Lietuvio Oksforde apsigintoje disertacijoje – kaip per 100 metų keitėsi Lietuvos ekonomika

14

Edgaras Savickas, LRT.lt 2025.10.23 05:30

Adomas Klimantas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

00:00 | 00:00

00:00

Lietuva šiandien yra „aukso amžiuje“. Tokią išvadą padarė Adomas Klimantas, prestižiniame Oksfordo universitete ką tik apsigynęs disertaciją pavadinimu „Ekonominis augimas Baltijos šalyse nuo 1913 m.: nuo kapitalizmo iki socializmo ir atgal“.

Trisdešimtmetis iš Vilniaus kilęs ekonomikos ir istorijos mokslų daktaras šiuo metu dirba ISM vadybos ir ekonomikos universitete.

A. Klimantas savo moksliniame darbe pirmą kartą patikimai apskaičiavo 1919–1995 metų Baltijos šalių bendrojo vidaus produkto (BVP) duomenis, o tai leido padaryti ne vieną įdomią įžvalgą.

„Antrasis pasaulinis karas yra įdomus tuo, kad Lietuva patyrė neproporcingai didelį ekonominį nuosmukį. (...) Tai galima sieti su žydų tragedija“, – interviu LRT.lt sakė jis.

Ekonomistas dar pastebėjo, jog nauji duomenys šiek tiek sugriauna mitą, kad Sovietų Sąjungoje okupacijos metu nebuvo ekonominio augimo.

„Per pirmus du dešimtmečius augimas buvo didžiulis“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie ateities prognozes, A. Klimantas svarstė, kad Lietuvos ekonomika gali išlošti iš investicijų į karinę pramonę sukuriamo fiskalinio postūmio. Jis taip pat ragino įsivertinti, ar dabartinis pigios darbo jėgos importu paremtas modelis yra tvarus.

– Rengdamas savo disertaciją pirmąkart patikimai apskaičiavote Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienam gyventojui tenkančio BVP duomenis 1919–1995 metais. Kaip tai padarėte ir kodėl to nebuvo anksčiau?

– Anksčiau to nebuvo dėl dviejų esminių priežasčių. Pirma – duomenų trūkumas. Dabar mūsų valstybinės institucijos surenka visų gyventojų, įmonių duomenis ir pagal juos parengia apskaičiavimus. Prieš 100 ar 50 metų to nebuvo ir dėl to institucijos dabar neturi galimybių panašiais metodais apskaičiuoti ilgalaikių duomenų.

Tačiau pagrindinė priežastis yra tai, kad dėl okupacijos ir statistinių trūkumų praeityje tokie rodikliai apskritai nebuvo skaičiuojami. Tai reiškia, kad viską reikia padaryti retrospektyviai. Ypač sovietmečiu yra problema, kai turime atsižvelgti į statistines manipuliacijas. Tai yra atskiras mokslinis darbas.

– Kuo remdamasis tuos senus duomenis apskaičiavote?

– Praeities laikotarpių skaičiavimas, kiek tai įmanoma, turi derintis prie to, kaip tai daroma šiandien. Dažniausiai imame vadinamąjį gamybos metodą – turime sudėti visų ekonominių sektorių sukurtą pridėtinę vertę. Praeityje buvo kitokia ekonominė sandara, jie bus mažiau padengti, bet vis kalbame apie žemės ūkį, pramonę ir t. t. – viskas turi būti suskaičiuota.

T. y. kiek tarpukariu litais vienas sektorius sukūrė pridėtinės vertės, sovietmečiu – rubliais. Tada tas laiko eilutes ištęsiame, naudodami pakaitinius duomenis. Pavyzdžiui, kiek darbuotojų buvo kažkuriame sektoriuje, kiek atskirų produktų buvo pagaminta. Tai leidžia suprasti, kaip ilgalaikėje perspektyvoje tie duomenys kito.

– Man rezultatai pasirodė įdomūs tiek siekiant suprasti, kaip keitėsi Lietuvos situacija per pastarąjį šimtmetį, tiek lyginant su Latvija ir Estija. Galbūt pradėkime nuo palyginimo. Per visą pastarąjį šimtmetį Lietuvos ekonomika buvo mažiau išsivysčiusi už kitas dvi Baltijos šalis, situacija pasikeitė tik žlugus Sovietų Sąjungai. Ar galėtumėte išdėstyti, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos vystėsi po to? Kodėl iš pradžių pirmavo Estija, bet ilgainiui Lietuva ją aplenkė?

– Apskritai per visus 100 metų pirmavo Latvija. Įdomiausia, kad ji visiškai prarado tas savo pozicijas ir dabar yra pati silpniausia iš Baltijos šalių. Estija į pirmaujančią poziciją išsiveržė 1990-aisiais. To priežastys buvo jų greitos reformos ir tai, kad jie iš Sovietų Sąjungos paveldėjo mažiau sunkiųjų pramonės šakų, negu Lietuva ar ypač Latvija.

Tai reiškia, kad jiems persiorientuoti į rinkos ekonomiką buvo gerokai paprasčiau. Dar kai kas prideda Suomijos faktorių – kad jie iškart integravo pigius estų darbuotojus, o tai leido dar greičiau integruotis į vakarietišką rinkos ekonomiką.

Latvijoje ir Lietuvoje buvo sunkiau, mes užstrigome prekyboje su buvusia Sovietų Sąjunga. Tos pramonės šakos buvo labiau įtvirtintos. Dėl to šalis buvo labiau priklausoma nuo griūvančios sovietinės rinkos.

Kodėl vėliau Lietuva išsiveržė į priekį – sudėtingesnis klausimas. Tas lūžis (su Latvija) įvyko apie 2008 metų krizę. Iki tol šalys ėjo viena šalia kitos. Matyt, sprendimai, kuriuos padarėme krizės metu, mūsų atveju buvo geresni.

Su Estija mūsų lūžis įvyko 2018–2019 metais. Tai galima sieti su mokestine politika. Estai ilgą laiką gana atsargiai skolinasi, stengiasi išlaikyti subalansuotą biudžetą. Mes esame šiek tiek aktyvesni.

Kitas dalykas – estams prieš 10 metų sekėsi su inovatyviais sektoriais (tas pats „Skype“ buvo jų sukurtas). Lietuva pastaruoju metu pirmauja šioje srityje.

– Kodėl Baltijos šalys patyrė tokį didelį nuosmukį žlugus Sovietų Sąjungai?

– Iš esmės dėl to, kad jos buvo pririštos prie sovietinės sistemos, kuri 20–30 metų iki žlugimo stovėjo vietoje. Ekonomika nebeaugo, nebebuvo konkurencinga, nesugebėjo diegti inovacijų, iš esmės buvo užstrigusi tradiciniuose sektoriuose, gamino didžiulėse bendrovėse vienodus produktus, kai visas pasaulis perėjo prie jų diferenciacijos, skaitmenizacijos ir pan.

Kadangi sistema buvo uždara, viduje toliau sukosi. Bet kai prasidėjo 1990-ieji, viskas pasikeitė ir staiga televizorių „Šilelis“ niekas nebenorėjo pirkti visoje Europoje, žmonės norėjo pirkti japoniškus „Panasonic“. Staiga viskas, ką mes gaminame (net ir pirmųjų lietuviškų kompiuterių), smuko praktiškai iki nulio.

Tas pats vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Pavyzdžiui, Latvijoje buvo gaminami autobusai ir jų nebeliko. Atrodo, vokiečių „Volkswagen“ turėjo galimybę juos nupirkti, bet pasakė, kad jie dirba taip neefektyviai, kad jiems neapsimoka jų net už dyką imti.

Tai, kas buvo užkoduota Sovietų Sąjungos ekonominių sričių neefektyvume, iš esmės sprogo 1990-aisiais. Beveik viską mums reikėjo statyti iš naujo.

– Grįžkime į XX amžiaus pradžią. Visos trys ekonomikos didžiausius nuosmukius patyrė per pasaulinius karus. Kodėl? Ar karas yra tolygu ekonomikos nuosmukiui?

– Iš esmės, taip. Ypač Antrasis pasaulinis karas yra įdomus tuo, kad Lietuva patyrė neproporcingai didelį ekonominį nuosmukį, palyginti su gyventojų skaičiaus nuostoliais. Galima būtų sakyti, kad ekonomika smuko tiek, kiek buvo sunaikinta gyventojų. Galbūt prisidėjo šiek tiek ir dėl sunaikintų pastatų, įmonių ir pan.

Antrasis pasaulinis karas yra įdomus tuo, kad Lietuva patyrė neproporcingai didelį ekonominį nuosmukį.

Tačiau Lietuvoje gyvenimo lygio ir produktyvumo nuosmukis buvo neproporcingai didelis. Tai galima sieti su žydų tragedija, nes labai didelė dalis Lietuvos produktyviausių sektorių buvo valdomi Lietuvos žydų. Jie tuo metu buvo versliausi, kūrė 40–50 proc. pridėtinės vertės pramonėje ir prekyboje, o visa ta bendruomenė tada žlugo. Turbūt tai ir yra priežastis, kodėl toks ekonomiškai katastrofiškas buvo Antrasis pasaulinis karas.

– Jei dabar Baltijos šalyse prasidėtų karas, nuosmukis taip pat būtų toks didelis?

– Tai komentuoti gan sudėtinga. Nežinome, kokios jis būtų trukmės ir pan. Vakarų pasaulyje yra krūva atvejų, pavyzdžiui, Didžioji Britanija per Antrąjį pasaulinį karą, kai BVP pakilo.

Vien dėl to, kad šalis laikėsi gerai, gamino daug karinės pramonės. Pas mus irgi artimiausiu metu tos karinės pramonės daugės. Gali būti, kad mes iš pasiruošimo kovai netgi išauginsime savo ekonomiką.

Gali būti, kad mes iš pasiruošimo kovai netgi išauginsime savo ekonomiką.

– Kodėl Ukrainoje kariaujančios Rusijos ekonomika nesmunka taip smarkiai?

– Tam yra dvi priežastys. Pirmoji – tradicinis keinsistinis stimulas. Kai investuoji į karo pramonę, tai kuria darbo vietas, leidžia mokėti mokesčius, produktyvumas valstybėje kyla. Kartais, jei tai daroma iš pinigų spausdinimo arba skolintų lėšų, ateityje tai gali virsti ekonominėmis pagiriomis. Bet reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad Rusijoje tikrai yra manipuliuojama statistika.

– Kodėl Lietuvos ekonomika tarpukariu buvo labiausiai atsilikusi iš trijų? Dėl to, kad neturėjo Vilniaus ir Klaipėdos?

– Taip, tai šiek tiek susiję. Jei prie smetoninės Lietuvos pridėtume Vilniaus kraštą, kuris buvo okupuotas Lenkijos, mūsų miestų gyventojų ir pramonės darbuotojų skaičiai padidėtų. Tačiau svarbiau yra kiti dalykai.

Pirmiausia, tai, kad mes iš Rusijos imperijos paveldėjome nepažangų ūkį. Iki Pirmojo pasaulinio karo Latvija ir Estija buvo pramoniniai kraštai, o Lietuva buvo „grūdų aruodas“. Pas mus į pramonę lig tol nebuvo investuojama. Be to, karo pradžioje daug (kiek jos buvo) pramonės buvo išvežta į Rusijos gilumą.

Taip pat mums nepavyko gerai integruoti Klaipėdos krašto. Taip, jis buvo geriau industrializuotas, tačiau BVP vienam gyventojui po to krenta. Gali būti, kad nepavyko išnaudoti saitų su Vokietija.

Galiausiai yra neoptimali ekonominė politika. Mėgstama girtis, kad Lietuvoje buvo stabilus litas, kai kitos pasaulio šalys atsirišo ir leido laisvai plaukioti savo valiutoms. Iš tikrųjų matome, kad per Didžiąją depresiją geriau sekėsi toms valstybėms, kurios leido savo valiutoms plaukioti laisvai arba prisirišo prie svaro – pagrindinės prekybos partnerės Didžiosios Britanijos. Lietuva tarpukariu vengė priimti sudėtingus ekonominės politikos sprendimus – dėl to neturėjome ir nuosmukio, bet augimas galėjo būti geresnis.

Lietuva tarpukariu vengė priimti sudėtingus ekonominės politikos sprendimus – dėl to neturėjome ir nuosmukio, bet augimas galėjo būti geresnis.

– Po Antrojo pasaulinio karo Baltijos šalių ekonomikos augo gana sparčiai, tačiau 8-ajame dešimtmetyje augimas išsikvėpė. Kodėl?

– Nauji duomenys šiek tiek sugriauna mitą, kad Sovietų Sąjungoje okupacijos metu nebuvo ekonominio augimo. Per pirmus du dešimtmečius augimas buvo didžiulis ir iš esmės rėmėsi tuo, kad Lietuvoje dauguma gyventojų gyveno kaime, dirbo žemės ūkyje, kuris yra mažiausiai produktyvi ekonominė sritis. Tai leido planiniam Sovietų Sąjungos modeliui prievarta per kolektyvizaciją ir trėmimus perkelti didelę gyventojų dalį į miestų pramonę.

Ten kuriama pridėtinė vertė buvo gerokai didesnė. Visose socialistinėse šalyse šitas modelis iki maždaug 1970-ųjų veikė gerai. Kodėl tai išsikvėpė, yra dvi priežastys. Pirma, nebeliko žemės ūkyje likusių gyventojų, kuriuos galėtume perkelti į pramonę. Kita dalis – kai jų nebelieka, valstybė turi ieškoti kitų būdų produktyvumui didinti jau esamose srityse arba skatinti struktūrinį persikėlimą į paslaugų sektorius.

Nei vieno, nei kito Sovietų Sąjunga nesugebėjo padaryti. Kadangi Lietuva negalėjo savarankiškų ekonominių sprendimų priiminėti, visos problemos, kurios pasireiškė ten, pasireiškė ir Baltijos šalyse.

Nauji duomenys šiek tiek sugriauna mitą, kad Sovietų Sąjungoje okupacijos metu nebuvo ekonominio augimo.

– Kaip manote, jei gyvenimo sąlygos būtų gerėjusios ir toliau, ar Sovietų Sąjunga būtų žlugusi?

– Manoma, kad Sovietų Sąjungos žlugimas nebuvo nulemtas vien tik ekonominių reiškinių, bet jie turėjo didelę reikšmę. Jei ta valstybė būtų sugebėjusi kažkaip savo gyventojams parodyti, kad sugeba užtikrinti ilgalaikį gyvenimo kokybės gerėjimą... Baltijos šalyse, manau, tai nebūtų padėję, vis tiek jos būtų norėjusios išsilaisvinti. Galbūt kitose, ypač pačioje Rusijoje, nepasitenkinimo iki kritinio lygio nebūtų kilę. Galbūt ta valstybė, neduok Dieve, tebegyvuotų.

Galbūt ta valstybė, neduok Dieve, tebegyvuotų.

– Disertacijos įžangoje užsimenate, kad panašiu būdu būtų galima išanalizuoti ir Ukrainos, Baltarusijos ekonomikas. Kaip manote, kokie būtų pagrindiniai jų skirtumai nuo Baltijos šalių?

– Manau, pirmiausia matytume visiškai kitokius tarpukario rezultatus, nes tos šalys jau buvo okupuotos Sovietų Sąjungos dar tarpukario pradžioje. Jos buvo atjungtos nuo pasaulinės sistemos, visiškai neprekiavo su likusiu pasauliu. Turbūt ypač Baltarusijoje būtume matę panašius rezultatus kaip visoje Sovietų Sąjungoje. Tai reiškia, kad iki 1930-ųjų yra absoliuti tragedija, o paskui prasideda Stalino industrializacija, kuri po 10–15 metų buvo įvesta ir Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.

Ukrainoje būtų dar įdomiau, nes ten vyko Holodomoras. Ten kolektyvizacija buvo brutaliausia visoje Sovietų Sąjungoje. Baltijos šalyse kolektyvizacijos metu žemės ūkio sektorius stovi vietoje ar net krenta 15–20 metų, o Ukrainoje, manyčiau, ta krizė būtų prilygusi Antrojo pasaulinio karo katastrofai.

– Darbe taip pat įspėjate, kad Latvija ir Estija gali patekti į „vidutinių pajamų spąstus“, tuo metu Lietuvos progresui riziką kelia per didelė priklausomybė nuo pigios darbo jėgos imigracijos. Ką patartumėte?

– Įdomus dalykas, kurį pavyko pastebėti, – Baltijos šalys ilgą laiką buvo gana panašios. Tai nedidelės atviros ekonomikos. Tada pradedi galvoti, iš kur tokie dideli skirtumai? Ar juos lemia ekonominės politikos dalykai? Ar kažkokios ilgalaikės susiklosčiusios sąlygos?

Reikia pripažinti, kad Latvijoje ir Estijoje imigracijos mastas yra gerokai mažesnis. Taip nėra vien dėl to, kad ten galbūt yra labiau nacionalistinė politika. Taip yra dėl to, kad jie jau dabar savo valstybėje turi labai didelį skaičių nepiliečių, ypač rusakalbių. Dar didesnį skaičių tų žmonių jiems integruoti būtų labai sudėtinga.

Latvijoje ir Estijoje imigracijos mastas yra gerokai mažesnis.

Lietuva dabar turi prabangą įsivežti užsienio darbuotojų, nes per sovietmetį sugebėjome išlaikyti gana homogenišką visuomenę. Kodėl šitas modelis gali būti netvarus – jei žiūrime į Latviją ir Estiją, jie jau šiandien nebegali įsivežti pigios darbo jėgos. Jei mūsų modelis per ilgai bus paremtas ta pigia darbo jėga, mes irgi pasieksime tą ne vietinės populiacijos lygį, kurį turi Latvija ir Estija.

Tada turėsime vienaip ar kitaip tuos srautus smarkiai stabdyti. Tai gali privesti prie to, kad mes tiesiog nebeturėsime ekonomikos variklio, t. y. galimybės įsivežti pigių darbuotojų.

Logistika, tam tikros pramonės šakos ir ypač statyba nuo to priklausomos. Beje, kitais metais daug gyventojų atsiims savo antrosios pensijų pakopos sankaupas, o kadangi lietuvių tendencija yra investuoti į nekilnojamąjį turtą, tai gali paskatinti naują statybų bumą. Kadangi kils paklausa, tai irgi lems poreikį užsieninei darbo jėgai. Kai pasieksime tiek paklausos, tiek galimybių integruoti tuos žmones ribą, tai gali privesti prie ekonominių pagirių.

– Kiek žinau, esate ir žemėlapių entuziastas. Ar šis hobis prisidėjo prie to, kad pasirinkote būtent tokią tyrimo temą?

– Iš dalies, taip. Būtent per žemėlapius prasidėjo mano giluminis domėjimasis istorija. Kai įstojau į ekonomiką, visą laiką mane domino tai, kaip galima susieti šitas sritis. Bakalauro darbe man pavyko susieti ekonomiką ir istoriją, o šalia to žemėlapiai atsiranda visuose mano straipsniuose. Jie padeda iliustruoti rezultatus. Tarkim, kalbant apie sovietinę pramonę Lietuvoje, tai labai gerai matosi kartografiškai – kur buvo išsidėsčiusios tos didelės įmonės, kurios žlugo 1990-aisiais. Visose srityse žemėlapiai padeda iliustruoti tai, ką aš noriu parodyti.

157

– Pritariate teorijai, kad geografija labai daug lemia valstybės gyvenime?

– Taip, paėmus net ir tą patį tarpukarį, atsieti geografinių problemų neįmanoma. Nes ir Klaipėdos kraštas, ir Vilniaus kraštas turėjo labai didelę įtaką Lietuvos vystymuisi. Jei pažiūrėtume į Lietuvą su dabartinėmis sienomis, palyginti su smetoninėmis, turėtume visiškai skirtingus rezultatus. Šiandien regioninė ekonomika irgi yra labai svarbus aspektas. Nežiūrėti į Lietuvos ekonomiką su žemėlapiu būtų apsiribojimas.

– Kokios būtų jūsų prognozės Lietuvai?

– Įvairios institucijos pateikia skirtingus vertinimus. Tarptautinis valiutos fondas yra linkęs žiūrėti gana pozityviai. Susidaro įspūdis, kad Lietuva gana stabiliai augs ir pralenks Europos Sąjungos vidurkį, gal net pasivys Švediją per artimiausius 20–30 metų.

Yra ir kitokių svarstymų, pagal kuriuos Lietuvoje, ypač dėl demografinių problemų, augimas turėtų pradėti stoti per artimiausius 10 metų. Matyt, aukso viduriukas yra per vidurį.

Aš pats skatinčiau pasižiūrėti, ar tas ekonominis modelis, tie bėgiai, kuriais Lietuva važiuoja dabar, yra tvarus. Mano nuomone, jis gali būti netvarus ir tai gali pasireikšti dar iki šios Seimo kadencijos pabaigos. Kaip jau minėjau – dėl pinigų injekcijos iš antrosios pakopos kitais metais ir dėl įvežtinės darbo jėgos.

Skatinčiau pasižiūrėti, ar tas ekonominis modelis, tie bėgiai, kuriais Lietuva važiuoja dabar, yra tvarus.

– O kaip dėl klimato kaitos ir Rusijos grėsmės?

– Jei Lietuva nepatirs karinių problemų, tai didelės neigiamos įtakos ilgalaikiam ekonominiam augimui neturės. Iš dalies dėl fiskalinio stimulo, kurį sukurs investicijos į karinę pramonę. Pavyzdžiui, Šaltojo karo pradžioje NATO valstybėse buvo didelių investicijų į gynybą ir tai prisidėjo prie augimo aukso amžiaus Vakarų Europoje ir JAV. Gali būti, kad tai prisidės ir prie mūsų augimo.

Dėl klimato – sutikčiau, kad esame geroje padėtyje. Bet matome, kad ekonominio augimo prognozėms įtaką daro derliaus problemos ir pan. Tikėtina, kad klimatas Lietuvos ekonomiką veiks, tačiau kadangi didžioji pridėtinės vertės dalis sukuriama ne žemės ūkyje, esminės įtakos tai neturės.