Prieš 1 metus
61
Nuo Rusijos raketų iš Dnipro miesto pabėgusi Irina kartu su sūnumi Jevgenijumi prieglobstį rado Lietuvoje. Tačiau gyventi naujoje šalyje pasirodė labai sunku. Moters sūnus Jevgenijus nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi, jo negalia patvirtinta Ukrainoje. Tačiau įrodyti, kad iš tiesų turi tokį statusą, ir gauti kažkokias socialines pašalpas Lietuvoje nėra taip paprasta. Dėl visų biurokratinių procedūrų šeima šiuo metu yra priversta išgyventi už 100 eurų per mėnesį.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Irina į Lietuvą atvyko tik liepos mėnesį. Iš pradžių, kai gimtajame mieste buvo daugmaž ramu, moteris planavo likti namuose. Jos 28 metų sūnus Jevgenijus nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi. Ši diagnozė beveik visada reiškia visą gyvenimą trunkančią negalią. Kai Dnipro apšaudymas suintensyvėjo, likti namuose darėsi vis pavojingiau. Sunkiau pasidarė ir dėl to, kad dėl nervinės įtampos Jevgenijui prasidėjo priepuoliai, todėl moteris nusprendė gelbėti sūnų.
„Nenorėjome išvykti, manėme, kad gal kaip nors pavyks likti namuose. Bet kai prasidėjo rimtas miesto apšaudymas, o mano sūnui padažnėjo traukuliai, nes tokia situacija jam labai sunki emociškai, nebeliko kito pasirinkimo“, – skėsčioja rankomis moteris.
Iš pradžių šeima persikėlė į Ukrainos vakarus, kur išbuvo kelias savaites, bet paskui nusprendė keltis gyventi į Lietuvą, nes visur pasidarė pavojinga. Kaip prisimena Irina, toks sprendimas buvo spontaniškas, nes Lietuvoje jie teturėjo vieną pažįstamą ir buvo girdėję gerų atsiliepimų iš žmonių, kurie rado prieglobstį šioje šalyje.
„Ta pažįstama kreipėsi į Lietuvos neįgaliųjų draugiją ir jie pasakė, kad finansiškai mums padėti negali, bet gali pasiūlyti atvykti į jų pensioną Šventojoje ir pagyventi 2 mėnesius, kol išspręsime visas problemas ir susirasime būstą“, – pasakoja Irina.
Neįgalumo patvirtinimas
Gyvenimas Lietuvoje moteriai netapo palengvėjimu, nes, kaip vėliau paaiškėjo, gauti pagalbos nėra taip paprasta. Norint gauti draudimą ir socialines pašalpas neįgaliam asmeniui, Lietuvoje pirmiausia reikia dokumentais įforminti savo negalią. Ir nors Vyriausybė kalba apie supaprastintas procedūras karo pabėgėliams iš Ukrainos, praktikoje tai neveikia.
Anot Irinos, problemos prasideda iškart po atvykimo, nes kol negauni leidimo gyventi, sunku ką nors išspręsti.
„Kai atvykome į Šventąją, mums buvo pasakyta, kad turėtume palaukti, kol gausime leidimą gyventi, ir tik po to galėsime kreiptis į gydytoją, kuris patvirtins negalią. Kitaip tariant, 2 mėnesius tiesiog laukėme leidimo gyventi ir gyvenome tik iš gerų žmonių, pensiono ir „Maisto banko“ malonės“, – prisimena moteris.
Gavus leidimą gyventi, buvo galima pradėti tvarkyti visus dokumentus ir patvirtinti neįgalumą, tačiau ir tai Lietuvoje prisiglaudusiems ukrainiečiams nebuvo lengva užduotis, nes pas gydytojus yra ilgiausios eilės, nusitęsusios kelis mėnesius į priekį. O neturint sveikatos draudimo, neįmanoma nemokamai gauti kai kurių paslaugų ar kompensacijų už vaistus.
„Atvykę į ligoninę sužinojome, kad Palangoje nėra valstybinio neurologo, tik privatus. Tai reiškia, kad teko sumokėti už jo paslaugas, už išrašytą sūnaus sveikatos pažymą. Tada su ta pažyma grįžome pas šeimos gydytoją ir ji pasakė, kad dabar reikia pažymos iš psichiatro. Psichiatras Palangoje atostogavo. Maždaug mėnesį laukėme, kol jis grįš iš atostogų. Kai pas jį patekome, mums pasakė, kad dar turime užpildyti anketą pas psichologą, kuris taip pat dirba pagal tam tikrą grafiką. Dar savaitę laukėme, kol pakliūsime pas psichologą. Po apsilankymo pas jį sužinojome, kad visa tai turėtų dar kartą įforminti psichiatras ir nusiųsti dokumentus šeimos gydytojui“, – savo odisėją per gydytojų kabinetus prisimena moteris.
Sūnaus neįgalumo patvirtinimas užtruko 5 mėnesius. Kai kurie gydytojai nedirbo, kažkas sirgo koronavirusu, kažkas atostogavo, o alternatyvų moteriai niekas nepasiūlė. Todėl teko arba kreiptis į privatų gydytoją ir sumokėti už pažymas, arba laukti ilgose eilėse.
„Neturėjau galimybės mokėti už kiekvieną konsultaciją. Buvome turbūt pas kokius 6 gydytojus. Nesuprantu, kodėl to negalima padaryti iš karto, pas vieną gydytoją, pavyzdžiui, neurologą. Juk mano sūnaus liga yra susijusi su neurologija“, – svarsto Irina.
Surinkusi visus dokumentus, moteris juos turėjo pateikti svarstyti specialiai negalią patvirtinančiai komisijai. Šios komisijos sprendimo reikia laukti mėnesį.
„Tai – užburtas ratas. Jis neturi sveikatos draudimo, kol nepatvirtintas neįgalumas. Vadinasi, nekompensuojami nei vaistai, nei paslaugos. Už viską reikia mokėti. O draustis sveikatos draudimu galima tik patvirtinus negalią. Jis serga cerebriniu paralyžiumi, ką dar čia patvirtinti? Turime visus jo negalią patvirtinančius dokumentus, kuriuos atsivežiau iš Ukrainos, bet jie čia netinka“, – guodžiasi ukrainietė.
Raudonasis Kryžius Vilniuje nedirba
Kadangi be oficialaus negalios patvirtinimo valstybė negali padėti šeimai iš Ukrainos išmokomis ir socialinėmis garantijomis, atvykusi į Lietuvą Irina paprašė Raudonojo Kryžiaus savanorių pagalbos. Šventojoje savanoriai dirbo nepriekaištingai (padėjo su maistu, drabužiais, atsakinėjo į klausimus ir surado reikiamą informaciją), o Vilniuje, kaip sako ukrainietė, Raudonasis Kryžius nesuteikia net minimalios pagalbos.
„Šventojoje mums labai padėjo Raudonojo Kryžiaus savanoriai, ko, deja, nesulaukėme Vilniuje. Ten turėjome savanorę, ji mums iškart paskambino ir labai padėjo. Tvarkydami dokumentus, spręsdami įvairius kasdienius klausimus mes su ja kalbėdavomės beveik kiekvieną dieną“, – pasakoja Irina.
Kai teko palikti pensioną ir šeima persikėlė į Vilnių, savanoriai į moterį ir jos sūnų nekreipė jokio dėmesio. Kaip prisimena Irina, iš pradžių jai paskambino tik lietuviškai kalbantis savanoris. Jiems nesusikalbėjus, paskambino kitas savanoris. Tai buvo vienintelis Raudonojo Kryžiaus savanorių skambutis per visą Irinos ir jos sūnaus buvimo Vilniuje laikotarpį, o moters prašymai, susiję su ribotomis neįgalaus sūnaus galimybėmis, liko neišgirsti.
„Man paskambino savanoris ir paklausė, kokie mūsų poreikiai. Pasakiau ir štai jau kelis mėnesius nesulaukiu skambučių; jie net nedavė man kontaktų, kur galėčiau kreiptis, nesuteikė jokios pagalbos, visiškai nieko. Todėl susidaro įspūdis, kad arba Raudonasis Kryžius Vilniuje nedirba, arba aš nesuprantu, kaip jis dirba, nes iš tikrųjų tai buvo vienas skambutis, kai manęs paklausė, kokie mano poreikiai, ir viskas“, – pasakoja ukrainietė.
Atvykusi į Lietuvą Irina taip pat užsiregistravo Raudonojo Kryžiaus programoje „Vienybė težydi“. Tai savanorių projektas, kuriame neabejingi lietuviai gali kas mėnesį aukoti tokių šeimų reikmėms.
Raudonojo Kryžiaus atstovė Lietuvoje Milda Vibrantytė sako, kad toks projektas buvo sukurtas būtent tam, kad padėtų patenkinti būtiniausius Ukrainos šeimų, auginančių vaikus su negalia, kurių Lietuvoje yra nemažai, poreikius. Kas mėnesį žmonės paaukoja apie 6000 eurų, tačiau, kaip pastebi Raudonojo Kryžiaus atstovė, kažkam aukoja mažiau, kažkam daugiau.
„Norintys paremti ukrainiečių šeimas, kuriose yra žmonių su sunkiomis diagnozėmis, gali apsilankyti sutelktinio finansavimo platformoje „Contribee“, ten susirasti projektą „Vienybė težydi“ ir trumpai susipažinti su projekte dalyvaujančiomis šeimomis. Šiuo metu užsiregistravusios 48 šeimos, apie kurias galima paskaityti trumpą pasakojimą, susipažinti su jų istorija, pažiūrėti nuotraukų ir tokiu būdu pasirinkti vieną ar kelias šeimas, kurioms kas mėnesį galima paaukoti tam tikrą sumą“, – aiškina Raudonojo Kryžiaus atstovė.
Iš šios programos Irina kas mėnesį gauna 70 eurų, tačiau, kaip pažymi Raudonojo Kryžiaus atstovė ir pati Irina, nors programos tikslas kilnus, ji veikia nevisiškai sąžiningai, nes žmonės dažniausiai aukoja lėšas mažiems vaikams su negalia, o suaugusieji, deja, lieka pamiršti.
„Žmonės noriai padeda vaikams, jei vaikas neįgalus, jam padeda labai aktyviai. O jei žmogus suaugęs, jau ne vaikas, atrodo, kad tokių poreikių nėra. Nors iš tiesų šie žmonės iki senatvės lieka vaikai – jie neturi įgūdžių, todėl kartais pagalbos jiems reikia labiau, nes vaistai brangesni, drabužiai brangesni, poreikių yra daugiau. Tačiau net teikiantys labdarą dažnai į tokius žmones nekreipia dėmesio“, – apgailestauja Irina.
Raudonojo Kryžiaus atstovė M. Vibrantytė taip pat pastebi, kad kartais tikrai nepavyksta patenkinti visų šeimų poreikių, nes vien Vilniuje yra daugiau nei 30 specialiųjų poreikių turinčius vaikus auginančių ukrainiečių šeimų, todėl savanorių visoms joms neužtenka.
„Tokiame mažame miestelyje kaip Šventoji vienam darbuotojui tenka daugiausia 2 šeimos, o čia, Vilniuje, vienam savanoriui tenka 15 ir daugiau šeimų. Fiziškai neįmanoma visoms joms skirti pakankamai dėmesio, tuo labiau paremti finansiškai, nors nuoširdžiai suprantame ir norime padėti visiems“, – aiškina Raudonojo Kryžiaus atstovė.
„O iš ko tada gyventi?“
Rūpestingų Lietuvos žmonių su negalia organizacijos savanorių dėka Irinai pavyko surasti savo sūnui centrą Vilniuje, kur jis praleidžia po kelias valandas per dieną. Šiame centre Jevgenijus mokosi, dainuoja ir bendrauja su kitais žmonėmis. Irina džiaugiasi, kad gali palikti centre sūnų bent kelioms valandoms.
„Čia labai maloni atmosfera, sūnui patinka. Svarbiausia, kad jis čia važiuoja su malonumu. Nepaisant to, kad dauguma žmonių centre kalba lietuviškai, yra ir rusakalbių, kurie viską, kas reikalinga, išverčia“, – džiaugiasi moteris.
Irina negali palikti sūnaus vieno nė minutei, nes, kaip pati sako, dėl ligos jo raida atitinka penkerių metų vaiko raidą.
„Jis negali nueiti į parduotuvę, negali pats pasigaminti maisto – aš negaliu jo palikti. Be to, jam būna priepuoliai, kurių metu visko gali nutikti“, – aiškina Irina.
Dėl šios priežasties moteris negali ieškotis darbo Lietuvoje. Sūnus dienos centre gali būti tik kelias valandas per dieną, o dirbti nuotoliniu būdu Irinai neišeina. Išgyventi Lietuvoje padeda tik neabejingi žmonės, nemokamai suteikę būstą ir maisto paketus.
„Centras dirba nuo 10 iki 14 valandos. Kol nuvešiu jį, kol nuvažiuosiu į darbą, jau, žiūrėk, reikia važiuoti pasiimti. Kam aš reikalinga, jei galiu dirbti tik 3 valandas? Kyla klausimas, iš ko gyventi? Gaunu pensiją už sūnų, tad mūsų pajamos šiuo metu siekia apie 100 eurų. Pasakykit, prašau, ką man veikti su 100 eurų? Vieni vaistai kainuoja apie 50 eurų“, – skundžiasi moteris.
100 eurų yra Ukrainos Irinai mokama pensija. Lietuvoje ji kol kas negauna jokių išmokų, nes per visus tuos mėnesius taip ir nepavyko gauti patvirtinimo, kad Jevgenijus iš tiesų yra neįgalus.
„Puikiai suprantu, kad Lietuva nėra turtinga šalis ir negali sau leisti tokių išmokų, kaip, pavyzdžiui, Vokietija. Be to, Lietuvoje nėra tiek daug socialinių būstų kaip kitose šalyse. Tačiau tokių šeimų bėda ta, kad jos negali gyventi taip, kaip kiti žmonės. Ypač jei tai mama su vaiku, kaip mūsų atveju. Negaliu sau leisti eiti į darbą. Ukrainoje dirbau nuotoliniu būdu, pagal profesiją esu istorikė, bet čia aš neturiu tokios galimybės. Kur aš Lietuvoje ieškosiu nuotolinio darbo nemokėdama kalbos?“ – svarsto ukrainietė.
Irina prisipažįsta dažnai puolanti į neviltį. Šiuo metu šeima yra apsistojusi jau antrame lietuvių nemokamai suteiktame būste. Tačiau netrukus vėl teks ieškotis naujo būsto, o pajamų nėra, tad išsinuomoti net paprasčiausią kambarį – neįmanoma užduotis. Moteris taip pat sako, kad ne visada užtenka pinigų maistui, nes dėl sūnaus ligos jam reikalinga speciali mityba.
„Reikalinga tokia specifinė dieta, tam tikri produktai, kurie irgi nėra pigūs. Negaliu jam kasdien virti vien bulvių, nes tai nepadeda smegenų vystymuisi. Reikia ir vitaminų, ir mineralų“, – aiškina moteris.
Vienintelis dalykas, kuris šiuo metu džiugina Iriną, – požiūris į neįgaliuosius Lietuvoje. Anot jos, nepaisant biurokratinių procesų ir organizacijų neveiklumo, paprasti lietuviai visada pasiruošę padėti – ir transporte, ir parduotuvėje, ir tiesiog gatvėje.
„Esu labai dėkinga paprastiems lietuviams, visiems, sutiktiems mūsų kelyje, – kai valdžia tik diskutuoja, jie realiai padeda. Žmonių su negalia įtrauktis čia kur kas didesnė nei Ukrainoje. Ir tai mane labai džiugina. Tikimės, kad greitai išspręsime visus su dokumentais susijusius klausimus ir pagaliau galėsime atsipalaiduoti“, – viliasi Irina.
English (US) ·