Ne daugiau kaip 15 metų pensijoje: tokį tikslą išsikėlę danai ateityje dirbti ketina ir iki 74-erių

Maždaug 15 metų – tiek metų pensijoje turėtų praleisti vidutinis danas. Ilgėjant prognozuojamai gyvenimo trukmei, tai reiškia, kad 2070-aisiais danai į pensiją išeitų sulaukę 74-erių. Ar pačius danus tai piktina? Nelabai, sako LRT.lt kalbinti Danijos ekspertai. Jų teigimu, nors taikoma sistema turi trūkumų, ji sukurta taip, kad pasiruošti pensijai būtų laiko, o 74-erių metų žyma nėra iškalta akmeny – ji gali keistis.

Gruodžio pabaigoje Lietuvoje kilus diskusijai, kad pensinį amžių Europos Komisija (EK) siūlo didinti iki 72-ejų metų, EK atstovybė Lietuvoje suskubo tikslinti – tokio pasiūlymo nėra. Toks skaičius gautas įvertinus šalies ekonominę situaciją ir atlikus elementarius matematinius skaičiavimus – norint užtikrinti pensijų adekvatumą ir viešųjų finansų tvarumą, Lietuva iki 2040 m. turėtų pailginti darbingą amžių iki 72-ejų metų, tačiau tai – nei rekomendacija, nei pasiūlymas, nei tuo labiau sprendimas.

Vis dėlto Europos Sąjungos narė Danija panašų tikslą užsibrėžė be raginimų iš šalies. Kaip paaiškina LRT.lt kalbinti ekspertai, pensinis amžius Danijoje nustatomas atsižvelgiant į prognozuojamą tikėtiną gyvenimo trukmę. Danijos tikslas – kad žmogus pensijoje praleistų ne daugiau kaip vidutiniškai 15 metų.

Dėl šios priežasties rasti tikslaus skaičiaus, koks yra pensinis amžius Danijoje, gali ir nepavykti – kiekvienai amžiaus grupei prognozuojama vis kita vidutinė gyvenimo trukmė, todėl skirtingoms amžiaus grupėms priklausantys žmonės į pensiją išeis skirtingo amžiaus.

Negana to, paaiškina ekspertai, tai, koks numatomas pensinis amžius lauks kiekvienos amžiaus grupės, nustatoma gana anksti – likus 15 metų iki to amžiaus įsigaliojimo. Pavyzdžiui, koks pensinis amžius bus 2040-aisiais, Danija nutars po dvejų metų – 2025 m.

Dėl šios priežasties kalbinti ekspertai pabrėžia – nėra griežtai numatyta, kad pensinis amžius Danijoje galiausiai turėtų pasiekti 74-erius metus. Tai priklausys išskirtinai nuo prognozuojamos gyvenimo trukmės – jeigu ji nebedidės ar netgi ims mažėti, atitinkamos korekcijos laukia ir pensinio amžiaus.

Dėl galiojančios tvarkos nutarta prieš 17 metų

Paklausti, ar tokia sistema kelia diskusijų Danijoje, ekspertai vienu balsu tvirtina – su kiekviena nauja valdžia kalbų pasigirsta, pasitaiko ir įvairių judėjimų, skatinančių taikyti išimtis.

Pavyzdžiui, 2021 m. Danijoje buvo priimta vadinamoji „Arne“ pensija. Tai išankstinės pensijos sistema, kuria pasinaudoti gali ilgai dirbantys, bet pensinio amžiaus dar nesulaukę žmonės, kurie, kaip sako ekspertai, dirbti pavargo, savo profesinės veiklos dėl amžiaus tęsti nebegali.

„Gana akivaizdu, kad buvo populiarus pasiūlymas, orientuotas į geresnę pensijų sistemą“, – įsitikinęs Kopenhagos verslo mokyklos profesorius Nielsas Westergårdas Nielsenas.

Jis pateikia pavyzdį – jeigu 35-erių ar 40-ies metų stogdengių paklaustumėte, ar jie įsivaizduoja, kad šį darbą dirbs ir būdami šešiasdešimties, turbūt visi atsakytų, kad ne.

„Faktas yra tas, kad tokių sunkių darbų niekas nedirba būdami vyresnio amžiaus. Daugelis žmonių suranda kitą būdą užsidirbti, nes jų kūnas nebepakelia fiziškai sunkaus darbo. Daugybė žmonių tampa valytojais ar meistrais įvairiuose pastatuose, mokyklose, kur gali pritaikyti savo nagingumą. Už mažesnį darbo atlygį, bet su mažesniu stresu“, – sako N. Westergårdas Nielsenas.

Vis dėlto pati tvarka, kai pensinis amžius yra tiesiogiai susietas ir keičiasi pagal prognozuojamą gyvenimo trukmę, išlieka neliečiama. Pašnekovų teigimu, tam yra kelios priežastys. Pirmiausia, pakeisti šią tvarką politiškai nėra taip paprasta – nors ji taikoma nuo 2019 m., dėl jos buvo sutarta dar 2000-ųjų pradžioje.

„Dėl to buvo nuspręsta dar 2006 m., o pritaikyta – 2019 m. Didelių diskusijų, rodos, nebuvo, nes visi sutaria, kad tai – gera idėja. Kasmet turime vis didesnę vyresnių žmonių grupę, kurią mažėjanti jaunesnių žmonių grupė turi išlaikyti. Taigi turime daryti kažką, kad žmonės dirbtų ilgiau“, – sako Kopenhagos universiteto docentas Johanas Sæverudas.

Be to, sprendimą priėmė net kelios Danijos partijos. Norint, kad sprendimas būtų atšauktas ar keičiamas, visos šios partijos turėtų vienbalsiai sutikti, kad tai reikalinga, paaiškina ekspertas.

J. Sæverudas taip pat juokauja, kad įtakos gali turėti ir tai, kaip tvarka pritaikoma praktikoje – kadangi dėl konkretaus pensinio amžiaus nutariama likus 15-ai metų iki jo įsigaliojimo, vyresnio amžiaus žmonės turi laiko prie to prisitaikyti, o jaunesniems žmonėms, kuriems iki pensijos liko daug metų, tai kol kas paprasčiausiai nerūpi.

„Jei paklausi keturiasdešimtmečio ar trisdešimtmečio, jie neturi jokios nuomonės – 65-eri, ar 70 metų? Jiems tai tikrai nerūpi, nes atrodo labai toli. (...) Kaip ekonomistas manau, kad mes visi sutinkame, jog tai yra būtinybė. Tai nėra idealu, bet taip pat nėra gerai, jei žmonėms 30–40 metų būtų mokama socialinė išmoka“, – sako J. Sæverudas.

Jis pabrėžia – Danijos sistema numato ne tai, kada žmonės privalo išeiti į pensiją, bet nuo kada jiems skiriama pensija, kuri turėtų paskatinti, esant norui, pasitraukti iš darbo rinkos. Nustoti dirbti žmonės gali ir anksčiau, tačiau jiems neskiriama senatvės pensijos išmoka.

Ekonomikos eksperto aiškinimu, tokia tvarka leidžia užtikrinti, kad bus mažiau žmonių, kuriems reikės mokėti pensiją, ir daugiau žmonių pasiliks darbo rinkoje, taigi ir toliau mokės mokesčius.

Dirbantiesiems sunkius darbus laikas pensijoje gali būti trumpas

Ekspertai pripažįsta – Danijoje taikoma tvarka nėra be trūkumų. Bene didžiausias – pensinis amžius apskaičiuojamas vadovaujantis vidutine prognozuojama gyvenimo trukme, bet tai nereiškia, kad visi žmonės tiek ir gyvens.

Kaip atkreipia dėmesį ekspertai, duomenys rodo, kad moterys paprastai gyvena ilgiau už vyrus. Taip pat žemesnį išsilavinimą turintys ir žemesnės kvalifikacijos, dažnai sunkesnius darbus dirbantys žmonės dažnai gyvena trumpiau.

„Tai reiškia, kad žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, gaus pensiją daug daugiau nei 14 ar 15 metų, o žmonės, turintys žemą išsilavinimą, turės daug mažiau. Taigi sistemoje yra didžiulė nelygybė. Vyro, turinčio aukštąjį išsilavinimą, gyvenimo trukmė yra septyneriais metais ilgesnė nei vyro, turinčio žemą išsilavinimą. Tai reiškia, kad iš principo šitos žemos kvalifikacijos žmonės neišbus numatytų metų pensijoje. Jie išbus penkerius, šešerius, septynerius metus, kai tie, kurie turi aukštą kvalifikaciją, išbus daugiau nei 20 metų“, – skaičiuoja Olborgo universiteto socialinės politikos profesorius Peras H. Jensenas.

Tai reiškia, sako ekspertai, kad tokia sistema palankesnė aukštesnį išsilavinimą ir fiziškai bei psichologiškai lengvesnį darbą dirbantiems žmonėms. Atitinkamai sunkų fizinį darbą dirbantys, žemesnį išsilavinimą turintys žmonės išėję į pensiją joje gali praleisti vos kelerius metus.

„Pavyzdžiui, 60-metis, kurio vienintelė problema yra ta, kad kūnas tikrai nebedirba taip, kaip turėtų, jis yra persitempęs nuo sunkaus darbo, bet nėra taip blogai, kad žmogus gautų neįgalumą, jam tiesiog per sunku. Kokia yra tikėtina tokio žmogaus gyvenimo trukmė? Tai, manau, yra svarbus klausimas“, – sako N. Westergardas Nielsenas.

Kaip galimą to sprendimą ekspertai mato individualizuotą pensijų sistemą. Tuomet kiekvienam žmogui pensinis amžius būtų nustatomas individualiai, įvertinus jo tikėtiną gyvenimo trukmę, sveikatos būklę ir kitus aspektus.

Tačiau ir toks sprendimas būtų gana keblus – prireiktų nemažo biurokratinio mechanizmo, kiltų itin didelė korupcijos rizika ir kitos grėsmės.

„Būtų galima sakyti – sulaukę 50-ies metų, turėtumėte nueiti pas bendrosios praktikos gydytoją ir gydytojas pasakytų, kad „jūsų tikėtina gyvenimo trukmė yra tokia, taigi jūs galėsite išeiti į pensiją sulaukęs tokio amžiaus“. Tam prireiktų daug popierizmo. Be to, jūs galite daryti įtaką gydytojui. Todėl manau, kad turime turėti sistemą, kuri atrodytų sąžininga ir skaidri, ir manau, kad Danijos sistema yra gana gerai sukurta“, – sako J. Sæverudas.

Ekspertų vertinimu, pritaikyti kitur reikėtų, bet gali ir nepavykti

Paklausti, ar Danijos praktiką būtų galima perkelti kitoms šalims, ekspertai kiek dvejoja. Nors pati sistema gana gera, yra keletas aspektų, dėl kurių Danijoje ji veikia gerai, sako pašnekovai.

Pirmiausia, dėl šios tvarkos, kaip sako ekspertai, Danija apsisprendė jau seniai, sistema veikia ne vienus metus ir yra aiškus mechanizmas – pensinį amžių tiesiogiai lemia prognozuojama gyvenimo trukmė.

Pradėjus didinti pensinį amžių kitose valstybėse taip, kaip tai darė Danija, prireiktų nemažai laiko, nors senėjimo problema jau dabar kai kurioms valstybėms kelia iššūkių, atkreipia dėmesį pašnekovai. Vis dėlto pradėjus didinti pensinį amžių staiga, tai sulauktų nemenko visuomenės pasipriešinimo.

„Manau, kad tai suveiktų, bet būtų buvę gerai ją [Danijos tvarką] įgyvendinti prieš daugelį metų, tiesa? Kad žmonės būtų pasiruošę. Jei jūs tiesiog norite pakeisti pensinį amžių per vieną naktį, įspėję prieš porą metų, tada žmonės nebus patenkinti, žmonės neturės laiko suplanuoti savo santaupų, gyvenimo sąlygų ir viso kito, kad galėtų prisitaikyti prie šio naujo mechanizmo. Tai būtų įmanoma, bet, manau, daugelis šalių jau per daug atsilieka kai kuriose srityse. Jos nesureagavo laiku“, – sako J. Sæverudas.

P. H. Jensenas atkreipia dėmesį, kad kai kurios šalys jau taiko panašią sistemą, tačiau neilgina pensinio amžiumi santykiu 1:1 su prognozuojama gyvenimo trukme. Kitose šalyse tai daroma mažesniu tempu.

Jis taip pat priduria, kad didinant pensinį amžių svarbu užtikrinti, kad šie žmonės turėtų, kur dirbti. Kaip sako ekspertai, ilginant pensinį amžių, bet nesukuriant darbo vietų, žmonės tarsi nubaudžiami dvigubai – jie negali užsidirbti, bet ir negali pasinaudoti senatvės pensija.

„Jei turite aukštą nedarbo lygį, tai niekada nepasiteisins, nes atleidžiami, visi istoriniai duomenys rodo, dažniausiai vyresni darbuotojai. Jie kenčia nuo aukšto nedarbo lygio. Jie būdavo išstumiami, o paskui vėl pritraukiami tais laikotarpiais, kai trūko darbo jėgos“, – komentuoja P. H. Jensenas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad, norint ilginti pensinį amžių, svarbūs ir kultūriniai bei socialiniai aspektai. Anot jo, Danija turi tvirtą pensijų sistemą ir žmones, kurie, kaip rodo apklausos, norėtų dirbti net ir tuomet, kai tai nėra būtina. Tuo pasižymi ne visos valstybės.

„Organizacija, kurioje dirbu, ISP kas penkerius metus atlieka apklausą Europos šalyse. Vienas iš klausimų yra toks – ar norėčiau turėti darbą, nors man nereikia pinigų? Tai vadinamoji orientacija į darbą. Danijoje dauguma žmonių sako: „Taip, norėčiau turėti darbą, nors man nereikia pinigų“, o Ispanijoje: „Ar tu išprotėjai? Niekada nesvajočiau apie darbą, jei man nereikėtų pinigų.“ Taigi Danijoje labai stipri orientacija į darbą“, – sako P. H. Jensenas.