Nauji tyrimai su gyvūnais paneigia daug metų žinotas tiesas apie „meilės hormoną“ oksitociną

Žinduolių smegenyse gaminamas hormonas oksitocinas daug metų vadintas „tarpusavio ryšių klijais“. Daugiau nei tris dešimtmečius atliekami tyrimai rodė, kad oksitocinas dalyvauja formuojant socialinius ir emocinius žmonių, prerijų pelėnų ir kitų gyvūnų rūšių ryšius. Štai kodėl oksitocinas dar vadinamas „meilės hormonu“, rašo „Medicat News Today“ (MNT). 

Apie šį hormoną daugelis moterų daugiausia informacijos gauna besiruošdamos tapti mamomis. Pasiruošimo gimdymui ir žindymui kursuose daug dėmesio skiriama būtent oksitocinui. Teigiama, kad, kai kūdikis žinda krūtį, hipofizė smegenyse išskiria oksitociną, kuris sukelia pieno tekėjimą arba pieno atleidimo refleksą. Oksitocinas priverčia susitraukti mažas raumenų ląsteles, esančias apie alveoles, pieną gaminančius maišelius. Dėl šios priežasties pienas gali tekėti iš krūties. Be to, teigiama, kad šis hormonas turi raminantį ir nuskausminantį poveikį, sumažina mama tapusios moters kraujospūdį, kortizolio kiekį kraujyje, taip pat mažina nerimą ir agresyvų elgesį, palengvina užmigimą, susilpnina reakciją į krizes ir liūdesio momentus, persmelkia smegenų sritis, kurios atsakingos už motinišką elgesį ir prisirišimą prie kūdikio.

Šiuos duomenis patvirtino anksčiau atlikti tyrimai su gyvūnais, kurie, be kita ko, parodė, kad oksitocino molekulių prisijungimas prie specifinių smegenų receptorių, vadinamas „oksitocino receptorių signalizacija“, skatina ryšį poroje – stiprių monogaminių partnerių santykių formavimąsi. Taip pat manoma, kad oksitocino receptorių signalizacija reguliuoja tėvų ryšį su vaikais ir pieno išsiskyrimą, reaguojant į žindymą.

Tačiau neseniai JAV atlikti Kalifornijos universiteto ir Stanfordo universiteto mokslininkų tyrimai iš dalies paneigia šiuos nusistovėjusius įsitikinimus.

Pagrindinis tyrimo autorius ir San Franciske įsikūrusio Kalifornijos universiteto psichiatrijos docentas dr. Devanandas Manoli neslėpė, kad jis ir kartu su juo tyrimą vykdę mokslininkai „buvo šokiruoti pamatę, kad užblokavus oksitocinio išsiskyrimą, pelėnai ir toliau demonstravo tvirtus socialinius ryšius su savo partneriu, tokius pat stiprius kaip ir kontrolinėje grupėje buvę jų gentainiai“.

Modifikavo tiriamus pelėnus

Mokslininkai, tiriantys oksitocino vaidmenį socialiniuose ryšiuose, savo tyrimuose dažnai naudoja prerijų pelėnus. Viena iš svarbiausių to priežasčių, kad šie graužikai yra monogamiški.

Susiporavę pelėnai jaukiai laiką leidžia kartu, aiškiai teikdami pirmenybę vienas kitam, o ne kitiems potencialiems draugams. Toks glaudus porų tarpusavio ryšys nėra įprastas gyvūnų pasaulyje. Be to, prerijų pelėnai kartu rūpinasi savo jaunikliais.

Tyrimo metu mokslininkai, panaudoję specialius įrankius, išvedė pelėnų, neturinčių funkcinių oksitocino receptorių, vadą. Norėdami nustatyti, ar modifikuoti pelėnai patirs sunkumų susirasdami partnerį ir užmegzdami su juo glaudesnį ryšį, tyrėjai 7 dienoms kartu apgyvendino seksualiai nepatyrusius patinus ir pateles, nes anksčiau buvo įrodyta, kad tiek laiko pakanka poros ryšiams užsimegzti. Jie taip pat stebėjo prerijų pelėnų gebėjimą rūpintis savo palikuoniais.

Kai oksitocino receptorių neturintys prerijų pelėnų patinai ir patelės buvo suleisti kartu su nepažįstamais nemodifikuotais pelėnais iš kontrolinės grupės, jie daugiau laiko praleido glaustydamiesi su savo partneriais.

Jie taip pat demonstravo agresiją nepažįstamiems priešingos lyties atstovams – tai rodo kitų galimų partnerių atstūmimą.

Kaip įprasta palikuonių susilaukusiems prerijų pelėnams, modifikuotieji didžiąją laiko dalį leido lizde, tiesiogiai bendraudami su savo jaunikliais, o patelių atveju – juos žindydami.

Tačiau modifikuotų patelių jaunikliai nujunkymo metu svėrė daug mažiau nei normalių pelėnių jaunikliai, o tai rodo galimą pieno išsiskyrimo problemą arba nežymius žindymo elgsenos sutrikimus.

Tokios pat išvados gautos trijose skirtingose laboratorijose atliktuose tyrimuose.

Gauti rezultatai nustebino ir skatina imtis platesnių tyrimų

Mokslininkų teigimu, rezultatai nustebino, kadangi anksčiau atlikti tyrimai aiškiai rodė stiprų oksitocino poveikį žinduolių tarpusavio ryšiams bei ryšiui su palikuonimi.

Anot tyrėjų, tikėtina, jog „loksitocino negaminantis gyvūnas gali panaudoti kitus procesus, įgalinančius socialinę sąveiką ir ryšį, tačiau sudėtingoje situacijoje jie gali būti ne tokie stiprūs ir efektyvūs kaip laukinių gyvūnų“.

Tyrime nedalyvavusi Pizos universiteto (Italija) psichiatrijos profesorė Donatella Marazziti iškėlė hipotezę, kad šis reiškinys gali būti susijęs su oksitocino ir vazopresino, kuris, remiantis esamais tyrimais, taip pat prisideda reguliuojant socialinius ryšius, sąveika.

„Mes [...] žinome, kad oksitocinas sąveikauja su vazopresino receptoriais ir galbūt kai kurie jų potipiai gali pakeisti oksitocino receptorius“, – svarstė prof. D. Marazziti.

Mokslininkai pabrėžia, jog būtina tęsti panašius tyrimus. Teigiama, jog šis tyrimas atskleidžia poreikį giliau aiškintis su socialiniu prieraišumu susijusius molekulinius procesus. Jo autoriai spėja, kad ankstesniuose tyrimuose naudotos oksitociną blokuojančios medžiagos galėjo paveikti dar neatrastus takus, vaidinančius svarbų vaidmenį porų tarpusavio ryšiuose.

Tikimasi, kad naujoviški genetiniai modeliai, tokie kaip šio tyrimo metu išvesti oksitocino receptorių neturintys prerijų pelėnai, leis nuodugniau ištirti prieraišumą reguliuojančius molekulinius mechanizmus ir nervines grandines bei jų disfunkcijas neuropsichiatriniais sutrikimais sergantiems pacientams.