Naują karjeros etapą Kretoje pradėjęs Dambrauskas: niekas man nesukurs didesnio spaudimo nei aš pats

Geriausiu Lietuvos futbolo treneriu tituluojamas Valdas Dambrauskas jau spėjo apšilti kojas naujoje šalyje ir naujame klube. Su Splito „Hajduk“ išsiskyręs lietuvis prisijungė prie Graikijos lygoje rungtyniaujančio Kretos salos klubo „OFI Crete FC“. Naują trenerio karjeros lapą atvertęs V. Dambrauskas sako jau susitaikęs su trenerio darbo specifika, kai laikas darbovietėje skaičiuojamas ne metais, o mėnesiais ir nedidelė nesėkmių serija gali palikti trenerį be darbo.

Dar 1925 metais įkurtas OFI klubas yra įsikūręs Kretos mieste Heraklione ir yra daugiausia sezonų Graikijos superlygoje rungtyniavęs salos klubas. 1987 m. ekipa iškovojo Graikijos taurę, sezoną prieš tai Graikijos lygoje užėmė antrąją vietą.

„Graikijoje yra penki dideli klubai – „Panathinaikos“, „Olympiakos“, AEK, PAOK ir Salonikų „Aris“, kaip sakoma ir rašoma, toliau jau rikiuojasi OFI. Klubas, įsikūręs Kretoje, turintis gana ryškią istoriją, daug titulų neturi, bet yra gerbiamas, tradicinis klubas, turintis ryškų identitetą.

Žemyninėje Graikijos dalyje vieni serga už vieną klubą, kiti – už kitą. OFI yra būtent Kretos klubas. Stadionas gana senas, bet labai jaukus, primena tradicinius Anglijos stadionus, tokius kaip senasis „Brentford“ stadionas, įsikūręs miesto rajone, aplink namai, iš kai kurių balkonų gali matyti rungtynes. Labai karšti gerbėjai, nes jiems klubas reprezentuoja Kretos išskirtinį identitetą. Turime gana naują treniruočių centrą su 3 aikštėmis, yra projektas pastatyti dar 3 aikštes. Vyksta renovacija. Viskas organizuota, atrodo, stabilu, norisi, kad klubas ir komanda džiugintų sirgalius ir būtų ten, kur nusipelnė būti“, – LRT.lt sakė V. Dambrauskas.

Naujajame klube V. Dambrauskas turi auklėtinių, kurių geografija tikrai plati. Be būrio graikų, OFI gretose rungtyniauja olandas, islandas, švedas, pora ispanų, Saudo Arabijos ir Australijos piliečiai, prancūzas, portugalas, kelių Afrikos valstybių – Senegalo, Kongo ir Malio – žaidėjai.

OFI su V. Dambrausku jau spėjo sužaisti ir dvejas Graikijos čempionato rungtynes. Pirmajame mače išvykoje pavyko iškovoti lygiąsias 1:1 su „Aris“, antrajame jau namuose teko 0:2 pripažinti „Ionikos“ klubo pranašumą.

Būtent penki didieji Graikijos lygos banginiai ir „dideli“ mačai buvo bene didžiausia motyvacija V. Dambrauskui atvykti į šią šalį.

„Jeigu lygintume su Kroatija, taip, „Hajduk“ yra daugiau nuveikęs Europoje, gal žinomesnis vardas, bet Graikijos rinka irgi yra didžiulė, šalis didesnė, lygoje daugiau klubų. Matomumas didesnis, daugiau galimybių žaisti rimtas rungtynes. Kai su „Hajduk“ žaidi – turi „Dinamo“, o kitką daugiau ar mažiau turi laimėti. Kad ir ką žaistum – turi laimėti. Čia dažnai žaisi rimtas rungtynes prieš rimtus žaidėjus.

Dabar sėdžiu ir analizuoju Salonikų „Aris“. Matai Gervinho, Juaną Iturbe, Danielį Mancini, Andre Gray. Topiniai žaidėjai, kuriuos daugybę metų matei net ir „Premier“ lygoje, o dabar prieš juos ruošiesi žaisti. Čia irgi yra motyvacija. Ko nori žaidėjai, ko nori treneriai? Žaisti prieš geras komandas ir gerus žaidėjus“, – kalbėjo OFI treneris.

„Aris“ klubą treniruoja puikiai žinomas anglas Alanas Pardew, o lygoje garsių vardų yra ir daugiau. Bene daugiausia jų turi „Olympiakos“, kurio gretose šį sezoną rungtyniauja tokie futbolininkai kaip Marcelo, Jamesas Rodriguezas, Yannas M`Villa ar Mathieu Valbuena, AEK klube – Domagojus Vida, Stevenas Zuberas ar Djibrilis Sidibe.

Šį sezoną OFI pradėjo sunkiai, per 9 mačus iškovojo vos 1 pergalę, 3 lygiąsias ir patyrė 5 nesėkmes. Tai lėmė, kad nuo 2021 metų kovo dirbęs graikas Nikas Nioplias buvo atleistas.

OFI kiek skiriasi nuo ankstesnių V. Dambrausko darboviečių ne tik tuo, kad savo šalyje jis nėra aiškus favoritas, bet ir tuo, kad trenerių galvos čia nurieda ne taip dažnai. Nuo 2015 metų sausio klube iki lietuvio dirbo 6 skirtingi treneriai, iš jų tik vienas neišdirbo bent metų.

Per pastaruosius 10 metų V. Dambrauskas yra tik penktas prie komandos vairo stojęs užsienietis. Bene garsiausias vardas buvo 2014 m. klubą pusmetį treniravęs italas Giannaro Gattuso.

– Jūsų pristatymo spaudos konferencija klube truko iš tiesų ilgai. Ar tai buvo išskirtinis sutikimas?

– Kalbant apie mane – jaučiuosi kaip ir visur. Iškart puoli į darbus, kuri ryšį su žaidėjais, su žmonėmis, kurie dirba aplink. Bandai visur susigaudyti. Nepasakyčiau, kad yra koks nors išskirtinumas. Visada su nauju žmogumi, ypač vyr. treneriu, ateina daug kam nauja pradžia, kažkoks pozityvumas.

– Kiek turėjote laiko pamatyti komandą, ją paanalizuoti prieš priimdamas sprendimą imtis darbo?

– Mažai, visada taip būna. Trenerių pasikeitimas niekada nebūna savaičių reikalas, tai valandos, dienos reikalas. Paskambina ir turi apsispręsti – eini ar neini. Šiek tiek rungtynių spėji peržiūrėti, paanalizuoti, surinkti šiokią tokią informaciją.

– Teko skaityti ir palaikymo jums, ir kritikos dėl mažiau žinomo klubo. Graikijos lygos UEFA koeficientas tik laipteliu žemesnis nei Kroatijos. Ar žengti į Graikijos lygą buvo sunkus sprendimas?

– Koeficientas toks dalykas, kad vienais metais klubai Europoje pasirodo vienaip, kitais – kitaip. Koeficientas iš to ir susidaro. Jeigu žiūrėtume į klubus, Kroatijoje ir čia yra didelių klubų. „Panathinaikos“, „Olympiakos“, PAOK, AEK, „Aris“ čia yra dideli vardai, dideli klubai. Tas pats OFI klubas yra labai gerbiamas, turi gilias tradicijas.

Kaip kas rašo, ką rašo – aš negaliu pakomentuoti. Nejaugi aš galiu komentuoti kokio kito žmogaus darbą, kas ką nori – tas tą dirba. Jeigu lygintume su Kroatija, taip, „Hajduk“ yra daugiau nuveikęs Europoje, gal žinomesnis vardas, bet Graikijos rinka irgi yra didžiulė, šalis didesnė, lygoje daugiau klubų. Matomumas didesnis, daugiau galimybių žaisti rimtas rungtynes. Kai su „Hajduk“ žaidi – turi „Dinamo“, o kitką daugiau ar mažiau turi laimėti. Kad ir ką žaistum – turi laimėti. Čia dažnai žaisi rimtas rungtynes prieš rimtus žaidėjus.

Dabar sėdžiu ir analizuoju Salonikų „Aris“. Matai Gervinho, Juaną Iturbe, Danielį Mancini, Andre Gray. Topiniai žaidėjai, kuriuos daugybę metų matei net ir „Premier“ lygoje, o dabar prieš juos ruošiesi žaisti. Čia irgi yra motyvacija. Ko nori žaidėjai, ko nori treneriai? Žaisti prieš geras komandas ir gerus žaidėjus.

– Ateinate į kiek kitokią situaciją. „Hajduk“ ar „Ludogorec“ buvo suprantama tik pergalė, dabar ateinate į klubą, kuriam sezono pradžia buvo ne tokia sėkminga, lygoje yra labai didelių vardų. Ar galima sakyti, kad spaudimas bus kiek mažesnis?

– Gal pakartosiu, ką sakau visada: niekas man nesukurs didesnio spaudimo nei aš pats. Jei pats turi motyvacijos dirbti 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, spaudimas, kuris ateina iš išorės, yra kitoks nei tas, kurį užsidedi sau. Tai yra spaudimas, adrenalinas, kas tave veda į priekį. Kartais veda geri dalykai, kartais – blogi. Sporto atstovai gali patvirtinti, kad ne tik teigiami dalykai veda į priekį, bet dažnai ir neigiami.

– Kaip priėmėte žinią, kad esate atleistas „Hajduk“?

– Susitaikai ir viskas. Žiūri, kur eiti toliau. Trenerio darbas kuo toliau tuo labiau yra toks, kad stabilumo yra mažai. Kad ir kaip dirbtum – vienam atrodo gerai, o kitam atrodo blogai. Turi surasti pusiausvyrą savyje ir visada pradėdamas dirbti žinoti, kad niekada nedirbsi amžinai. Tokių trenerių, kurie dirba viename klube po 20 metų, laikai baigiasi. Treneriai skaičiuoja darbus jau ne metais, o mėnesiais. Pralaimėjai kelerias rungtynes ir važiuoji kitur.

Todėl labai svarbu būti pasirengus, turėti vidinį stabilumą, manau, jį išlaikau. Per daug neliūdžiu po nesėkmių, per daug nesidžiaugiu po pergalių. Visada reikia koncentruotis į kitą žingsnį – kitą treniruotę ir kitas rungtynes.

– Kas labiausiai padeda išlaikyti tą vidinį stabilumą?

– Viskas susideda. Nuolat analizuoji save, savo elgesį, savo darbą, galbūt prisideda ir patirtis. Anglijoje iš viso yra pasakymas, kad kol 3 kartus nesi atleistas, tol nesi treneris. Tu tiesiog žinai, kaip tas verslas vyksta, ir priimi tai kaip darbo dalį.

Aišku, klubai keičiasi, bet svarbu yra paimti tai, kas geriausia. Kad tai, ką gauni atskiruose klubuose, panaudotum kitame klube ateityje. Varomoji darbo dalis yra progresas.

Iš šono žiūrint žmonėms, kurie dirba kitose sferose, kur darbo keitimai nėra tokie dažni, gal juokingai skamba tas pasakymas. Bet jame yra daug išminties. Kiekvieną kartą, kai tave atleidžia, tu esi geresnis nei tą dieną, kai tave priėmė. Tu tikrai esi geresnis. Tu išsineši patirties, idėjų, minčių. Nereikia bijoti to, kad darbas keičiasi.

– Kiek svarbu jums, kaip treneriui, kad išsinešate iš klubo ne tik patirties, bet ir konkretų trofėjų, įrašą CV, tai yra laimėtą Kroatijos taurę?

– Kiekvienas trofėjus labai daug duoda. Pati taurė ar statulėlė vertės gal ir neturi daug, bet tai sukuria atsiminimus, ryšius su žmonėmis, su kuriais tai padarei. Su žaidėjais, asistentais, klubo žmonėmis. Tai yra tai, ką mes padarėme kartu dirbdami kasdien. Išsineši tą ryšį, tam tikrą kartu sukurtą istoriją. Ir išsineši žinias. Tu žinai, kaip elgtis tam tikrose situacijose, dar vienas finalas, dar vienas pasirengimas vienoms vienintelėms rungtynėms, kur negali suklysti. Viskas yra ryšys, atsiminimai ir istorija su žmonėmis, su kuriais tai padarei.

– Kol buvote be klubo, buvo įvairių gandų, vienas jų – Lietuvos rinktinės postas. Kiek buvo rimtas pokalbis su LFF, kuri nuolat jus vilioja imtis rinktinės vairo?

– Susėdome ir labai rimtai pasikalbėjome. Apie daug ką – apie Lietuvos futbolą, bėdas, gerus dalykus. Pasidalijome nuomonėmis. Bet kaip ne kartą sakiau, ko aš noriu, ko siekiu iš federacijos, yra supratimas. Jei tik būsiu kuo nors naudingas, visada padėsiu ir prisidėsiu, bet aš koncentruojuosi į tai, ką galiu daryti geriausiai. Noriu tobulėti, siekti, augti, o tai geriausia galiu padaryti klube. Kol turiu energijos, galimybių ir šansų – būtent ten ir yra pagrindinis dėmesys.

– Negalima nepaklausti ir apie Vilniaus „Žalgirio“ sezoną – kiek jums pavyko matyti, pasidžiaugti?

– Šiek tiek pavyko. Džiaugiuosi tikrai, geriausias pasiekimas „Žalgirio“ istorijoje net kalbant apie tą sovietinį „Žalgirį“, kur užimta trečia vieta SSRS čempionate ir laimėta universiada. Manau, kad šis sezonas prilygsta net ir tam sezonui. Tai yra didesni vandenys, Europa, nors ir ne pagrindinis turnyras. „Žalgiris“ žaidė gerai, kaip komanda, įrodė, kad Lietuvoje gali būti gero lygio futbolas ir klubas. Nuoširdžiai norisi visus pasveikinti dėl šio sezono.

– Dirbote futbolo valstybėse, kur futbolas yra svarbiausias sportas. Ar treneriui iš Lietuvos vis dar trukdo lietuviškas pasas? Ar jūs su tuo susiduriate?

– Kai dirbi Lietuvoje ar Latvijoje, tas pasas yra didelis trūkumas. Lietuvoje ar Latvijoje gali daug laimėti, bet praktika rodo, kad sunku tikėtis būti pastebėtam, sulaukti pasiūlymų. Žaidėjams gal kiek lengviau, bet treneriams – labai sunku. Kai kas nors tau duoda tą šansą, pavyksta kur nors išvažiuoti, vis tiek tave priima su skepsiu. Ar Kroatija, ar Bulgarija, ar Graikija – visur pirmas klausimas yra „ar mus dabar mokys žaisti krepšinį?“. Išgirsti ką nors tokio. Krepšinis yra mūsų šalies ambasadorius, jis geriau žinomas ir krepšinio treneriai yra vertinami geriau nei futbolo.

Bet kuo toliau dirbi vienoje, kitoje, trečioje šalyje, kažkaip mažiau gal trukdo. Gal jau kiek pavyko tai pramušti. Be darbo ilgai jau nesėdžiu, turiu skambučių, pasiūlymų. Reikia jau rinktis, galvoti, kur nori kreipti karjerą, kuriuos iššūkius priimti.

– Visada galima palyginti pinigus ir biudžetus, bet kokio dydžio Kretos klubas yra, jūsų akimis, kalbant apie infrastruktūrą, organizaciją?

– Graikijoje yra penki dideli klubai – „Panathinaikos“, „Olympiakos“, AEK, PAOK ir Salonikų „Aris“, kaip sakoma ir rašoma, toliau jau rikiuojasi OFI. Klubas, įsikūręs Kretoje, turintis gana ryškią istoriją, daug titulų neturi, bet yra gerbiamas, tradicinis klubas, turintis ryškų identitetą.

Žemyninėje Graikijos dalyje vieni serga už vieną klubą, kiti – už kitą. OFI yra būtent Kretos klubas. Stadionas gana senas, bet labai jaukus, primena tradicinius Anglijos stadionus, tokius kaip senasis „Brentford“ stadionas, įsikūręs miesto rajone, aplink namai, iš kai kurių balkonų gali matyti rungtynes. Labai karšti gerbėjai, nes jiems klubas reprezentuoja Kretos išskirtinį identitetą. Turime gana naują treniruočių centrą su 3 aikštėmis, yra projektas pastatyti dar 3 aikštes. Vyksta renovacija. Viskas organizuota, atrodo, stabilu, norisi, kad klubas ir komanda džiugintų sirgalius ir būtų ten, kur nusipelnė būti.

– Darbas su komanda, kuri sezoną pradėjo prastai ir jau keitė trenerį, atrodo, yra labai rimtas iššūkis.

– Nėra nerimtų iššūkių futbole. „Hajduk“ irgi buvo rimtas iššūkis, „Ludogorec“, kai esi pirmas ir turi likti pirmas... Visi iššūkiai yra rimti. Dirbi profesionaliajame futbole, visada esi didelio spaudimo aplinkoje, didelių lūkesčių aplinkoje. Kad ir kur būtum, nori skleisti aurą, kad visi tikėtųsi tik pergalės. Kai turi tokius lūkesčius ir viltis – niekada nebus mažų iššūkių. Jie visada bus dideli – dėl to ir dirbi sporte. Jei nenorėtum didelių iššūkių, nedirbtum futbole, tada gal kokioje bibliotekoje geriau. Pasirinkus tokį kelią ir darbą, iššūkių visada bus ir jie niekada nebus maži.