Nuo sostinės šurmulio į kaimą pabėgę Žemkauskai: pavažinėji pirmyn atgal su traktoriumi ir atsipalaiduoji

Miestietiškas profesijas turintys, 10 metų Vilniuje gyvenę Rūtenė ir Andrius Žemkauskai atsisakė sostinės šurmulio ir sugrįžo į kaimą ūkininkauti – augina smidrus, moliūgus ir vynuoges, baigia įsirengti vaisių-uogų perdirbimo cechelį. LRT RADIJUI jauna šeima pasakoja – palikti sostinę buvo geriausias sprendimas jų gyvenime, mat dabar laukuose jie gali pravėdinti sau galvas.

Raseinių rajone esančiame Kalnujų kaime Rūtenė ir Andrius ūkininkauja jau 5-erius metus. Socialinio darbo bei viešojo administravimo specialiste ir statybų inžinieriumi dirbantys Žemkauskai iki tol dešimtmetį praleido sostinėje, kur abu ir baigė mokslus. Vis dėlto vieną dieną šeima nusprendė sugrįžti gyventi į Andriaus gimtuosius Kalnujus ir rekonstruoti ten namą.

„Grįžimas čia į kaimą ir pasirinkimas gyventi kaime yra turbūt geriausias mūsų šeimos priimtas sprendimas. Nesuprasi nepagyvenęs, nepabandęs. (...) Po truputį žemių buvome įsigiję iš seniau, dar kai gyvenome didmiestyje, na, ir galvojome, kaip čia taip naudingai [jas] išnaudoti“, – teigia Rūtenė.

„Po įtemptos darbo dienos grįžus galvą pravėdinti lauke yra labai gerai. Pirmyn atgal su traktoriuku dirbi, dirbi fiziškai ir tau nebereikia apkrauti smegenų, tai toks atsipalaidavimo būdas. Mes labai džiaugiamės tuo, kad gyvename kaime, tikrai nenorime į miestą“, – priduria Andrius.

Šiuo metu kartu su žmona smidrus, moliūgus, vynuoges ir 50 hektarų javų auginantis vyras LRT RADIJUI pasakoja, jog ūkininkavimas jam yra pažįstama veikla – jis nuo pat mažens padėdavo Kalnujuose gyvulius auginusiems tėvams.

Na, o Rūtenei ūkis – šiek tiek svetimas, ji kilusi iš pačių Raseinių. Visgi moteris be galo džiaugiasi, jog greta savo dirbamo „miestietiško“ darbo viešojo administravimo ir socialinio darbo srityje ji dabar gali užsiimti ir augalininkyste. „Po visų šitų darbų, kai tu grįžti namo, išeini į laukus, tavo galvą pravėdina“, – neatsidžiaugia ji.

Būtent Rūtenė ir buvo ta, kuri pasiūlė daugiau patirties ūkyje turėjusiam vyrui auginti smidrus. Išklausę mokymus apie jų auginimo ypatumus, jaunieji ūkininkai nusprendė surizikuoti ir patys. Kol kas šiuo savo sprendimu pora sako tikrai nenusivylusi.

„Vieni smidrai jau žiemoja, kitų dėl oro sąlygų mes nespėjome paruošti žiemai. Bet čia nieko tokio, mes sutvarkysime, nuostolių čia nebuvo. (...) Praeitais metais turėjome pirmą smidrų derlių. Prekiavome patys, skelbiamės viešojoje erdvėje, važiavome į turgus. Na, kadangi tas pirmas derlius būna dar toks mažesnis, tai viską ir pardavėme“, – teigia Rūtenė.

Andrius savo ruožtu pabrėžia, jog augindami šią kultūrą jie nenaudoja jokių cheminių priemonių: „Mes nenaudojame jokių trąšų. (...) Čia kelis metus laikėme pūdymą, pasidarėme grunto tyrimus ir jie parodė, kad žemėje labai daug humuso, ji labai derlinga. Ravime rankomis, jokio chemijos nenaudojame, tarpvagius mechaniniu būdu, su traktoriuku [pereiname]. Tai yra visiškai ekologiški, absoliučiai jokios chemijos negavę [augalai].“

Kitas dvi kultūras – moliūgus ir vynuoges – Kalnujuose gyvenantys Žemkauskai nusprendė auginti taip pat gana spontaniškai – tiesiog norėjo pažiūrėti, kas iš to gausis. Štai moliūgų verslas, pasak Rūtenės, kol kas einasi išties neprastai.

„Mes čia buvome įkūrę kaime tokį savitarnos kioskelį, labai didelio susidomėjimo sulaukė ir iš žmonių, ir iš vietinės žiniasklaidos. (...) Buvome tokią dėžutę padarę, parašę moliūgų kainas. Atvažiuoja žmonės, pasiima, įdeda. (...) Tokių komentarų sulaukdavome, kad, na, žinote, gal ir nelabai galima pasitikėti žmonėmis, bet sakėme, kad pabandysime, pažiūrėsime, pasitikime. (...) Mes niekada neskaičiavome, nei kiek padėjome ten tų moliūgų, nei kiek jų neliko. O jeigu žmonėms reikėdavo, na, tai ką padarysi, tegul pasiima“, – sako LRT RADIJO pašnekovė.

Ar panašiu principu prekiaus ir auginamomis vynuogėmis, pora dar nėra nusprendusi.

„Mes kol kas vynuogių dar neparduodame, dar vis eksperimentuojame, bet derlių jau imame, valgome, dovanojame, vyną spaudžiame, antri metai bręsta. Na, tai irgi ateityje matysime, ar kažką mes čia plėsimės į tą pusę, ar tiesiog vynuoges pasiliksime kaip pomėgį“, – aiškina Rūtenė.

„Tas vynuogių hobis labai užkrečiantis. Mes su vynuogėmis užsiimame 4-tus metus, tai dar tą laiką nebuvo taip, kad pavasarį nepasodintume naujų vynuogių. Labai gerai, kad pernai šiaip ne taip valdžia priėmė įstatymus, jau atsirado vynuogė kaip vynmedis, kurį bus galima deklaruoti ir bus galima gaminti vyną. Tikrai manau, kad ateityje gal ir palengvės visa ta situacija, tai paskatins ūkininkus gaminti gerą lietuvišką vyną“, – pasakoja Andrius.

Nors Žemkauskai vien iš savo augalininkystės ūkio pragyventi dar negali, dirba kitus darbus, tačiau džiaugiasi, jog susitaupyti jiems pavyksta, jie turi lėšų ūkiui plėsti.

„Mes nesame pasiėmę jokių paskolų, jokių paramų. Šiais metais pirmą kartą gavome smulkiems ūkiams paramą 15 tūkst. eurų, pradėjome įsirenginėti perdirbimo patalpas, tai žiūrėsime, kas iš to išaugs“, – tvirtina Rūtenė.

Viso pokalbio su Rūtene ir Andriumi Žemkauskais klausykitės LRT RADIJO laidos „Gimtoji žemė“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.