ar už mėnesį, už pusmetį, už metus už mokslus ar būsto nuomai kažkuriam laikui. Visada tie pinigai bus reikalingi. Taupymas – būtinai.

Taip pat yra trumpalaikiai taupymo tikslai, tai yra indėliai, po truputėlį papildant, kad vis tiek būtų ta pagalvė ir netikėtiems pirkiniams, ir netikėtoms situacijoms, nes tikrai visko nutinka. Kitas dabartinis mano prioritetas – priešlaikinis paskolų grąžinimas. Grąžinu maksimaliai tiek, kiek galiu, nes padidėjus palūkanoms kiekvieno mėnesio įmoka tikrai labai išaugo ir visgi dabar skiriu daug dėmesio maksimaliam paskolų priešlaikiniam grąžinimui. Tai man yra svarbu, nes su dabartiniu EURIBOR turbūt visi pajutome, kaip išaugo kiekvieno mėnesio įmoka, o dabar prieš laiką grąžinti keli šimtai eurų ilguoju laikotarpiu tikrai sudaro nemažas sumas palūkanų.

Taip pat investuoju. Nors ir nedidelėmis sumomis, dabar gal net ir dar mažiau, bet po truputį investuoju į įvairias priemones. Tiesą pasakius, taip darau ir dėl to kas vyksta pasaulyje ir kur viskas juda, ir dėl edukacijos, nes man ir pačiai ne tik dėl įdomumo, bet ir iš profesinės pusės tai yra aktualu. Taigi investuoti taip pat nenustoju.

Aš į investavimą žiūriu kaip į ilgalaikį taupymą. Niekada nespekuliuoju, kad šiandien į kažką investuosiu, kažką nusipirksiu, rytoj parduosiu. Tai nėra mano tikslas. Aš negaliu pasigirti tokiomis žiniomis, nes čia yra atskiras darbas, kurį reikia dirbti nuolat. Man tai yra tiek galimybė sutaupyti, tiek dalyvauti finansų rinkose ir suprasti, kas vyksta.

– Dažnai tenka girdėti, kad rekomenduojama sekti kasdienes išlaidas. Tiek maisto, tiek kitas išlaidas ir įvertinti, kad, pavyzdžiui, galbūt to paties „Netflix“ nežiūrime ir kad ir 10 eurų per mėnesį galime sutaupyti. Ar jūs turite, pavyzdžiui, kokį dokumentą, kuriame sekate, kiek už ką sumokėjote?

– Dabar neseku. Kartais pasitikrinu tam tikras išlaidų grupes, kur man pasirodo, kad yra per daug, kad kažkur perlenkiama lazda. Man vaikų kišenpinigiai yra tokia sritis, kurią turiu pakontroliuoti ir sužiūrėti.

Kita dalis yra maistas. Dėl maisto išlaidų, kadangi daug gaminu namuose ir tikrai neišmetame maisto, visada vis tiek žiūriu ir galvoju, ką perkame, aš labai jų neseku, nes vis tiek turiu savaitės limitą. Kol jis man nepradeda išsiskirsti, išsišokti, aš netikrinu kiekvienos pieno pakuotės kainos.

Bet aš sakyčiau taip: visi tokie „Netflix“, „Telia“, HBO... Žiūrėk, užsisakei, bet nieko nebežiūri, o tau kapsi. Aš tai vadinu rėmėjų abonementais, kuriuos turi, bet nieko su jais nedarai. Tai čia faktas, kad yra tokių išlaidų ir aš visą laiką persižiūriu, specialiai nueinu į savo „Apple ID“, pasitikrinu, ar nemoku kam nors, kam nenorėčiau mokėti, galbūt yra kažkokie automatiškai prasitęsiantys mokėjimai. Tenka tokius dalykus užčiuopti, užgriebti, bet aš juos pravalau ir tikrai atsisakau to, ko nereikia, nes visus įmanomus įrenginius pajungus prie visų mokamų programėlių, žiūrėk, jau ir susikauptų 100 eurų per mėnesį. O kam to reikia, jeigu nesinaudoji?

Mūsų namų ūkyje viena iš mažiausių išlaidų eilučių yra įvairūs rūbai ir panašūs dalykai, nes mano sesuo visada mane remia išaugtais savo vaikų rūbais, aš irgi esu labai pamėgusi džinsus ir sportbačius, tai nesivaikom madų.

Aš išvis manau, kad ta greitoji mada visus nuvarys į šiukšlynus. Remiu „Mamų mugę“. Visą laiką einu ir perku savo vaikams. Taip pat ir restoranams perku dėvėtus žaislus, kurių yra tikrai labai puikių ir labai puikiom kainom. Taip kad visą laiką stengiuosi tą racionalumą įžvelgti – ar tikrai reikia.

Man atrodo, kad be kasdienių išlaidų didžiausias trumpalaikis, metinis prioritetas yra atostogos, nes per atostogas vis tiek ir tos išlaidos yra kur kas didesnės. Vis tiek norisi atostogauti du kartus per metus. Jau planuoju kitų metų žiemos atostogas. Tai kuo anksčiau viską pradedi daryti, tuo yra paprasčiau, nes išskirstai savo išlaidas į šešis ar devynis mėnesius ir paskui nėra to streso, kai kyla klausimas „kas sumokės už elektrą“. Tai neišmuša iš padų.

Dabar vasara artėja, tai prasidės visos stovyklos, o stovyklų kainos jau praėjusiais metais buvo stulbinančios ir verčiančios iš padų. Čia reikės išlaviruoti, ką daryti, į kokias stovyklas važiuoti vaikams, o į kokias ne, kiek kartu atostogausime, ką darysime, kas yra geriau – ar siųsti vaiką į stovyklą, arl kartu nuvažiuoti prie jūros?

Manau, kad visose šeimose taip yra. Kaip mes priimame tą norą sutaupyti ar pinigų nebuvimą, kaip mes patys jį išgyvename. Aišku, yra labai sunku, kai viską reikia pradėti karpyti, bet galima pasižiūrėti ir iš tos kitos pusės – iš tvarumo pusės, ar tikrai to reikia, ar čia tik užgaida, ar tikrai būtinybė? Manau, kaip ir daugelis namų ūkių, mes labai neišsiskiriame. Tenka ir kažko atsisakyti, ir kažkur gal sau leidžiame daugiau. Tai visaip. Bet niekada nereikia pamiršti ilgalaikio taupymo, nes aš visgi juo tikiu. Kai pagalvoju, pati pradėjau taupyti pensijai 2002 m., tai vis tiek per tuos metus kaupiasi ir susikaupia.

– Ne kartą pokalbio metu minėjote, kad svarbu vaikams ugdyti finansinius įpročius. Ar yra kažkokia taisyklė ar įprotis, kurį stengiatės išugdyti savo vaikams?

– Kad neištaškytų visų pinigų (juokiasi). Tai labai svarbus įgūdis. Jeigu pinigai duoti savaitei, jie savaitei turėtų būti ir paskirstyti. Jeigu pinigai duoti vienai dienai, kad viduryje dienos nepaskambintų „Mama, pervesk man 2 eurus, dar truputį trūksta“. Kam? „Ai, tai čia kažkam“.

Manau, labai svarbu, kad vaikai sugebėtų gautus pinigus paskirstyti per tam tikrą laiką. Antras dalykas yra taupymas, nes noriu visko: noriu naujo telefono, naujo žaidimo, „Minecraft“, dar kažko, konsolės, kompiuterio. Gerai, nori, labai gerai, bet ką padarysime, kad tai įvyktų? Ir čia prasideda taupymas.

Per visus gimtadienius vaikai gauna pinigų, išpirkas iš senelių. Tai čia numeris vienas. Iš tėvų gauna kišenpinigių. Labai svarbu duoti vaikams kišenpinigių ir aš visą laiką sakau – turite duoti. Nesvarbu, galite, negalite, bet bent po mažai, kad vaikai pajaustų pinigus, jų vertę ir tą atsakomybę.

Paauglys jau gali pasiruošti rugsėjo 1-ajai ir susimokėti už savo laisvalaikį ir pramogas, apsipirkti rūbų. Atsakomybė turi eiti kartu su amžiumi.

Dar labai skatinu, kad vaikai eitų padirbėti. 16-os metų vaikai tikrai gali eiti vasarą padirbėti, dalį atostogų laiko skirti darbui, kad pajaustų pinigų vertę. Tai tikrai labai sveika.

Manau, pagrindinis įgūdis – sugebėti išsiversti su tiek pinigų, kiek turi, sugebėti taupyti ir išmokti užsidirbti. Manau, kiekvienas net ir namų ūkyje gali suteikti tokią galimybę.