NVSPL: daugėja tropinės parazitozės atvejų, užsikrečia ir Egipte, ir Turkijoje poilsiavę lietuviai

Kelionės – tai nepamirštami įspūdžiai, nuotykiai arba tingus poilsis, žydras vanduo, baltas smėlis, palmės. Tačiau ne vienam turistui egzotikos sukelti įspūdžiai nublanksta susirgus kelionės metu ar po jos. Pandemija pristabdė keliones, tačiau dabar turizmas atsigauna ir keliautojų srautai vėl išaugo. Jungtinių Tautų Pasaulio Turizmo organizacija (UNWTO) nurodo, kad 2022 m. sausio–liepos mėnesiais tarptautinis turizmas jau išaugo beveik iki 60 proc. lyginant su iki pandemijos buvusiu. Kartu su turizmo augimu Lietuvoje daugėja ir susirgimų, būdingų tropiniams kraštams. Tropine parazitoze užsikrėtę asmenys lankėsi lankėsi Indijoje, Turkijoje, Egipte, Sicilijos saloje ir kitur.

Per pandemiją sumažėjus keliautojų skaičiui, sumažėjo ir įvežamų parazitozių atvejų skaičius. Pavyzdžiui, susirgimų maliarija 2017–2019 m. kasmet buvo registruojama po 6–7 atvejus, o 2020 m. jų skaičius susitraukė iki 2, 2021 m. registruoti 3 atvejai – tiek pat, kiek šiemet per vieną rugpjūčio mėnesį.

Retų tropinių parazitozių per 2016–2020 m. registruoti 27 atvejai. Tai susirgimai šistosomozėmis, leišmaniozėmis, strongiloidozėmis ir kt. 2022 metais iki rugpjūčio mėn. jau registruoti 8 retų parazitozių atvejai.

Kai kurie pacientai, kurie kreipiasi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją (NVSPL), pabrėžia, kad buvo išvykę į tropinio klimato šalis. 2022 m. iki spalio 11 d. keturiems pacientams laboratorijos specialistai identifikavo Giardia lamblia sukėlėjus, vienam – maliarijos, vienam – kriptosporidijų sukėlėjus. Kelių asmenų mėginiuose buvo rastos neaiškios rūšies amebos. Pacientai lankėsi Indijoje, Turkijoje, Egipte, Sicilijos saloje ir kitur.

Pavojingi trys žarnyno ligų sukėlėjai

Giardia lamblia (toliau – G.lamblia, susirgimas – giardiazė) yra sausumos stuburinių žarnyno parazitas-pirmuonis. Šiuo parazitu pasaulyje kasmet užsikrečia apie 2 mln. žmonių. Vieniems žmonėms pasitaiko besimptomis nešiojimas (apie 25 proc.), kitiems gi giardiazė pasireiškia ilgalaikiu viduriavimu su malabsorbcijos sindromu, geležies stokos anemija, vaikams sulėtėja augimas. Išmatos būna riebios (sunkiai nuplaunamos klozete) ir itin nemalonaus kvapo. Jungtinėje Karalystėje buvo atlikti moksliniai tyrimai ir išaiškinta, kad giardiaze daugiausiai serga jaunesni nei 5 metų vaikai bei 25–39 metų suaugę asmenys. Ypač buvo pabrėžta, kad tai dažna keliautojų liga.

G.lamblia sukėlėją savo žarnyne nešioja žmonės, laukiniai ir naminiai gyvūnai, užsikrečiama per liamblijų cistomis užterštą geriamąjį ar rekreacinį vandenį, maisto produktus, nešvarias rankas.

Cistos yra labai atsparios aplinkos veiksniams. Esant 0-8 laipsnių aplinkos temperatūrai, dirvožemyje ir ant aplinkos daiktų gyvybingos išlieka iki mėnesio, o vandenyje – net iki dviejų mėnesių.

Slaptasis ligos periodas vidutiniškai yra 3–10 dienų. G.lamblia užsikrečiama, kai su maistu į organizmą patenka nuo 10 iki 100 cistų. Vakcinų ar chemoprofilaktikos nuo šios ligos nėra. Vieninteliai prevenciniai patarimai: plauti rankas, laikytis maisto ruošimo higienos, ypač keliaujant į egzotines šalis.

Entamoeba histolytica (toliau – E.histolytica, liga – amebiazė) yra vienaląstis parazitas, gyvenantis žmogaus storajame žarnyne. Susidarius tam tikroms sąlygoms gali įsiskverbti į gleivinę ir išplisti už žarnyno ribų į kepenis, plaučius, smegenis ir kitur. Invazijos šaltinis yra žmogus, išskiriantis į aplinką cistas. Didžiausias sergamumas amebiaze stebimas tarp keliautojų į tropines šalis ir homoseksualių vyrų, turinčių lytinius santykius.

Dažnai pacientai, užsikrėtę E. histolytica ir neturintys išreikštų klinikinių simptomų, gali to nežinodami skleisti cistas į aplinką. Šio parazito cistos yra pakankamai atsparios aplinkos veiksniams. Vandenyje ir nuotekų dumble cistos gyvybingos gali išlikti nuo 2 iki 12 mėnesių. E. histolytica cistomis gali užsikrėsti ir žmogus nuo žmogaus, nes pasišalinusios cistos iš žarnyno ant sausos žmogaus odos išlieka gyvybingos apie 10 minučių, o panagėse – 45 minutes. Infekcinė dozė didesnė nei 1000 cistų. Didesnės reikšmės E. histolytica perdavimui žmonėms gyvūnai neturi.

Asmenims, užsikrėtusiems šia ameba, liga prasideda staiga ūmiu pilvo skausmu, viduriuojama su kraujo priemaišomis, atsiranda pykinimas, skausmingas noras tuštintis, vėmimas, karščiavimas, o po kelių viduriavimo etapų gali pasirodyti išmatos, primenančios „aviečių želė“. Todėl yra būtina greitai nustatyti E. histolytica infekciją ir ją išnaikinti.

Mikroskopinis šio sukėlėjo vertinimas yra labai apsunkintas, kadangi kita amebų rūšis – Entamoeba dispar yra identiška E. histolyticai. Tačiau Entamoeba dispar nesugeba įsiskverbti į audinius ir nesukelia tokių rimtų simptomų kaip E. histolytica. Norint atskirti pavojingą ir kitas amebas, reikėtų atlikti specifinius amebų antigenų tyrimus arba specifinių genominių sekų amplifikaciją PGR metodu.

Cryptosporidium spp. – tarpląstelinis pirmuoninis parazitas, kuris žmonėms ir gyvūnams sukelia vandeningą, iki mėnesio trunkantį viduriavimą, o kartais pažeidžia ir kvėpavimo takus. Šis pirmuonis yra pripažintas kaip ypatingai stiprus infekcinis patogenas, perduodamas fekaliniu-oraliniu keliu.

Pasišalinusios su išmatomis Criptosporidium spp. oocistos yra labai atsparios aplinkoje, taip pat atsparios chloro turintiems preparatams. Apdorotame chloru vandenyje išlieka gyvybingos iki 7 dienų. Šis patogenas ypač pavojingas sergantiems AIDS, nes nuolatinis viduriavimas ir malabsorbcija (nepakankamas maisto medžiagų įsisavinimas ir panaudojimas virškinamajame trakte) kelia grėsmę gyvybei. Vienu metu iš sergančio žmogaus organizmo pasišalina nuo 10 iki 100 milijonų oocistų, kurios pasibaigus ūmiai susirgimo fazei iš žmogaus organizmo šalinasi dar apie 2 savaites. Žmogui užsikrėsti pakanka iki 10 oocistų. Iš dabar žinomų 24 kriptosporidijų genties rūšių – 9 rūšys yra patogeniškos žmogui.

Maliarija ir jos keliami pavojai

Maliarija – seniai žinomas susirgimas, kurį sukelia maliarijos parazitas plazmodijas, o jo esama kelių rūšių. Vienintelis tropinę maliariją sukeliantis plasmodijas (Plasmodium falciparum, toliau Pl. falciparum) sukelia didelę letalumo riziką.

Kasmet įvairių rūšių plazmodijų sukeliama maliarija suserga apie 30 000 keliautojų iš išsivysčiusių šalių.

Plazmodijų rūšių paplitimas skiriasi. Vienuose kraštuose vyrauja Pl. falciparum (tropinėje Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Amazonės upės baseine ir kt.), Plasmodium vivax – Centrinėje Amerikoje, Indijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Plasmodium ovale – Vakarų Afrikoje, Plasmodium malariae – dažniausiai Afrikoje, bet randama ir kitur, Plasmodium knowlesi – anksčiau buvo aptinkama gamtoje – kai kurių rūšių makakų kraujyje, tačiau 2004 m. buvo aprašytas didžiulis maliarijos židinys tarp žmonių (apie 100 asmenų) Malaizijoje, Borneo saloje. Tik tiriant PGR metodais, buvo išsiaiškinta, kad ši zoonozė persidavė žmonėms. Dabar Europoje Pl. knowlesi aptinkama keliautojams, grįžtantiems iš Kinijos, Singapūro, Mianmaro, Filipinų, Tailando, Vietnamo.

Didžiausia rizika užsikrėsti maliarija gresia tropikų ir subtropikų regionuose. Šios infekcijos šaltinis – sergantis žmogus ir plazmodijų nešiotojas. Maliarijos sukėlėją perduoda Anopheles genties uodo patelė, siurbdama žmogaus kraują.

Esama ir tokio reiškinio kaip „oro uostų maliarija“, kai infekuotas maliarijos plazmodijais uodas patenka į lėktuvą iš teritorijos, kurioje yra didelis sergamumas maliarija.

Taip pat tikėtina ir vietinė maliarija, kai į Lietuvą atvykusiam imigrantui, sergančiam maliarija, įkanda aukščiau minėtos genties uodo patelė (o Anopheles genties uodų mūsų šalyje yra), įsiurbia kraujo, ne visiškai pasisotina, po to įkanda kitam žmogui, kartu perduodama ir maliarijos sukėlėjus. Gera žinia, kad ne visų rūšių maliarija gali plisti Lietuvoje (nėra tinkamų sąlygų subręsti kai kurių rūšių maliarijos parazitams uode).

Šiuo metu į mūsų šalį maliarija tik įvežama. Nuo 1957 m. vietinė maliarija neregistruojama. 1948 m. Lietuvoje buvo registruota 2946 vietinės maliarijos atvejai.

Sergant maliarija pagrindinis simptomas – karščiavimas. Slaptasis ligos periodas nuo 1 iki 4 savaičių. Liga prasideda karščiavimu, raumenų ir galvos skausmais, pykinimu, vėmimu. Priklausomai nuo plazmodijaus rūšies karščiuojama kas 48 val.(trečiadienė, tropinė ir ovalinė maliarija), kas 72 val. – ketvirtadienė maliarija. Šaltkrėtis trunka apie valandą, kol kyla temperatūra, vėliau temperatūra pasiekia 40 laipsnių karščio ir daugiau, po to pradedama prakaituoti. Padidėja kepenys, blužnis, gali atsirasti gelta ir bėrimas.

Ligos diagnostikai labai svarbi yra epidemiologinė anamnezė. Ligoniui karščiuojant maliariją galima įtarti, jei pacientas lankėsi endeminėje zonoje per paskutiniuosius kelis mėnesius ar paskutines tris savaites iki ligos požymių pasireiškimo. Kai kurių rūšių maliarijos plazmodijai miegančios būklės žmogaus organizme gali išbūti net iki 2 metų ir tik tada sukelti susirgimą.

Vykstantiems į tropines šalis patariama pasidomėti apie tose šalyse vyraujančius susirgimus, pasirūpinti chemoprofilaktinėmis priemonėmis, apsauga nuo kraujasiurbių uodų, moskitų, blakių, musių cėcė. Nesimaudyti vandens telkiniuose, nes galima užsikrėsti šistosomiaze. Pavyzdžiui, Egipte vietinių gyventojų tarpe ši liga yra dažnai registruojama.

Kartu rekomenduojama gerti švarų, saugioje taroje esantį vandenį, turguose pirktas daržoves ir vaisius plauti tuo pačiu saugiu vandeniu, juo valytis dantis, vartoti gerai termiškai apdorotą maistą. Vengti vartoti kokteilius, į kuriuos įdedami ledukai.

Grįžus iš kelionių po tropines šalis ir pajutus negalavimus būtina kreiptis į šeimos gydytoją, kurį reikėtų kartu informuoti, kuriose šalyse buvo lankomasi.