Nobelio premijos laureatė iš Ukrainos: smurtas ir žiaurumas tapo neatsiejama Rusijos kultūros dalimi

Oleksandra Matvijčiuk yra Piliečių laisvių centro – 2022 m. Nobelio taikos premiją už įtariamų Rusijos karo nusikaltimų dokumentavimą pelniusios Ukrainos nevyriausybinės organizacijos – direktorė. 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) Sakartvelo tarnybos žurnalistui Važai Tavberidzei teisininkė ir žmogaus teisių gynėja O. Matvijčiuk sakė, kad plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą yra dešimtmečius trukusio Kremliaus nebaudžiamumo išdava. Ji įsitikinusi, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir kiti aukšto rango pareigūnai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nors pripažįsta, kad šis procesas greičiausiai užtruks.

Pokalbis su O. Matvijčiuk vyko sausio 26 dieną Strasbūre, Prancūzijoje, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos žiemos sesijos kuluaruose.

– Mažiau nei po mėnesio, vasario 24 d., sueis metai nuo plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pradžios. Kiek per šiuos metus pasikeitė jūsų gyvenimas?

– Priminsiu, kad šis karas prasidėjo ne 2022 m. vasarį, o 2014 m. vasarį, kai po Orumo revoliucijos (masinių gatvės protestų, privertusių iš šalies bėgti buvusį prezidentą Viktorą Janukovičių) žlugo autoritarinis režimas ir Ukraina gavo galimybę greitai demokratiškai persitvarkyti. Siekdama mus sustabdyti, Rusija pradėjo šį karą, okupavo Krymą, dalį Luhansko ir Donecko sričių, nes [Rusijos prezidentas Vladimiras] Putinas bijo ne NATO, V. Putinas bijo laisvės idėjos.

Tai, kas įvyko praėjusiais metais, vadinama plataus masto invazija, kuri iš pagrindų pakeitė mūsų gyvenimus – tiek iš asmeninės, tiek iš profesinės perspektyvos. Žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, buvo sugriauta viskas, ką vadiname normaliu gyvenimu. Šiuo metu gyvename ne tik nuolatiniame pavojuje – nes šiandien Ukrainoje nėra saugios vietos, kur galėtume pasislėpti nuo rusų raketų – bet ir visiškoje nežinomybėje, kai negali susiplanuoti dienos, negali planuoti net kelių valandų į priekį, nes niekada nežinai, kada įsijungs sirenos ar dings elektra.

Profesiniu požiūriu, aš dokumentavau Rusijos karo nusikaltimus aštuonerius metus iki plataus masto invazijos pradžios, ypatingą dėmesį skirdama nelegaliam civilių okupuotų teritorijų gyventojų sulaikymui, pagrobimui, seksualiniam smurtui, kankinimui ir žudymui, taip pat politiškai motyvuotam persekiojimui, tačiau net aš nebuvau pasiruošusi tokio lygio žiaurumams.

Nemanau, kad galima pasiruošti karui. Nes viskas, su kuo susidūrėme – baisūs žiaurumai ir didžiulis karo nusikaltimų skaičius – reiškia didžiulį žmogišką skausmą. Mes juk dokumentuojame ne tik Ženevos konvencijų pažeidimus, mes dokumentuojame žmonių kančias.

– Kokius įsiveržusių Rusijos pajėgų įvykdytų ir dokumentais pagrįstų karo nusikaltimų skaičius šiuo metu turite?

– Prasidėjus plataus masto invazijai, suvienijome jėgas su dešimtimis regioninių organizacijų ir susijungėme į vieną V. Putino tribunolą. Mes sukūrėme visą Ukrainą apimantį vietinių organizacijų tinklą ir vos po 10 mėnesių nuo plataus masto invazijos pradžios, jau buvome užfiksavę 31 000 karo nusikaltimų atvejų. Skaičius atrodo didžiulis, tačiau tai tėra ledkalnio viršūnė. Kad suprastume tikrąjį mastą – Ukrainos generalinė prokuratūra oficialiai užregistravo daugiau nei 70 tūkst. baudžiamųjų procesų.

– Kaip Rusijos karo nusikaltimų dokumentavimas paveikė jus asmeniškai? Ką jums ir jūsų bendradarbiams reiškia kasdien rinkti tokius niūrius duomenis?

– Sunku, nes nepaisant to, kad esu žmogaus teisių gynėja, aš visų pirma esu žmogus. O šiuo metu mes dirbame su nežmoniškais dalykais. Labai sunku prie to priprasti visais aspektais.

– Gal yra koks nors ypač šiurpus prisiminimas, kurį norėtumėte ištrinti iš savo galvos, ko nenorėtumėte daugiau nei matyti, nei girdėti?

– Kai tavo ankstesnis gyvenimo suvokimas sugriaunamas, susidaro įspūdis, kad yra tūkstančiai dalykų, kurie, tavo manymu, buvo svarbūs, bet paaiškėja, kad jie toli gražu nėra esminiai. Ir yra tik keletas dalykų, kurie iš tiesų yra svarbūs mūsų gyvenime – tokie dalykai kaip vertybės, dėl kurių galima gyventi ir net mirti. Esu sau pasakiusi, kad ateityje noriu pamiršti daug dalykų, kuriuos mačiau, girdėjau ar jaučiau šio karo metu.

Nenoriu likusį gyvenimą savyje nešiotis karo. Bet noriu prisiminti tai, kas gyvenime svarbiausia. Tai labai svarbi pamoka, kurią išmokau.

– O kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia?

– Niekada jokiai tautai nepalinkėsiu išgyventi tai, ką išgyvename mes, tačiau šie dramatiški laikai suteikia mums, ukrainiečiams, galimybę pademonstruoti geriausias savo savybes – kovoti už laisvę, būti drąsiems, priimti sunkius, bet teisingus sprendimus ir padėti vieni kitiems.

Prasidėjus plataus masto invazijai, tarptautinės organizacijos evakavo savo darbuotojus, tačiau paprasti žmonės liko ir paprasti žmonės pradėjo daryti nepaprastus dalykus – jie ėmė rizikuoti savo gyvybėmis, kad apgintų ir padėtų žmonėms, [kurių] anksčiau nebuvo sutikę. Tai labai svarbu, nes šiandien, kaip niekada iki šiol, puikiai suvokiame, ką reiškia būti žmonėmis.

– Ar įžvelgiate panašumų tarp Rusijos pasirinktos taktikos Ukrainoje ir kitur, kur ji vykdė karines operacijas?

– Visas šis pragaras, kurį šiandien išgyvename Ukrainoje, yra dešimtmečiais trukusio visiško Rusijos nebaudžiamumo išdava, nes Rusijos kariuomenė pasižymėjo ypatingu žiaurumu tiek Čečėnijoje, tiek Sakartvele, tiek Moldovoje, teik Libijoje, tiek Sirijoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse. Ir jie niekada už tai nebuvo nubausti. Dėl nebaudžiamumo smurtas, brutalumas, žiaurumas, tarptautinės teisės ir pagrindinių žmogaus teisių nepaisymas ir žmogaus orumo paminimas tapo neatsiejama Rusijos kultūros dalimi.

Todėl panašumų yra daug. Kai prasidėjo plataus masto invazija, gavau žinutę iš kolegos Sirijoje, kuris man rašė: „Prašau pasakyti savo valdžiai [nežymėti] medicinos darbuotojų kaip medicinos darbuotojų, o ligoninių kaip ligoninių“, nes Rusija tyčia [jiems] smogs. Taip ir atsitiko.

Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalboje minėjau istoriją apie naujagimio netekusią mamą – tai istorija iš visiems gerai žinomų Mariupolio gimdymo namų. Turime daug panašių istorijų, kai Rusija apšaudė ligonines ir medicinos darbuotojus. Taip pat kolega iš Sirijos mums patarė: „Nežymėkite evakuacinių automobilių ženklu „Vaikai“, nes rusai tyčia juos apšaudys“. Prisiminiau šiuos žodžius, kai rusų lakūnas [subombardavo] Mariupolio teatrą, priešais kurį didelėmis raidėmis buvo parašyta „Vaikai“ ir kuriame šimtai žmonių su vaikais bandė rasti prieglobstį, bet jiems nepavyko, nes Rusija sunaikino [teatrą].

– Ne viename interviu esate sakiusi, kad aštuonerius metus siuntėte ataskaitas JT, Europos Tarybai, Europos Parlamentui, bet, kaip sakote, „jie mūsų nesiklausė“. Dabar jie klausosi, bet, kaip manote, ar imsis kokių veiksmų?

– Tai išryškina dar vieną problemą – net kai tave išgirsta, tarptautinė sistema yra nepajėgi ką nors padaryti. Manymas, kad egzistuoja tarptautinė taikos ir saugumo sistema, tėra iliuzija. Ji neegzistuoja. Visa JT sistema nepajėgė sustabdyti Rusijos žiaurumų.

Tą pačią dieną (2022 m. balandžio 28 d.), kai JT generalinis sekretorius [Antonio Guterresas] atvyko į Kyjivą susitikti su prezidentu [Volodymyru] Zelenskiu, Rusijos raketos pataikė į gyvenamuosius namus ir savo bute žuvo „Laisvės“ radijo (RFE / RL Ukrainos tarnybos) žurnalistė Vira Hyryč.

Mes gyvename labai pavojingame pasaulyje. Tai reiškia, kad mūsų saugumas, mūsų žmogaus teisių garantijos priklauso ne nuo tarptautinės tvarkos ir tarptautinės teisės bei tarptautinės organizacijos, kuri turi vykdyti savo įgaliojimus, struktūros, o nuo to, ar gyveni kariniu požiūriu pakankamai apsisaugojusioje šalyje. Ir tai yra labai pavojingas mąstymo pokytis, nes vyriausybės investuos pinigus ne į švietimą, plėtros projektus, sudėtingų problemų, tokių kaip klimato kaita ar skurdas, sprendimą ar naujų technologijų kūrimą... o į ginklavimąsi.

Šiandieniniame pasaulyje, turėdami tiek pažangių technologijų, galime sukurti tokius ginklus, kurie mus gali nužudyti daug greičiau, įskaitant branduolinius ginklus. Taigi, pasaulis yra daug pavojingesnis, todėl turime atkurti tarptautinę tvarką, o tai reiškia, kad turime pradėti kardinalią tarptautinės taikos ir saugumo sistemos reformą, kad kiekvienam žmogui būtų užtikrintos žmogaus teisės ir saugumas, nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje jis gyvena. Privalome apsaugoti žmones nuo autoritarinių režimų ir dar blogesnių dalykų. O pradėti turėtume nuo mažo, bet labai simbolinio žingsnelio, – privalome pašalinti Rusiją iš JT Saugumo Tarybos.

– Tai didžiulis žingsnis, toli gražu ne simbolinis. Manote, kad tai įvyks?

– Manau, turime padaryti viską, kad tai įvyktų. Turime surinkti du trečdalius balsų JT Generalinėje Asamblėjoje, o tai reiškia, kad turime reikalauti šių šalių politinės vadovybės istorinės atsakomybės (JT chartijoje nenumatytas nuolatinio JT Saugumo Tarybos nario pašalinimo mechanizmas). Aš nesu naivi. Žinau, kad šalys ir politikai gali turėti skirtingus tikslus ir kad yra vyriausybių, kurios neatstovauja savo žmonėms.

Bet kodėl į ateitį žvelgiu optimistiškai? Todėl, kad remdamasi savo patirtimi, žinau, jog jei negali pasikliauti teisine priemone, visada gali pasikliauti žmonėmis, nes visos mūsų didžiosios iniciatyvos, lėmusios... tikrovės pokyčius, buvo grįstos paprastų žmonių įsitraukimu, [pavyzdžiui], Orumo revoliucijos metu jie koordinavo pilietinę iniciatyvą „Euromaidan SOS“ ir mes 24 valandas per parą teikėme pagalbą baudžiamojon atsakomybėn patrauktiems protestuotojams visoje šalyje.

Tada įkūrėme tarptautinį tinklą ir pradėjome pasaulinę [kampaniją], kad išlaisvintume politinį kalinį [kino režisierių] Olehą Sencovą ir kitus Rusijos įkalintus politinius kalinius iš Ukrainos – suvienijome žmones 35 pasaulio šalyse. Ir mums pavyko. Tai buvo didžiulis šimtų žmonių iš viso pasaulio nuopelnas.

Taip, tai nėra lengva užduotis, tačiau teisingumas yra puikiai suprantama vertybė milijonams žmonių visame pasaulyje. Šiuo atžvilgiu valstybių sienos neegzistuoja. Šiuo atžvilgiu karas vyksta ne tik tarp dviejų valstybių, bet ir tarp dviejų sistemų – autoritarizmo ir demokratijos.

– Jūs ką tik sakėte, kad nesate naivi. Tačiau tai, ką siūlote, dauguma vadinamųjų realpolitik ekspertų apibūdintų būtent taip – naivu. Koks būtų jūsų kontrargumentas?

– Jie turėtų pastudijuoti ilgą žmonijos istoriją, kuri įtikinamai rodo, kad tam tikros idėjos, kurios buvo suvokiamos kaip naivios, netgi marginalios ar pernelyg radikalios, tapo mūsų realybe. Praėjusį šimtmetį buvo naivu manyti, kad tarptautinės organizacijos gali kištis į suverenios valstybės vidaus reikalus, kai valstybė pažeidžia žmogaus teises. Šiandien tai yra pagrindinis tarptautinės teisės principas.

Nesu naivi. Aš esu žmogaus teisių teisininkė ir žinau, kad ši teisinė sistema nėra konservatyvi. Ją galima keisti, pritaikyti pagal atitinkamą poreikį. O pagrindinis barjeras yra mūsų mąstymas. Atsiranda psichinis barjeras, kai galvojame: „Gerai, tai neįmanoma. Mes visada taip gyvenome. Kodėl turėtume keistis?“ Tai per sunku. Mes turime keistis.

– Ar mąstymo barjeras įsijungia ir tuomet, kai galvojame, kas bus, jei pasipriešinsime Rusijai, jei pradėsime ją tampyti iš vieno tribunolo į kitą?

– Manau, kad tai yra dar viena klaidingo tikrovės suvokimo problema, nes kai kurie žmonės neformaliame pokalbyje man sako: „Teisingumas yra svarbu, bet mums reikia taikos, stabilumo“. Tačiau mes niekada neturėsime taikos šiame regione, jei nebus teisingumo, turiu omenyje, stabilią taiką, o ne laikiną politinį kompromisą, suteikiantį Rusijai galimybę persigrupuoti ir eiti toliau. [Mums reikia] tvarios, stabilios taikos, suteikiančios žmonėms galimybę gyventi nebijant agresijos, kurti ilgalaikę perspektyvą.

Šiuo atžvilgiu taika nebus tvari be teisingumo, nes mūsų regione Rusija dešimtmečius [naudojo] karą kaip įrankį savo geopolitiniams tikslams pasiekti. Be to, Rusija naudoja karo nusikaltimus, kad laimėtų šį karą, ir taip elgiasi jau ne vieną dešimtmetį. Tad jei nebaudžiamumo ciklas nebus pertrauktas, turėsime kitą karą, tik jau gal ne prieš ukrainiečius, o prieš kitą tautą – aš noriu užkirsti tam kelią.

– Taip pat teigiate, kad tarptautinė bendruomenė neturėtų laukti, kol V. Putinas bus patrauktas atsakomybėn. Bet kaip jūs siūlote tai padaryti ne tokiame idealiame pasaulyje, apie kokį kalbėjote?

– Turime įsteigti specialų agresijos tribunolą ir patraukti V. Putiną, [Baltarusijos lyderį Aliaksandrą] Lukašenką ir kitus aukščiausius karinius vadus bei Rusijos Federacijos aukštesnę politinę vadovybę baudžiamojon atsakomybėn. Ir net to nepakanka, nes kai kalbame apie priespaudos nusikaltimus, tai tėra tik viena tarptautinių nusikaltimų rūšis. Turime karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui, genocidą. O Tarptautinis baudžiamasis teismas apsiriboja vos kelių pasirinktų bylų tyrimu...

Turiu labai paprastą klausimą: kas užtikrins teisingumą šimtams tūkstančių šio karo aukų? Kam nepasiseks ir jį pasirinks Tarptautinis baudžiamasis teismas? Atsakymas yra nacionalinė sistema. Tačiau vėlgi, net geriausios nacionalinės sistemos pasaulyje nėra pajėgios ištirti 70 000 baudžiamųjų bylų. Todėl turime rasti hibridinį modelį, kuriame nacionaliniai tyrėjai dirbtų kartu su tarptautiniais tyrėjais; nacionaliniai teisėjai dirbtų kartu su tarptautiniais [teisėjais] ir pan.

– V. Putinas, A. Lukašenka, aukščiausi kariuomenės vadai. Pataisykite mane, jei klystu, bet visa tai jau kažkur girdėta. Skamba kaip Niurnbergo procesas 2.0. Tačiau esmė ta, kad Niurnbergo procesas įvyko nacių režimui žlugus.

– Turėtume nustoti į pasaulį [žvelgti] per Niurnbergo proceso prizmę. Nes tai buvo puikus būdas įtvirtinti teisę ir teisingumą 20 amžiuje, bet jūs esate visiškai teisus – nacių karo nusikaltėliai buvo teisiami po to, kai režimas žlugo. Tačiau mes gyvename 21 amžiuje.

– Bet tai tapo įmanoma tik todėl, kad nacių režimas žlugo. Kaip manote, ar tai būtų buvę įmanoma, jei Hitleris ir nacių režimas vis dar būtų valdęs Vokietiją?

– Mes gyvename 21 amžiuje – nėra būtinybės [padaryti] teisingumą [priklausomą]... nuo V. Putino režimo galios masto. Turime užtikrinti teisingumą, nepriklausomai nuo politikos, nes yra skirtumas tarp politinių sprendimų ir [teisinių] sprendimų. Aš esu už [teisinius] sprendimus.

– Tačiau ar realiai įmanoma juos atskirti ir siekti teisingumo

– Pasaulis, kuriame gyvename, nėra tobulas, bet jis labai sudėtingas, labai tarpusavyje susijęs. Ir mes turime įrankį, leidžiantį daryti įtaką politiniams sprendimams, kuriant horizontalius judėjimus, peržengiančius valstybių sienas. Kaip minėjau, [pasitelkdama] Oleho Sencovo pasaulinės kampanijos pavyzdį, kai žmonės visame pasaulyje reikalavo paleisti Ukrainos politinį kalinį, nes yra daug klausimų, kurių neriboja tarptautinės sienos, – žmonių solidarumas ir žmogaus skausmas yra vieni iš jų.

Žmonės gali daug daugiau nei įsivaizduoja. O masinis paprastų žmonių susitelkimas įvairiose pasaulio šalyse gali pakeisti pasaulio istoriją greičiau nei JT įsikišimas.

– Masiniai protestai pasauliniu mastu galbūt ir įmanomi, bet ar tai priartintų V. Putino atpildo valandą?

– Kai [organizavome] kampaniją „Išgelbėkime Sencovą“, tai nebuvo vien protestas su abstrakčiu V. Putinui [adresuotu] reikalavimu. Mes [sukūrėme] strategiją. Žmonės 35 pasaulio šalyse tą pačią dieną išėjo į centrines [savo miestų] aikštes su reikalavimu savo nacionalinėms vyriausybėms. Ir mes surašėme, ką jų nacionalinės vyriausybės turi padaryti, kad paskatintų Rusiją paleisti Ukrainos politinius kalinius. Ir žmonės to reikalavo. Ir tai yra tas derinys, kurio mums reikia – mums reikia [žmonių] energijos ir mums reikia strategijos, kaip nukreipti šią energiją tinkama linkme.... Neturime kitos išeities; turime pabandyti.

– Ar kas nors pasikeitė jūsų organizacijoje po to, kai pelnėte Nobelio taikos premiją?

– Taip. Dešimtmečius žmogaus teisių gynėjų balsas nebuvo girdimas. Jie buvo nematomi tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu; jie buvo tarsi tuščia vieta. O Nobelio taikos premija suteikė mums galimybę reikalauti, kad mūsų balsas būtų išgirstas ir dar kartą padėti [savo klausimus] ant stalų kabinetuose, kuriose [priimami] politiniai sprendimai.

– Norėdama, kad ukrainiečių balsas būtų išgirstas, jūs atsisakėte duoti interviu kartu su Nobelio taikos premijos laureatu rusu. Jei vietoje „Memorial International“ pirmininko Jano Račinskio būtų buvęs Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistas Alesis Bialiackis (trečias Nobelio taikos premijos laureatas), vis tiek būtumėte atsisakiusi?

– Noriu tai paaiškinti plačiau, nes tarptautinė bendruomenė nesuprato dalies Ukrainos visuomenės pasipiktinimo, pasirodžius informacijai apie Nobelio taikos premijos laureatus. Žinia, kad kažkas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos pasidalins šia premija, [kai kuriems ukrainiečiams] priminė sovietinį naratyvą apie seseris tautas, o žmonės žino, kad tai buvo absoliutus melas, nes sovietmečiu jokių seserų tautų nebuvo – buvo viena tauta, kuri dominavo, viena kalba, kuri dominavo, viena kultūra, kuri dominavo.

O aš sakau, kad šis apdovanojimas įteikiamas ne šalims, o žmonėms. Aš pažįstu šiuos žmones dešimtmečius; mes daug metų kartu dirbame. Karo metu „Memorial“ padėjo mums rinkti įrodymus okupuotose teritorijose, kur mes, Ukrainos žmogaus teisių gynėjai, negalėjome patekti. Galiu tik remtis skirtingų šalių disidentų šūkiu: už jūsų ir mūsų laisvę.

Taigi, aš neturiu jokių etinių ar kitų sumetimų vengti kolegų žmogaus teisių gynėjų iš „Memorial“ ar iš „Viasna“ (Baltarusijos žmogaus teisių organizacijos, kurioje dirba A. Bialiackis). Buvau pirmame Alesio [Bialiackio] teismo posėdyje. Nuvykau ten jo palaikyti. Buvau ir tame teismo posėdyje, kuriame teisėjai paskelbė jam nuosprendį ir skyrė bausmę.

Bet šiandien manau, kad labai svarbu išgirsti Ukrainos žmogaus teisių gynėjus, kaip jie pateikia Ukrainos perspektyvą. Kai manęs paklausė: „Kodėl atsisakote kalbėti kartu su rusais?“ Pasakiau, kad esu visiškai tikra, jog kalbėsime apie tuos pačius dalykus, tačiau norėčiau, kad būtume išklausyti atskirai.

– Atsižvelgiant į Rusijos režimo pobūdį, sunku tiksliai įvertinti visuomenės paramą V. Putino pradėtam plataus masto karui, nors yra manančių, kad visuomenė remia jo bandymus atkurti Rusijos imperiją Ar tai reiškia, kad ukrainiečių ir rusų ryšiai negrįžtamai nutrūko?

– Neseniai buvo paskelbtas ukrainiečių psichoterapeutės tyrimas. Buvo išskirtos kelios tikslinės grupės ir ji klausė žmonių, kas, jų nuomone, iš Rusijos pusės turėtų atsiprašyti ukrainiečių: V. Putinas, Rusijos Vyriausybė, parlamentas, Rusijos intelektualinis elitas, paprasti žmonės. Pirmoje vietoje buvo atsakymas – niekas.

Tai reiškia, kad ukrainiečiai nori teisingumo; jiems nereikia atsiprašymo. Mes nelaukiame, kad rusai ištartų: „Atleiskit mums“. Mums reikia teisingumo, o kai teisingumas bus įvykdytas, jie galės prašyti atleidimo. Kalbant apie atleidimą, turima omenyje, kad turi pamiršti tai, kas įvyko. Ukrainiečiai neketina pamiršti. Mums reikia teisingumo.

– O ar jie kada nors atleis?

– Tai įmanoma tik sulaukus teisingumo. Nes atleisti gali tik kai esi patenkintas. Ir tai labai svarbu, nes jei teisingumo reikalavimas nebus [patenkintas], jis gali virsti keršto reikalavimu.