Nuo 5-erių su nerimo sutrikimu gyvenanti Austėja: tik suaugusi supratau, kad taip jaustis nėra normalu

Nerimo sutrikimas – viena labiausiai vaikų ir paauglių gretose paplitusių psichikos ligų. Skaičiuojama, kad jį turi nuo 6 proc. iki 20 proc. vaikų. Deja, dažnai dėl įvairių priežasčių ši liga vaikystėje nebūna diagnozuojama. Taip nutiko ir laidos „Raida“ herojei Austėjai. Nors pirmuosius nerimo ženklus pajuto būdama vos 5-erių ar 6-erių, profesionalios pagalbos ji sulaukė tik suaugusi. 

„Būdavo toks keistas momentas, kad jeigu eidavome miegoti ir šviesa būdavo išjungta, (...) negalėdavo žmonės kalbėt. Jeigu kažkas tą mano susikurtą sistemą sugriaudavo, t.y. pradėdavo kalbėti tamsoj, aš liepdavau: „Įjunkit šviesą, išsikalbėkit, tuomet išjunkit ir vėl tyla“.

Aš, kaip vaikas, nesupratau, kad čia yra nerimas. Galvojau, kad susikuriu kažkokią sistemą ir ją kažkas išdarko, pažeidžia mano taisykles. (...) Galėdavau apsiverkti, (...) labai pykdavau, kad manęs neklauso“, – potyrius ankstyvoje vaikystėje prisimena pašnekovė.

Laidoje „Raida“ Austėja pasakoja – tuomet nerimą jai keldavo ir tokie, atrodo, paprasti dalykai, kaip nepakankamai stipriai supinta kasa.

„Man būdavo labai svarbu ankstyvoje vaikystėje, (...) kad mano kasa būtų supinta labai stipriai ir tvirtai. Tėtis dažniausiai teisingai supindavo, nes kaip vyras gal stipresnę ranką turėjo. Bet kai kasą man pindavo mama, (...) supindavo labai laisvai. Man labai netikdavo tas, aš prašydavau mamos išpinti kasą tiek kartų, kol ji pasieks mano norimą rezultatą“, – su šypsena atvirauja nerimo sutrikimą turinti moteris.

Pašnekovė apgailestauja, jog tėvai dėl šios problemos jos pas specialistus nevedė. Ji tik suaugusi suprato, kad jausti tokį nepaaiškinamą nerimą nėra įprasta.

„Tėvai manęs nevedė niekur, nes iš tikrųjų nesuprato ir manau, kad po šiai dienai nesuprastų manęs. (...) Buvo tokia mano vaikystė ir tai man atrodė normalu, aš taip tiesiog augau. O kai užaugau, subrendau, lankiau seansus pas psichologus dėl nerimo“, – aiškina laidos herojė.

Austėja tvirtai taria, kad gyventi su nerimo sutrikimu, jį numalšinti tikrai įmanoma, tačiau neslepia, jog pasitaiko ir itin blogų dienų. „Būna momentų, kai iš esmės viskas labai lengva ir viskas smagu, (...) o būna tokių nuosmukių“, – prisipažįsta moteris.

Svarbu sukurti vaikui saugią aplinką, bet leisti eksperimentuoti

Kęstutis Kuzmickas, „Žirmūnų psichikos sveikatos centro“ vadovas, sako, kad nerimas yra įprastas jausmas kiekvienam žmogui. Visgi kuomet jis tampa liguistas, ramiai gyventi tampa labai sunku. „Mes tiesiog viduj jaučiam gumulą kažkokį, negalime nusėdėti vienoj vietoj“, – teigia ekspertas.

Pasak laidos „Raida“ pašnekovo, nerimą dažnai lydi specifinės baimės: pavyzdžiui, bijoma žaibo, griaustinio, lėktuvų ūžesio, gyvačių ar net varlių. Neretai pasitaiko, jog šie dalykai ankstyvoje vaikystėje žmogų labai išgąsdina, todėl vėliau juos matant ar girdint sukyla neigiamos emocijos.

Kaip pažymi psichiatras-psichoterapeutas, pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet žmones lydi nerimas dėl to, kas jiems gali nutikti – jie paniškai bijo, kad juos gatvėje partrenks mašina, kad jie paliko savo namų duris neužrakintas. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės net filmuoja save rakinančius duris, kad galėtų vėliau, kilus nerimui, vaizdo medžiagą peržiūrėti ir įsitikinti, jog viskas yra gerai.

Neretai tam tikram nerimui išsivystyti gali padėti ir tėvų elgesys. Pavyzdžiui, kaip nurodo K. Kuzmickas, per COVID-19 pandemiją tėveliai vaikams liepė dažnai plautis rankas. Vėliau įvairių mikrobų baimė vaikams gali peraugti į obsesinį kompulsyvų rankų plovimą palietus bet kurią durų rankeną.

Kad tėvų auklėjimas gali įtakoti didesnį nerimą vaikui, įsitikinusi ir jungiškos krypties psichoterapeutė Aistė Jasaitytė-Čeburiak. Specialistė pažymi, jog vienas pirmųjų nerimų vaiko gyvenime yra atsiskyrimo. Jeigu prieš išleisdami vaiką į darželį ar išvykdami į ilgesnę kelionę mes nesukursime atžalai saugumo jausmo, jog po kiek laiko sugrįšime, vėliau galime turėti rimtų pasekmių. Dažniausiai su šia problema, anot ekspertės, susiduria mamos – jos neretai savo pačių nerimą perduoda atžaloms.

„Labai svarbu mamoms labai sąmoningai žinoti, (...) suprasti tai, kaip ji padeda [vaikui] nurimti, kaip ji padeda suteikti saugumo jausmą, kad ji tiki, kad bus viskas gerai. (...) Jeigu ji paaiškina, labai daug kalba apie pokyčius, kaip bus, kas vaiko laukia, tada vaikas daug labiau nurimsta ir jaučiasi saugesnis“, – dėsto A. Jasaitytė-Čeburiak.

„Žirmūnų psichikos sveikatos centro“ vadovas antrina kolegės minčiai, kad tėvai, patys labiau linkę į nerimą, neretai vaikus įstato į tam tikrus rėmus, bando nupiešti pasaulį kaip pavojų kupiną.

„Tėvai kartais yra patys labai priklausomo tipo, turintys sociofobijų, visko bijantys ir tada jie draudžia savo vaikams rizikuoti, draudžia išbandyti savo jėgas. (...) Vaiką reikia mokyti ir sakyti, kur yra pavojai, tačiau visiškai apsaugot nuo to tikrai turbūt nereikia. Tada iš tikrųjų vystysis tokia infantiliška asmenybė arba sociopatiška, sociofobiška asmenybė.

(...) Vaikas turi išbandyti per savo patirtį, net, tarkime, per prisilietimą prie lygintuvo. Tu jam gali sakyti, kad tai yra karšta, kad tu nusideginsi, bet jeigu vaikas vis tiek nori, lenda, tai gal [reikia] paimti tą pirščiuką, pridėti ne prie pat lygintuvo, bet per kokį 0,5–1 cm, kad [vaikas] pajustų tą šilumą, kad jis turėtų tą patirtį.

(...) Kažką jis turi paveikti, kažkur nukristi, kažkur nušokti, kad turėtų patirtį, nes būtent per tą patirtį formuojasi pilnavertiška asmenybė“, – tvirtina K. Kuzmickas.

Su tuo sutinka ir psichoterapeutė A. Jasaitytė-Čeburiak. „Kai mamos bando labai pergloboti vaiką ir drausti jam eksperimentuoti, bandyti dalykus, pačiupinėti dalykus, tuomet vaikas gauna žinią iš mamos, kad jis yra nepajėgus susitvarkyti, (...) užlipti, nušokti, nulipti, paimti.

(...) Tada vaikas susiformuoja ir užauga tokiu, kuris nepasitiki savo jėgomis ir jam nuolatos reikia patvirtinimo savo vertės, (...) jis turi tokį nepakankamumo jausmą“, – pasakoja specialistė.

Pasak jos, norint padėti nerimo kankinamam vaikui, pirmiausiai reikia mokėti tą nerimą atpažinti. Kaip pažymi pašnekovė, dažnai jis nesunkiai pamatomas iš žmonių elgsenos: jiems dreba rankos, jie kažką čiupinėja, maigo, kramto lūpas ar nagus, plėšosi nagų odeles, graužia pieštukus. Be to, žmones nuo nerimo neretai pykina, jiems sutrinka miegas, vieniems dingsta apetitas, kitiems, priešingai, pakyla.

Pastebėjus tokį atžalų elgesį ir būsenas, A. Jasaitytė-Čeburiak ragina tėvus nelaukti ir kreiptis pagalbos į specialistus.

Viso pasakojimo klausykitės LRT.lt laidos „Raida“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.