Naujasis LAKD vadovas žada, kad baisiausiu tituluojamo Lietuvos kelio nebeliks: „Nebegalime leisti sau tokios gėdos“

Kartais ilgai užsitęsiantis valstybinių kelių remontas, tiltų priežiūra, žvyrkelių asfaltavimas – kelios Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) kasdienės užduotys. Prieš kelias savaites LAKD generalinio direktoriaus pareigas pradėjo eiti Marius Švaikauskas. Vadovas teigė, kad imsis didelio įmonės skaidrinimo – bus atsisakoma subjektyvių sutarčių, kur rangovams siūlytos skirtingos sąlygos, ketinama kurti ir žemėlapius, kad visuomenė pagaliau žinotų, kokia yra reali tiltų ir kitų objektų būklė.

– Praėjo kelios savaitės, kai apšilote kojas, įžengęs į Kelių direkciją kaip naujasis vadovas. Įstaiga šiemet taip pat keitė rūbą ir virto akcine bendrove. Kokius tikslus iškėlėte, atėjęs į Kelių direkciją?

– Įstaiga yra neeilinė – mes esame ir naudotojai, ir kitiems naudotojams turime sukurti tinkamą infrastruktūrą. Pirmosios savaitės buvo skirtos temperatūrai sumažinti viduje. Įmonė yra tikrai paruošta transformacijai, kalbu apie korporatyvinio valdymo įdiegimą, virsmą iš valstybinės įmonės į akcinę bendrovę. Aišku, yra gaisrų, kuriuos reikia gesinti, – teisminiai procesai, viešųjų pirkimų nutraukimai, strateginių pirkimų operatyvumas.

– Jūsų kadencija numatyta penkeriems metams – kokius pagrindinius aspektus išsikėlėte, kandidatuodamas į šitą poziciją?

– Faktas, kad mes turime strateginių projektų, jie yra labai intensyvūs, susiję ir su kariniu mobilumu, „Via Baltica“, Molėtų atkarpomis. Tai mes turime padaryti greičiau, negu tikėtasi, – neturime galimybės leisti nulūžti pirkimams, pratęsti šitų sutarčių.

Kai pamatai įmonės vidų, supranti, kad negali bėgti labai greitai, nes yra vidinių procesų, kurie dar nepertvarkyti. Tai, kas buvo valstybės įmonėje ir kas turi būti akcinėje bendrovėje, yra visiškai skirtingi dalykai. Mes neturime leisti sau galimybės atsakyti klientui per 20 dienų, o tai buvo standartas valstybės įmonėje. Mes turime atsakymą pateikti čia ir dabar, tai turi būti rodiklis, kurio turime laikytis.

Transformaciją matau dviem kryptimis: sutvarkyti organizacinę transformaciją, įdiegti vidinės kontrolės sistemą. Taip pat aiškiai nustatyti partnerių atsakomybes, įdiegti projektinį valdymą. Esame didžiulė rangovinė organizacija, bet įmonėje kol kas nėra projektinio valdymo. Projektinis valdymas leidžia projektą padaryti laiku ir kokybiškai. Įmonė yra sutelkusi dėmesį į projekto startą, tada nustatoma pabaigos data – to vidurio nėra.

– Ką galima padaryti, kad atsirastų jūsų minimas vidurys?

– Pavyzdžiui, nori statyti namą, nusiperki rangovą ir po dvejų metų turi gauti raktus, bet tau turi rūpėti, kaip tas namas bus pastatytas. Šiuo atveju mes, kaip įmonė, esame pametę tą kontrolę, nevykdome priežiūros. Mes tikimės galutinio rezultato, bet jis gali būti ne toks, kokio norime. Visi projektai vėluoja, reta išimtis, kai nevėluoja. Vėlavimų laikas baigėsi.

Rangovas ir užsakovas turi būti partneriai. Aš noriu produkto, nusiperku produktą, rangovas turi padaryti. Tačiau rangovui iškyla tam tikrų klausimų su lygiagrečiomis valstybinėmis įstaigomis, Nacionaline žemės tarnyba, sakykime, dėl kadastrinių matavimų, kur mes galime padėti, ir jeigu mes norime, kad projektas būtų parengtas greičiau, ateiname su ekspertiniu matymu.

Matau, kad įmonė nori atitikti kriterijus – man neužtenka atitikti. Tai yra senas išsigalvojimas. Mes turime viršyti tam tikrus lūkesčius. Labai paprastas pavyzdys – važiuoju autostrada Klaipėda–Vilnius, ties Kryžkalniu nėra antros juostos, nes keliai nenuvalyti. Tai yra ir mūsų atsakomybė, nes samdome rangovus. Klausiu, kodėl taip yra, nes aš, kaip vartotojas, nesu patenkintas. Atsako, kad viskas yra gerai, mes atitinkame standartą.

Ne, standartas turės būti aukštesnis. Ateisime pas savo partnerius, reikalausime didesnės atsakomybės, įvykdytų įsipareigojimų, nes turime atsižvelgti į klientą (...). Vidinėje kultūroje turi atsirasti nulinė tolerancija neskaidriems pirkimams, reglamentavimui. Standartas visiems turi būti vienodas. Turi būti ir vienodos pirkimo šabloninės sutartys, negali būti pritaikomas pirkimas vienokiai ar kitokiai įmonei, jeigu tai yra lygiagretūs pirkimai.

– Vairuotojams džiaugsmo nesuteikia vietomis tragiška kelių būklė, o neatitinkančių kokybės kelių šalyje turime apie 40 proc. Kaip reikia perorganizuoti lėšas, išgryninti prioritetus, kad būtų labiau prižiūrimi esami, bet nusidėvėję keliai?

– Infrastruktūrą turi prižiūrėti tolygiai – jeigu vienus metus numesi lėšas kitur, priežiūra ir tarnavimo laikas greičiau pasibaigs. Buvo skirta daug pinigų žvyrkelių programai, paprastajam remontui, nuošalyje buvo tiltų rekonstrukcija (...). Dabar rezultatas toks, kad turime greitai padaryti viską.

Turbūt pagrindinė problema – finansavimas yra toks, koks yra, ir jeigu tempsi paklodę į vieną pusę, pritrūks kitai. Tas tolygumas ir strateginis planavimas ilgalaikėje perspektyvoje turi būti vientisas. Nebegali šokinėti ir sakyti, kad šiandien sutvarkysi tiltus, o rytoj tvarkysi gatves. Negalima, nes jeigu šiandien paliksi tuos kelius, jiems reikalingos investicinės lėšos tik padidės.

Iš kitos pusės, nagrinėdami vidinius įmonės resursus, mes žaidžiame pagal ištiestos rankos principą – kiek mums duoda, tiek padarome. Bet ar tikrai mes negalime padaryti daugiau? Yra karinio mobilumo lėšų – turime maksimaliai suremontuoti tiltus ir kelius, kurie reikalingi kariniam mobilumui.

Turime pasižiūrėti į visas Europos Sąjungos programas, ar mes jų neatitinkame, ar negalime pasiimti daugiau, negu yra pagal ištiestos rankos principą. Turime dviračių infrastruktūrą, tai dažniausiai daroma iš kelių fondų, bet ar tikrai nėra kitokių fondų? Tai vėlgi yra didelis perėjimas nuo aplinkos poveikio į dviračių infrastruktūrą, galbūt galime pasinaudoti Aplinkos ministerijos lėšomis (...). Nebegalime sau leisti palikti tokią infrastruktūrą, kokia yra. Jei reikės papildomo finansavimo, tikrai eisime, skolinsimės. Negalime leisti sau prabangos turėti tokią [prastą] tiltų ir kelių būklę.

– Kaip manote, gal tada reikia ir sumažinti lūkesčius, daugiau remontuoti jau esamus kelius?

– Tolygumas turi būti visose srityse, bet geriausia iliustracija yra per tam tikrus skaičius, rodiklius. Priėjome iki tokios tiltų būklės, jog rizikos lygis yra daug aukštesnis negu kelių. Prasti keliai kenkia mūsų mobilumui, transporto priemonei, tačiau tiltai jau yra atsakomybė už žmogaus gyvybę ir saugumą.

Peržiūrėjau skaičius ir mačiau, kad 2016 metais tiltų remonto finansavimas buvo 11,5 mln. eurų, 2017 metais – jau 9,2 mln. eurų, 2018-aisiais – 6,6 mln. eurų. Natūralu, kad, kai visiškai nepalaikai infrastruktūros priežiūros, ji labai stipriai blogėja. Buvo atkreiptas dėmesys į tuos tiltus, todėl 2020 metais jau skirta 28,7 mln. eurų, 2021 metais – beveik 25 mln. eurų. Apskritai mes, kaip įmonė, nebenorime išskirti kažkurios kategorijos tarp paprastojo remonto, rekonstrukcijos, kapitalinio remonto, tiltų, žvyrkelių. (...) Manau, kad artimiausiais metais investicijų kreivė kils aukštyn.

– Ekspertai anksčiau yra kalbėję, jog tam, kad vasarą dienos metu būtų mažiau gadinami keliai, vilkikai, sunkvežimiai turėtų važiuoti naktį. Ką manytumėte apie šį pasiūlymą?

– Galiu prisipažinti – aš esu vadybininkas, kuris turi girdėti ekspertus. Mes bendradarbiaujame ir su VILNIUS TECH ekspertais. Jeigu ekspertai tikrai išsako tokią nuomonę, kad tai padėtų pagerinti arba išlaikyti geresnę būklę, mes turime tam dėti pastangas. (...) Infrastruktūrai turi būti leidžiama atsikvėpti. Jeigu mes neturime finansavimo nuolatos atnaujinti, turbūt turime ieškoti variacijų, kad infrastruktūra tarnautų ilgiau.

– Vienas didžiausių šalies skaudulių – kelias Utena–Vilnius. Juo važiuodami vairuotojai juokauja, jog tenka ir atsarginį ratą įsidėti, reikia ir automobilį dažniau remontuoti. Anksčiau buvo girdėta, kad jau šiemet vyks kelio remontas. Kokios būtų prognozės?

– Tai yra vienas iš man keliamų tikslų, ministras labai aiškiai įvardino, kad tai pats didžiausias įmonės prioritetas. Šiuo metu kaip tik yra skelbiami konkursai, įsivertinta, kur esame dabar, projektai jau yra išskaidyti. Taip, mūsų rangovai vėluoja – vieni projektuodami, kiti kitose srityse.

Šiuo metu derinamas viešųjų pirkimų pokytis, kuris leis mums tai padaryti greičiau. Mes jau turime ir pasirašytas daugelio vietų projektavimų sutartis, vyksta projektų parengimas. Tam tikras [kelio] dalis planuojame sutvarkyti iki 2024 metų vidurio. Noriu tikėti, kad 2025 metais turėsime visą šito [Utenos] kelio rekonstrukciją. Projektas yra didžiulės vertės. „Via Baltica“, kelio Vilnius–Utena rekonstrukcija – tai du projektai, kurie turi būti padaryti. Nebegalime leisti sau tokios gėdos turėti tokią kelių būklę.

– Kaip sudėti saugiklius, kad rangovai atlaikytų projektus? Juk tikimasi, kad jiems pavyks, lėšų užteks, bet pasitaiko, kad, įpusėjus projektui, įmonė bankrutuoja ir tenka vėl ieškoti kito rangovo.

– Čia jau prasideda saugikliai, kuriuos planuoji eidamas į rangos konkursą. Turbūt bus ir tam tikrų didelių pokyčių dėl bankrutuojančių įmonių. Šiuo metu turime daugiau patirties dėl projektavimo, kai yra keletas bankrutavusių įmonių, pačioje rinkoje jaučiama įtampa, kad trūksta rangovinės kompetencijos.

Pagrindinė problema, kad mes nedarome tam tikros kasdienės priežiūros. Fizinio barjero patirtis (M. Švaikauskas anksčiau vadovavo įmonių grupės „EPSO-G“ projektui, kai buvo statoma tvora pasienyje su Baltarusija – aut. pastaba) – pastatėme kelių šimtų kilometrų statinį per beveik metus. Čia veikė mokėjimas valdyti projektus ir patirtis, tai bus perkelta į šitą įmonę. Strateginiai projektai susiję su komandomis, projektų savininkais – jie kiekvieną dieną dalyvaus statybose, mes galėsime nuspėti rangovo galimybes, jam padėti ir žiūrėti, kada reikia išvengti kažkokios situacijos. Mūsų partneriams bus komunikuojama, kad ateiname ir padėti, ir reikalauti.

2021 metais mūsų pirkimuose vidutiniškai dalyvavo 5 įmonės, o 2022 jau dalyvavo tik 2,7 įmonių. Tai reiškia, kad rangovų skaičius mažėja. Pirmiausia matau vidinę įmonės problemą, kad mes ribojame konkurenciją. Mano tikslas yra sukurti tokią terpę, kad konkurencija būtų daug didesnė, konkursuose dalyvautų daug daugiau įmonių. Taip gausime ir mažesnes kainas, ir laimėsime kokybę. Negali savo veiklos prisirišti prie kelių rangovų ir tikėtis, kad jie viską padarys.

– Šalies savivaldybėse girdėti, jog kartais pritrūksta komunikacijos su Kelių direkcija. Pavyzdys – Gargžduose užtrukęs Tilto gatvės remontas, kai direkcija nutraukė sutartį su rangovu, bet neinformavo savivaldybės. Kaip ketinate spręsti tokias problemas?

– Pasiteisinimo kultūra įmonėje turi dingti. Mes neturime teisintis, nes turime padaryti. Viena iš komunikacijos dalių – atviri duomenis. Visi duomenys turi būti žinomi visuomenei, bendruomenės turi būti informuojamos apie būsimus projektus, apie pokytį, kad nereikėtų tų telefono linijų, skambinėjimų, Seimo narių domėjimosi projektais. Užklausimų telefonu turi nelikti, duomenys turi būti skaidrūs ir prieinami visiems.

Skaitmenizavimui bus skiriamas didžiulis dėmesys. Taip, tai užtruks, nebus rytoj, mes turime sukurti patrauklią sistemą. Artimiausiu metu pristatysime tiltų žemėlapius, kad visi žinotų, kokia yra mūsų tiltų būklė, kada mes juos suremontuosime.

Taip pat turime turėti pirkimų planą ne vieneriems metams, o ateinantiems penkeriems metams, ir jis turėtų būti viešinamas visiems, kad, sakykime, ruoštųsi, jog 2024 metų spalio mėnesį rangovas vykdys pirkimą.

– Iki šiol vargstama ir su e. tollingo kūrimo sistema, kai sprendimas dėl konkurso laimėtojo persikėlė į teismą. Ar realu, kad ši sistema, leisianti surinkti daugiau mokesčių, bus įdiegta kitų metų vasarą?

– Teismų procesų turbūt mes negalime numatyti. Kai mūsų sąlygos būna neaiškios, kitose institucijose kyla problema, kai rangovai skundžia sąlygas, bando išsiaiškinti. Turi būti aiškiai parengtas procesas, konkursų sąlygos. Taip, dabar mes turime pasekmių. Ta pasekmė, aišku, turi būti valdoma.

Įsivertinome, kur dabar esame, išskaidėme projektą į atskiras dalis, kada ir ką pasieksime. Pažadėti, kad 2024 metų liepą šita sistema bus įdiegta, negaliu. Labai apgailestauju, bet matau daug rizikų, kad to lūkesčio, kurį yra pateikęs Seimas ir ministras įsakymu, galime neįvykdyti, nes tai kyla dėl pačių mūsų problemų, teismų sprendimų. Aišku, dėsime maksimalias pastangas.