Netikėta cezario pjūvio operacija ir žindymo sunkumai nubloškė į juodą duobę: „Atrodė, kad visiems būtų geriau, jei mergytę užaugins kas nors kitas“

Linos šeimoje krykštaujanti dukrytė – labai lauktas vaikas. Tiesa, per patį pandemijos įkarštį gimusi mažylė į šį pasaulį atėjo netikėtai ir ne taip, kaip planavo jos mama, – mergaitė dienos šviesą išvydo po cezario pjūvio operacijos anksčiau, nei buvo numatyta. Dėl to patirtas stresas, taip pat vėliau kilę su žindymu susiję iššūkiai stipriai paveikė Liną – moteris susirgo depresija po gimdymo. 

Norėdama įveikti ligą, ji ryžosi atsisakyti taip ilgai siektos svajonės pačiai žindyti dukrą ir ėmė gerti psichiatro paskirtus vaistus. Apie savo patirtį moteris atvirai papasakojo LRT.lt.

Specialistų teigimu, depresiją po gimdymo gali lemti daugybė priežasčių, tarp jų – ir neigiama gimdymo patirtis.

Po ilgų laukimo ir bandymų įveikti nevaisingumą metų – netikėtas nėštumas

Susilaukti vaikelio Lina bandė maždaug ketverius metus. Kai natūraliai pastoti nepavyko, kreipėsi į specialistus. „Santariškėse (VUL Santaros klinikose – LRT.lt) pakliuvome pas nuostabią specialistę – gydytoją Brigitą, dirbančią Vaisingumo centre. Dabar, kai galiu palyginti, aš net žodžių neturiu, kokia esu laiminga, kad pakliuvome pas ją. Padarėme IUI (pirmo pasirinkimo pagalbinio apvaisinimo) procedūrą – nepavyko, todėl laukėme savo eilės IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) procedūrai.

Prieš pat mūsų vizitą prasidėjo kovidas – viską uždarė. Laikas ėjo, man darėsi baisu: amžius, nesiseka pastoti, kodėl – neaišku. <...> Bet širdyje turbūt tikėjau, kad viskas gali būti gerai, [nevaisingumo] problema kažkaip stipriai nesupurtė mano emocinės būklės – su sveiku nerimu, bet kartu ir ramybe gyvenome toliau. <...> Ir tada įvyko stebuklas – pavyko savaime pastoti. Buvo vasara, kai sužinojome, negaliu apsakyti, kiek buvo laimės, bet kartu ir nerimo. Nesakėme niekam iki paskutinės sekundės, kai jau niekaip nebuvo galima nuslėpti. Vaikelis buvo be galo lauktas ir mylimas“, – pasakojo moteris.

Visas nėštumas, kaip sako Lina, buvo kaip iš vadovėlio. Dėl pandemijos moteris daugiau laiko leido namuose, gamtoje, mankštinosi, niekur neskubėjo. „Pamenu tą laiką kaip ramybės etaloną – kai viskas gerai, viskas taip, kaip turi būti. Be to, kiekvienas vizitas pas gydytoją buvo palydimas puikiomis žiniomis – mergytė auga, viskas normalu“, – sako Lina.

Nerimas prasidėjo po žinios, kad reikia cezario operacijos

Likus mažiau nei mėnesiui iki gimdymo, Lina, kaip įprasta, apsilankė pas gydytoją. Pas ją eidama moteris jautėsi puikiai – iki poliklinikos atkeliavo pėsčia. „Širdy buvo be galo ramu, klausiausi malonios muzikos ir mėgavausi fantastiškai nuostabiu gyvenimu. Gydytoja apžiūrėjo echoskopu ir sunerimusi pasakė, kad kažkas nelabai gerai atrodo, [sakė] kažką apie vaisiaus vandenis. Nusiuntė į Santariškes. Tuo metu jaučiausi dar gana rami, bet nerimas po truputį pradėjo didėti, ypač kai gydytoja pasakė, kad lėkčiau dabar, nieko nelaukdama“, – prisiminė Lina.

Santaros klinikose moteris sužinojo, kad vaisiaus vandenų kritiškai mažai, jai teko skubiai apsispręsti, ar sutinka, kad būtų atlikta cezario operacija. „Aš nesupratau, ką reiškia „apsispręsti“, juk nesu gydytoja, nesupratau ir to, ką reiškia „vandenų per mažai“, niekas nepaaiškino, kokios rizikos vienu ar kitu atveju (jei cezario operaciją skubiai atliks ar jos nedarys, o lauks natūraliai prasidėsiančio gimdymo – LRT.lt)“, – prisiminė Lina.

Anot moters, jai buvo pasakyta, kad dėl kitų situacijos ypatumų (pvz., to, kad buvo vaisiaus pirmeiga) neišeina skatinti gimdymo – grėstų rimtos komplikacijos, todėl atrodė, jog cezario pjūvis – saugiausias pasirinkimas.

Staiga užklupta netikėtos situacijos Lina ėmė panikuoti. „Prasidėjo panika iš nesupratimo, ar aš teisingai apsisprendžiau, ar nepakenksiu savo mažylei labiau, jei bus daromas tas cezario pjūvis, ar neprarasiu jos, jei to nedarysiu... Ašaros nenustojo bėgti, mėginau pasirašyti viską, ką man davė, bandžiau dar klausti kažko, bet lūpos drebėjo, bandžiau apsirengti, bet kūnas buvo sustingęs“, – sunkias akimirkas prisiminė moteris.

Jos vyras būti šalia negalėjo – tada dar galiojo griežtas karantinas, tad gimdyvės ligoninėje dažniausiai likdavo vienos.

Lina neslėpė, jog šioje situacijoje jai labai trūko aiškumo ir empatijos – norėjosi, kad kas nors paaiškintų, nuramintų. Deja, moteris buvo skubiai nuvežta į palatą, ten liko laukti COVID-19 testo rezultatų.

„Lipau sienomis, negalėjau išbūti vienoje vietoje, ašaros nenustodamos tekėjo, sunkiai dėliojau mintis, žodžius, bandžiau kvėpuoti, niūniuoti dainas, negalvoti apie blogus dalykus – nepavyko. Skaudino ir seselių komentarai apie tai, kad „ateina čia nepasiruošusi – kaip į pasimatymą, lyg nežinotų, kur atvyksta“. O man ašaros byra, lūpos dreba, negaliu net pasiaiškinti“, – iki šiol tos dienos detales prisimena Lina.

Išsekusi nuo emocijų vakare ji parašė žinutę vaisingumo specialistei ginekologei Brigitai. „Ji atėjo pas mane ir nuramino, paaiškino, kad mergytė mažutė, bet jau išnešiota, kad sprendimas [daryti cezario operaciją] yra geriausias, koks gali būti, kad viskas bus gerai. Man pasidarė kiek ramiau, bet naktį nemiegojau – žinojau, kad ryt laukia operacija“, – pasakojo moteris.

Ji prisiminė prašiusi leisti persikelti į mokamą palatą, kad joje, atlikęs reikiamas procedūras (pvz., pasitikrinęs dėl COVID-19), galėtų kartu būti ir vyras. Tačiau sužinojo, jog užsisakyti ją reikėjo iš anksto – eilėje laukė daug gimdyvių.

Po operacijos – iššūkių kupinas kelias į motinystę

Cezario operacija praėjo sklandžiai, tačiau emocinė Linos būklė buvo labai sudėtinga. Ji iki šiol su jauduliu prisimena, kad po operacijos negalėjo priglausti savo kūdikio prie krūtinės.

„Dar dabar graudinuosi, kai pagalvoju, ką turėjo patirti mano mažylė, išimta iš mano pilvuko ir išnešta kažkur, [padėta] ne man ant krūtinės, o kažkur kitur... Man taip to reikėjo, to pirmo prisilietimo. <...> 2,5 kg kruopelė buvo išnešta, nuprausta, suvystyta ir tik tada atnešta man, priglaustas jos žandukas prie mano“, – pasakojo moteris. Ji prisipažino, jog dėl to, kad tuomet po cezario operacijos neišdrįso paprašyti medikų leisti jai iš karto palaikyti mažylę, graužiasi iki šiol.

Sunkumų netrūko ir vėliau – anksčiau, nei tikėtasi, gimusi mergaitė nemokėjo žįsti, buvo nerami. „Pirma diena nebuvo sunki – mažylė ilgai miegojo, bet aš nebuvau pasiruošusi tolimesniems iššūkiams. Dėl kovido nebuvo gyvų tėvystės ir vaiko priežiūros mokymų, o nuotoliniai, kuriuos lankiau, nelabai man pagelbėjo.

Antra diena po dukros gimimo buvo košmaras – mažylė daug verkė, buvo alkana, bandžiau maitinti, bet nuojauta sakė, kad ji nepavalgo. Kai savo nerimu pasidalinau su sesele, ji užtikrino, kad viskas gerai – vaikas valgo. Bet visą naktį mažutė praverkė. Aš laksčiau ieškodama pagalbos – nieko nebuvo, nė vienos seselės neradau. Paskui dieną paklausiau, ką reikėjo daryti. Buvo skaudu, kai pasakė, kad „jei girdime, kad vaikutis verkia, mes visada ateiname“. Bet pas mane naktį niekas neatėjo, nors mergytė verkė“, – pasakojo Lina.

Kai mama susiduria su žindymo sunkumais, kviečiama žindymo konsultantė. Jei gydymo įstaigoje tokios nėra, mamai pataria akušerės. Tačiau Lina teigia tokios pagalbos nesulaukusi. „Mergytės svoris nukrito iki 2 kg. Žindymo konsultantė pas mane nebuvo atėjusi nė karto. Trečią dieną slaugė patarė, kad turėčiau sužadinti pieną, jei jis natūraliai neatsiranda, ji atnešė elektrinį pientraukį“, – sakė moteris.

Tai davė rezultatų – pieno atsirado labai daug. Krūtys, kaip pati sako, jau degė ir sprogo nuo pieno, bet naujagimė jo neištraukė – krūtys buvo per kietos, skaudėjo.

„Akušerė atnešė buteliuką mišinuko ir liepė maitinti juo, nes reikėjo, kad mažylė priaugtų svorio, kad galėtų mus išleisti namo“, – prisiminė Lina.

Pasak jos, pagalbos dėl degančių krūtų ir nesėkmingo žindymo ji nesulaukė ne tik iš slaugių, bet ir iš gydytojų. „Ko beklausčiau gydytojos, atsakymai būdavo be galo nemalonūs, atsainūs, komentuodavo, ko mes čia sėdim taip ilgai, ko nevažiuojam namo. O aš nežinau – kaip sako, taip ir darom. Pamačiusi, kad mažylės svoris nukritęs, sakė: „Tai maitinkit mišinukais ir užaugs tuoj.“ O aš taip norėjau žindyti savo mažylę, bet nežinojau, ką daryti. Pagalbos nesulaukiau ir tiesiog ilgainiui nustojau klausti: ėjo gydytojos viena po kitos, kažką tikrino, o aš tiesiog jau nebesitikėjau pagalbos“, – apie dienas po gimdymo ligoninėje pasakojo moteris.

Vis dėlto, jausdamasi neužtikrinta dėl savęs kaip mamos, dar neturėdama pasitikėjimo, Lina pasakojo beveik aklai laikiusis medikų rekomendacijų. Pavyzdžiui, nemiegojo su naujagime. „Neleido miegoti su mažyle – o man taip to reikėjo... Man taip reikėjo ją prisiglausti, man taip reikėjo to kontakto. Manau, mažylei taip pat. Bet buvau prigąsdinta, kad jokiu būdu negalima miegoti drauge“, – apgailestauja pašnekovė.

Sugrįžus namo – emociniai kalneliai ir depresija

Gydymo įstaigoje prasidėję sunkumai dėl žindymo niekur nedingo ir grįžus į namus – moterį buvo užklupusios daugeliui mamų pažįstamos problemos: pieno sumažėjimas, relaktacija ir kt. „Pirmą mėnesį buvo visko – bemiegių naktų, nuolatinis skausmas žindant, nervingas kūdikis, daug ašarų, streso, įtampos, bet kartu ir begalinė meilė, noras, kad mažylei viskas būtų gerai“, – pasakojo moteris.

Dar sunkiau tapo, kai po mėnesio vyras grįžo į darbą ir Lina su dukryte namuose liko viena. „Nemokėjau prašyti pagalbos, likau su skausmu – tiek fiziniu, tiek emociniu – viena. Buvau išsekusi – didelis darbas man buvo tiesiog išeiti į lauką. Galima sakyti, kad 3–4 mėnesius leidau kambaryje ant fotelio, čia per skausmą mėginau žindyti dukrą su primaitinimo sistemomis, pieno nusitraukinėjimu kas 2–4 val., nuolatiniu mergytės neramumu, verkimu. Niekur neišeidavau, neturėjau jokio socialinio gyvenimo – nieko apskritai, kol įkritau į tokią duobę, kurios niekam nelinkėčiau“, – apie depresijos po gimdymo pradžią pasakojo moteris.

Galvodama apie tą laiką, Lina sako besididžiuojanti tuo, jog turėjo jėgų ieškoti žindymo konsultantės. Tiesa, šios paieškos užtruko – įveikti nesėkmes jai padėjo tik ketvirta konsultantė. Su jos pagalba maždaug nuo 4-ojo dukros gyvenimo mėnesio žindymas ėjosi sklandžiai. Deja, atsigauti Linai tai nepadėjo. Net ir turėdama galimybę miegoti, ji negalėjo pailsėti. Užklupo nemiga.

„Atrodo, pradėjau galėti maitinti pati <...>, o džiaugsmo kažkaip nebėra. Atrodo, galiu miegoti ramiau, nes vyras pradėjo miegoti su mergyte, bet nemiga kankina: žiūrėdavau į lubas ir mėgindavau įsivaizduoti, kad miegu, ir bent taip pailsėti. Bijodavau dienos, aušros, pirmųjų troleibusų garso. Žiūrėdavau į vieną tašką, nebematydavau visumos ir daugumos dalykų, o gyvenimas, atrodo, ėjo kažkur pro šalį, šalia, o aš tik suakmenėjusi jį stebiu. <...> Vėliau prasidėjo emocinė centrifuga: tapo sunku bendrauti su vaikučiu, mylėjau dukrą visa širdimi, bet nuolat jausdavausi kalta ir nepakankama mama, neverta ja būti. Atrodė, kad visiems būtų geriau, jei aš tiesiog išnykčiau, o mergytę užaugins kas nors kitas, kas neskendi nuolatinėje nevilty, liūdesy ir ašarose. Atsirado nenoras būti“, – apie depresiją po gimdymo pasakojo Lina.

Išlipti iš duobės pavyko pradėjus vartoti psichiatro paskirtus vaistus

Ieškoti pagalbos moterį paragino vyras. Pirmiausia ji kreipėsi į psichoterapeutą. „Tačiau man jau turbūt reikėjo kažko rimčiau. Vyras nuolat sakė, kad turėčiau eiti pas psichiatrą, o aš delsiau, nes bijojau diagnozės, gydymo, vaistų, juk žindžiau mergytę“, – neslėpė moteris. Vis dėlto galiausiai ji pasiryžo ieškoti pagalbos.

Deja, pirmieji psichiatro išrašyti medikamentai moteriai netiko. „Psichiatras išrašė vaistų, o jie man visiškai netiko. <...> Tapau irzli, pikta, norėjau daužyti viską – emocijos iš manęs išėjo agresyviai. Galiausiai pasakiau, kad tų vaistų daugiau tikrai negersiu.

Po pusmečio vyras užrašė ir nuvežė mane pas kitą specialistę, ji diagnozavo depresiją ir išrašė kitų, švelnesnių, bet su žindymu nesuderinamų vaistų. Nusprendžiau, kad gersiu juos, tad teko nutraukti žindymą, dukrai tuomet buvo 6 mėnesiai“, – pasakojo Lina.

Naujieji vaistai davė teigiamų rezultatų: moteris tapo ramesnė, sugrįžo noras džiaugtis gyvenimu. „Tapau ramesnė, situacijos manęs nesuerzindavo ir neišmušdavo iš vėžių, pradėjau juokauti, šypsotis, bet žinojau, kad tai tik vaistai, tik jie padeda atsistoti ant kojų ir paruošia dirvą gydymui, o gydymas – ilgas ir kompleksiškas procesas“, – sakė Lina.

Žvelgdama atgal, į tas dienas, kai taip netikėtai po ginekologės konsultacijos atsidūrė operacinėje, ji sako apgailestaujanti, jog susidūrė su tiek daug streso ir mažai empatijos: „Kartais pagalvoju, kaip viskas būtų pasisukę, jei pradžia nebūtų buvusi tokia sunki. Gydytojais pasitikiu ir pasitikėjau visada, gerbiu jų profesiją, jų atsidavimą ir visada pas juos einu tik su teigiamu nusiteikimu. Skaudu, kai gaunu atgal atžagarų bendravimą, bet neabsoliutinu. Labai daug yra nuostabiai gerų specialistų, o pasitaikyti gali visko ir visur – visi mes esame žmonės su savo problemomis, emocijomis ir sunkumais. Jie man buvo patys svarbiausi pirmomis dienomis [po cezario operacijos], nes jais tikėjau ir pasitikėjau. Ir noriu, kad jie žinotų, kiek stipriai jie reiškia palūžusiai mamai, pirmą kartą netikėtai atvežtai daryti cezario pjūvio <...>, kaip stipriai reikia jų palaikymo emociškai palūžusiam žmogui, kaip gali jį pastatyti ant kojų kantrus ir ramus situacijos paaiškinimas, rūpestis ir kartais tiesiog paprastas žmogiškumas.“

Santaros klinikos: prieš laiką pagimdžiusioms moterims teikiama ir psichologo pagalba

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akušerijos skyriaus vedėja dr. Virginija Paliulytė užtikrino, jog ligoninės Akušerijos skyriuje moteris po gimdymo kasdien vizituoja akušerės ir gydytojai akušeriai ginekologai, o prieš laiką pagimdžiusioms moterims teikiama ir medicinos psichologo pagalba.

„Su prieš laiką pagimdžiusia moterimi nuolat bendrauja Naujagimių skyriaus specialistai ir teikia informaciją apie naujagimio būklę ir gydymą. Akušerės visą parą moteris konsultuoja žindymo klausimais, o esant žindymo sunkumų gali konsultuoti ir žindymo specialistė. Tokia tvarka taikoma įprastai, ji nekito ir per karantiną“, – užtikrino Santaros klinikų Akušerijos skyriaus vedėja.

Pasak jos, atsakyti, kaip konsultuojama žindymo klausimais, neįmanoma vienodai, nes kiekvienos moters atvejis yra individualus, kaip individualus ir naujagimio poreikis: „Akušerės ar žindymo konsultantės apžiūri, įvertina, su kokiais sunkumais susiduria moteris, ir tuos sunkumus individualiai sprendžia.“

Psichologė: moters poreikiai per gimdymą turi būti girdimi

„Gimdymas – išskirtinis įvykis moters gyvenime. Tai nėra lengvas procesas, bet kai kurios moterys turi tikrai teigiamų patirčių, tokių kaip susitikimas su vaiku, ryšio formavimasis. Kita vertus, gimdymas taip pat gali reikšti ir neigiamą, o kartais – ir traumuojančią patirtį. Viskas priklauso nuo to, kaip gimdymas vyko, koks buvo procesas, kokios buvo komplikacijos, koks buvo bendravimas, kaip moteris emociškai jautėsi ir pan.“, – sakė Lietuvos sveikatos universiteto Sveikatos psichologijos katedros vedėja docentė Giedrė Širvinskienė.

Pasak psichologės, svarbu suvokti, kad gimdymas nėra tik biologinis procesas. „<...> Gimdymas visada yra ir psichologinė patirtis, susijusi su stipriomis emocijomis <...>. Tai yra ir socialinis įvykis, todėl santykiai ir bendravimas čia taip pat labai svarbūs“, – sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentė G. Širvinskienė.

Emocijų lygmeniui, t. y. tam, kaip moteris patiria gimdymą, anot pašnekovės, labai svarbus pačios moters ir šeimos pasiruošimas šiai situacijai.

„Kita pusė – medicinos personalas, žmonės, kurie per gimdymą yra šalia moters. Būtent visuma lemia vienokią ar kitokią savijautą. Žinoma, visuomet gali būti grynai medicininių rizikų, jos tą situaciją padaro įtemptą. Kai reikia skubių sprendimų, tai kelia stresą tiek moteriai, tiek medicinos personalui, bet jeigu kalbame apie kitus aspektus, pvz., bendravimą per gimdymą, tai taip – bendravimas, santykis su tais žmonėmis, kurie lydi moterį gimdymo metu, tikrai yra labai svarbus. Moterys, kurios gimdymo patirtį vertina kaip teigiamą, dažnai ir įvardija tokias gydytojų savybes kaip empatiją, įsiklausymą į jausmus, įtraukimą į sprendimų priėmimą, kitaip tariant, ar moteris jaučiasi savo gimdyme galėjusi būti aktyvi“, – kalbėjo psichologė.

Ji priduria, jog tai apima daug dalykų: pradedant galimybe tarp sąrėmių judėti, naudotis kitomis pagalbinėmis priemonėmis, baigiant pasirinkta gimdymo poza ir panašiais dalykais.

Moteris per gimdymą negali tapti tik pasyvia stebėtoja, nuo kurios niekas nepriklauso, o visi sprendimai – gydytojų, akušerių rankose. Kiek tai įmanoma, gimdymas turi vykti komandiniu principu, pasitariant, paaiškinant.

Specialistė pabrėžė, jog labai svarbu, kad moteris jaustų savo kūną ir išsakytų savo poreikius. „Savaime aišku, labai svarbu, kad į juos būtų ir atsižvelgta. Moteris turi dalyvauti priimant sprendimus“, – pridūrė doc. G. Širvinskienė.

Anot jos, suprantama, kad gimdyvė viena pati negali priimti visų sprendimų – gimdymas moteriai yra nekasdienis, sudėtingas procesas, per jį gali tekti priimti skubius ir sudėtingus sprendimus ir tai padaryti gali tik medikai.

„Pvz., moteriai gali atrodyti, kad ji nori gimdyti natūraliai, bet yra tam tikros rizikos ir to padaryti neįmanoma. Tačiau moteris per gimdymą negali tapti tik pasyvia stebėtoja, nuo kurios niekas nepriklauso, o visi sprendimai – gydytojų, akušerių rankose. Kiek tai įmanoma, gimdymas turi vykti komandiniu principu, pasitariant, paaiškinant“, – pabrėžė pašnekovė.

Didina psichikos sveikatos sutrikimų riziką

LSMU jau ne pirmus metus dalyvauja tarptautiniame tyrime „Babies Born Better“, kurio tikslas – ištirti moterų gimdymo patirtis. Jo koordinatorė Lietuvoje doc. G. Širvinskienė paminėjo, kad gauti duomenys patvirtina jos anksčiau paminėtus dalykus: Lietuvoje gimdžiusios moterys vertina medicinos personalo kompetenciją ir profesionalumą, bet joms trūksta įgalinimo – moterys norėtų būti geriau informuotos apie gimdymo eigą, turėti daugiau galios priimti sprendimus.

Kaip neigiama gimdymo ir pirmųjų dienų po jo patirtis veikia moters psichiką? Anot LSMU docentės, tai gali būti tokia trauminė patirtis, jog moteris nusprendžia atidėti vėlesnius gimdymus arba visai nebeturėti vaikų.

„Žmogus nenori eiti dar kartą tuo traumuojančiu keliu. Nors tai nėra dažni atvejai, bet pasitaiko [po gimdymo] ir potrauminio streso sutrikimų. Neigiama patirtis per gimdymą gali padidinti ir depresijos po gimdymo riziką, nes tai iš tiesų įsirėžia moterims į atmintį“, – kalbėjo specialistė.

Vyrauja stereotipas: suserga, nes „tingi“, „yra silpnos“

Tyrimą „Moterų emocinė būsena po gimdymo ir sąsajos su gimdymo eiga ir baigtimi“ pernai atlikusi akušerė ir viena iš iniciatyvos „Mama mums rūpi“ partnerių Armanda Zinkevičienė sako, kad viena didžiausių psichikos sveikatos priežiūros kliūčių yra įsišaknijusios stigmos ir stereotipai, susiję su psichikos sveikatos sutrikimais. „Žmonės nepakankamai rimtai vertina emocinės sveikatos problemas“, – sako ji.

Anot A. Zinkevičienės, paprastai nuotaikos svyravimai, nerimas dėl naujagimio ir savo sveikatos, dirglumas yra vertinami šiek tiek nuolaidžiaujant ir tam neskiriama daug dėmesio. „Gerai nusiteikę draugai ar šeimos nariai gali bandyti neracionaliai padėti depresija po gimdymo sergančiai mamai ar tėčiui. Jie gali sakyti, kad tai praeis, kad reikia labiau stengtis šypsotis ir kad čia tik laikinas etapas“, – sako akušerė.

Jos žodžius patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacijos ir Psichikos sveikatos instituto pateikti duomenys, jie liudija, kad visuomenėje vis dar vyrauja nuomonė, kad žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, yra silpni, tingūs ir bevaliai. Depresija po gimdymo yra viena dažniausių komplikacijų po gimdymo. Visame pasaulyje tokią depresiją patiria 1 iš 7 mamų ir 1 iš 10 tėčių.

Pabrėžiama, kad emociniai sutrikimai po gimdymo nėra mamos ar tėčio silpnumo ar charakterio ydos požymiai. Ši depresija yra sunkus psichologinis sutrikimas, jis gali turėti rimtų ilgalaikių pasekmių. Tiesa ta, kad tėvams, kurie patiria depresijai po gimdymo būdingų požymių, yra reikalinga tinkama pagalba.

„Depresijos po gimdymo gydymas yra svarbus tiek motinos, tiek kūdikio sveikatai, nes šis psichologinis sutrikimas ne tik blogina moters gyvenimo kokybę, bet turi ir kitų neigiamų aspektų. Depresija po gimdymo gali lemti blogus motinos ir naujagimio, vėliau – ir kūdikio ryšius, apsunkinti žindymo patirtį, turėti neigiamos įtakos auklėjimo praktikoje“, – teigia LRT.lt pašnekovė A. Zinkevičienė.

Kviečia švęsti Pasaulinę mamos psichikos dieną

Pastaruoju metu mamų psichikos sveikatai Lietuvoje skiriama vis daugiau dėmesio. Projektas „Mama mums rūpi“ jau ne pirmus metus nuosekliai rūpinasi mamų psichikos sveikatos tema. Renginiai su psichologais gydymo įstaigų specialistams, seminarai mamoms ir šeimų artimiesiems, visuomenės švietimas apie emocinės sveikatos problemas, su kuriomis susiduria mamos – tai dalis to, ką projektas „Mama mums rūpi“ su partneriais atlieka. Šiais metais siekiama įtvirtinti naują tradiciją – švęsti Pasaulinę mamos psichikos sveikatos dieną Lietuvoje.

„Šiemet gegužės 3-iąją, prieš pat Motinos dieną, įvairiuose Lietuvos miestuose vyks renginiai, skirti mamoms susiburti ir žiniai apie psichikos sveikatą skleisti, o Jonavoje rengiamas seminaras-diskusija sveikatos specialistams, dirbantiems su būsimomis mamomis ir šeimomis, susilaukusiomis kūdikio. Taip jungiamės prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Higienos instituto Psichikos sveikatos centro inicijuoto judėjimo ir norime keisti visų požiūrį į mamų patiriamus psichikos sveikatos sunkumus ir elgesį, susidūrus su jais“, – sako viena iš projekto „Mama mums rūpi“ sumanytojų Nida Vildžiūnaitė.