„Motinystė moterį gali užgriūti“: pavojingos motinomis tapusių moterų būklės gali lemti tragedijas

„Mūsų visuomenėje susiklostė toks požiūris, kad vaiko gimimas visada yra laimė. Tačiau kartais net ir labai laukiamas vaikas mamai tampa sunkia našta ir ją ima lankyti visokios mintys, net labai baisios“, – sako gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė. Apie juodžiausią savo gyvenimo periodą, kurį išgyveno pagimdžiusi vaiką, LRT.lt papasakojo ir Marta (tikrasis vardas pakeistas, portalui žinomas – LRT.lt). „Norėjau arba pati išnykti, arba kad vaiko nebeliktų. Įvardyti to kaip „mirtis“ neišdrįsau net sau“, – atvirame pokalbyje prisipažino moteris.

Metų pradžioje Šiauliuose įvyko tragedija: namuose, kaip įtariama, buvo nužudytas kelių dienų naujagimis. Įtarimai dėl sunkaus nusikaltimo pareikšti jo mamai, po nelaimės kurį laiką ji buvo gydoma Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Nors kol kas neaiški nei naujagimio mirties priežastis, nei jo motinos psichikos sveikatos būklė, viešumoje moteris jau teisiama.

LRT.lt kalbinta psichiatrė pabrėžia: kalbėti apie vaikžudystę ir iki realaus nusikaltimo vedančias mintis yra be galo sunku net ir specialistams. „Tokie atvejai sukelia labai didelį pasibjaurėjimą ir norą nuteisti žmogų (...). Iš tiesų čia svarbu visuomenei susirūpinti ir skirti daugiau dėmesio nėščiosioms ir pagimdžiusioms moterims – padėti per nėštumą ruoštis motinystei, o vėliau tvarkytis su ja“, – sako specialistė, sutikusi papasakoti apie sveikatos būkles, kurioms esant, laiku nesuteikus žmogui pagalbos, gali įvykti tragedija – savižudybė arba žmogžudystė.

Stiprus nerimas prasidėjo dar nėštumo metu

„Savo vaiko labai laukiau. Pastojau greitai, nėštumas buvo pakankamai lengvas – pykino tik pirmąjį trimestrą, vėliau galėjau pamiršti, kad laukiuosi. Tačiau aš nenorėjau pamiršti: sąmoningai lėtinau darbų tempą, mažinau kitus reikalus. Vietoje to daugiau skaičiau, klausiau paskaitų, lankiau užsiėmimus, susijusius su gimdymu, kūdikio priežiūra, žindymu, apskritai tėvyste. Tikrai ruošiausi būti mama“, – prisiminė Marta.

Į kai kuriuos iš užsiėmimų kartu ėjo ir vyras: „Mums abiem tai buvo svarbu, abu vaiko laukėme, svajojome.“

Nors jautėsi pasiruošusi motinystei, moteris pasakojo vis labiau artėjant gimdymo datai ėmusi nerimauti. „Ginekologei, pas kurią nuolat lankiausi visą nėštumą, užduodavau daug klausimų. Atrodė, kad kažkas negerai vaikeliui – tai per mažai juda, tai priešingai – per daug, bijojau, kad dėl to neapsisuktų virkštelė aplink kaklą. Kaip dabar atsimenu, po vieno tokio apsilankymo ji man patarė mažiau skaityti ir domėtis vaisiumi. Sakė, kad kartais nežinoti geriau nei per daug žinoti ir paskui bijoti“, – vieną iš pokalbių su gydytoja prisiminė Marta.

Nėštumo pabaigos ji sulaukė su tai praeinančiais, tai vėl užeinančiais nerimo priepuoliais, juos malšino liaudiškomis priemonėmis: arbatomis, žolelių lašais.

Nors tikėjosi, kad po gimdymo, kai ant rankų pagaliau laikys dukrą, nerimas atlėgs, taip nenutiko. Anot Martos, buvo dar blogiau. „Pagimdžiau gana lengvai, vaikas buvo sveikas ir iš karto galėjau žindyti. Akušerės sakė, kad taip ne visoms būna, tad turėčiau džiaugtis. Bet aš toliau nerimavau. Buvo baisu, kad per mažai pieno turiu, kad jo riebumas ne toks (...), ne taip žindau. Nepalengvėjo ir grįžus namo, čia prisidėjo papildoma kaltė, jog nepajėgiu pasirūpinti ne tik kūdikiu, bet ir savimi, vyru, namais“, – sakė moteris.

Nesijautė verta būti mama

Pirmą mėnesį kartu namuose buvęs vyras padėjo rūpintis mažyle. Tuomet, anot Martos, kaltę dėl savo permainingos nuotaikos ji suvertė po gimdymo dar nesusitvarkiusiems hormonams.

„Trūko miego, nes dukrą žindžiau dažnai pagal jos norą, bet padėjo vyras. Tai pirmą mėnesį dar buvo visai gerai. Viskas pablogėjo, kai jis išėjo į darbą, o aš likau namie su dukra viena“, – pasakojo ji.

„Būdavo, supu vaiką (nes užmigdavo tik ant rankų ar vežimą judinant) ir galvoju, kokia aš nenormali, nieko nesugebu. Pasižiūriu į veidrodį kaip iš šalies į save ir matau apsileidusią moterį, kuri turi tik vieną darbą – rūpintis vaiku, ir to gerai nepadaro (nes vaikas tai rėkia!). Kaltinau save dėl visko... Net dėl to, kad nemiegu. Nes iš tikrųjų negalėdavau užmigti net tada, kai, atrodo, tam buvo visos sąlygos. Būdavo, vaikas miega, o aš šalia guliu, nes bijau, kad nukris nuo lovos, uždus ar pan.“, – sakė Marta.

Sunkiausiais momentais, anot moters, ji norėdavo išnykti: „Ne numirti, bet nebebūti. Arba kad nebūtų dukros. Žodžio „mirti“ net mintyse nesakiau. Matyt, buvo per baisu.“

Tokios mintys ją užvaldydavo ne nuolat, bet vis dažnėjo. Sugrįžo ir didžiulis nerimas, lydėjęs ir per nėštumą. Žmonos emocinės būklės pokyčius pastebėjęs vyras patarė kreiptis į šeimos gydytoją.

„Pas ją nuėjusi tiesiai šviesiai pasakiau: bijau, kad ką nors blogo padarysiu savo vaikui. Ji nustebo, sakė, kad nesuprato anksčiau, nes aš visada su šypsena, geros nuotaikos ateidavau, vaikui viskas gerai buvo – augo svoris, sveikatos problemų irgi nebuvo. Bet suprato, kad reikalas rimtas, pasiūlė kreiptis į klinikoje esančius specialistus – psichologą ar psichiatrą“, – prisiminė Marta.

Ji prisipažįsta ir pati įtarusi, kad tai gali būti pogimdyminė depresija. Psichiatras tai patvirtino, sakė, kad galima įtarti ir kai kuriuos psichozės simptomus. Marta įsitikinusi: tai, kad laiku kreipėsi į specialistą, jo ribotam laikui skirti medikamentai ir psichoterapija, kurią lanko iki šiol, išgelbėjo jos šeimą ir ją pačią.

„Pirmiausia ačiū vyrui, jis ne tik stūmė pas gydytojus, bet ir, suvokdamas mano būklę, tuo metu daugiausia rūpinosi dukra. Aš tada nesijaučia verta būti mama, nenorėjau būti su vaiku. Po kurio laiko pasitikėjimas grįžo. O kartu – ir noras būti su vaiku. Atrodė, kad atsibudau iš kažkokio blogo sapno“, – pasakojo moteris.

Jos nuomone, tokiais atvejais labai svarbu nelaikyti savo minčių viduje: „Išsikalbėjus atsiranda sprendimas. Jei ne pats jį randi, tai kas nors kitas jį pasiūlo.“

Nereikėtų iš anksto nuteisti

„Motinystė gali moterį užgriūti ne tik su neįprastais rūpesčiais, bet ir su labai netikėtais jausmais, su tokiu emociniu pasikeitimu, tai gali moteriai sukelti didžiulių išgyvenimų ir tokių minčių, kurių ji niekada neturėjo“, – LRT.lt sakė gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė, viena iš socialinės iniciatyvos „Mama mums rūpi“ konsultančių.

Anot specialistės, stiprūs jausmai gali apimti ne tik pirmą kartą mamomis tapusias moteris, bet ir tas, kurios susilaukia antro ar trečio vaiko. Tai nepriklauso nei nuo moters amžiaus, nei nuo jos socialinės padėties ar išsilavinimo.

„Būna, kad moteris, kuri vaikelio labai laukė, visą laiką apie jį svajojo, staiga susiduria su tuo, kad jai kyla visai ne meilios mintys apie vaiką. Jai gali būti net labai sunku tokiais jausmais ir mintimis su kuo nors pasidalinti“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Nepadarius to ir laiku negavus reikiamos pagalbos, ypač sudėtingais atvejais, gali įvykti skaudžių nelaimių – gresia tragiškos ir beprasmės motinos ir kūdikio mirtys.

„Kūdikio nužudymas, arba vaikžudystė, yra viena iš pačių sunkiausių pogimdyminės depresijos ar pogimdyminės psichozės komplikacijų. Kitais depresijos ar psichozės atvejais dažnesnė komplikacija yra savižudybė. Galimas dalykas, jog tai – ne kriminalinis nusikaltimas, bet ligos pasireiškimas, t. y. taip gali nutikti dėl moters sveikatos būklės“, – sakė psichiatrė Gabrielė Germanavičienė.

Tiesa, pasak jos, žmogaus veiksnumą nustato ne gydytojas, bet teismas: „Gydytojas gali tik konstatuoti, kad žmogus taip padarė dėl ligos, dėl to, kad jis blogai jaučiasi. Tačiau galutinį sprendimą, ar žmogus yra pakaltinamas, ar ne, priima teisėjas.“

Kad ir kokia buvo situacija, anot psichiatrės, reikėtų vengti iš anksto nuteisti moterį.

„Tokie atvejai sukelia labai didelį pasibjaurėjimą ir norą nuteisti žmogų. Vaikžudystė yra kliniškai gana dažnai aprašoma situacija. Be to, dar daugiau yra moterų, kurios apie tai galvoja, bet niekada to nepadarys. Kaip ir žymiai daugiau žmonių galvoja apie savižudybę nei nusižudo. Taip ir šituo atveju“, – teigė specialistė.

Pasak jos, kalbant šia tema, svarbu visuomenei susirūpinti ir skirti daugiau dėmesio nėščiosioms ir pagimdžiusioms moterims – padėti per nėštumą ruoštis motinystei, o vėliau tvarkytis su ja.

Leisti kalbėti ir, užuot vertinus, priimti

Kai kalbama apie savižudybę, dažnai minimi simptomai, į kuriuos su suicidinių minčių turinčiu žmogumi bendraujantys žmonės turėtų atkreipti dėmesį ir reaguoti. Kokie pavojaus ženklai būdingi šiuo atveju?

„Tam, kad ką nors pastebėtume, labai svarbu su žmogumi turėti santykį ir kalbėtis. Bendrauti reikėtų ne vertinančiu, bet priimančiu ir atjaučiančiu būdu. Labai svarbu nėščiosios ir pagimdžiusios moters kuo dažniau paklausti, kaip ji pati (ne kūdikis) jaučiasi, ar jai viskas gerai, ar jai reikia pagalbos? Tiesiog klausti ir klausti apie jos emocinę būseną – jeigu neklausime ir nematysime. Ir savo darbo praktikoje esu susidūrusi – moterys pasakoja ir [psichiatrijos] literatūroje aprašoma, kad mes gyvename su stereotipiniu įsitikinimu, kad kūdikio atėjimas yra džiaugsmas, moteris turi džiaugtis ir mylėti savo kūdikį.

Jeigu moteris išgyvena kokius nors kitokius jausmus, ji gali susidurti su tuo, kad ji iškrenta iš konteksto ir tai yra tokie nepriimtini jausmai, kad apie juos sunku kam nors papasakoti. O jei ji dar susiduria su vertinančia ir kritikuojančia aplinka, kad ji ko nors nemoka, ką nors ne taip daro, jai gali būti be galo sunku pasisakyti, [ką iš tikrųjų jaučia]. Tam, kad moteris galėtų kalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, reikia sukurti erdvę, to reikia klausti“, – kalbėjo G. Germanavičienė.

Ligas išduoda teisingi klausimai ir atsakymai į juos

Pasak pašnekovės, jei įtariate, kad besilaukianti ar mama tapusi moteris gali susidurti su emociniais iššūkiais, reikėtų jos klausti: „Ar tu jautiesi prislėgta?“, „Ar nesi praradusi gyvenimo džiaugsmo ir noro daryti tai, ką mėgsti?“.

„Šie du klausimai padeda atskleisti pagrindinius depresijos simptomus: prislėgtumą, apatiją, nuotaikos neturėjimą, susidomėjimo aplinkiniu pasauliu praradimą. Pagimdžiusi mama gali būti labiau pavargusi, blogesnės nuotaikos – tai normalu. Tačiau kai prarandamas domėjimasis kūdikiu ir pasauliu, tai jau gali būti stipresnis ženklas, kad tai – ne tik paprastas nuovargis“, – sakė psichiatrė. Ypač susirūpinti reikėtų, jei tokia būsena tęsiasi keletą savaičių, mėnesį ir daugiau. Tokiais požymiais pasižymi pogimdyminė depresija.

Pogimdyminė depresija – tai depresija, atsiradusi po gimdymo. Dažniausiai simptomai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, tačiau gali ir per pirmuosius metus po gimdymo. Statistika rodo, kad maždaug 19,2 proc. mamų patiria šį sutrikimą, jis pasireiškia kaip stiprūs emocijų svyravimai, išsekimas ir beviltiškumo jausmas. Šie simptomai gali paveikti mamos gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo vaiku, atlikti kasdienę veiklą.

Kur kas rečiau kai kurių pagimdžiusių moterų patiriama būklė yra depresinė psichozė. Ryškiausias jos bruožas – negebėjimas atskirti realybės nuo netikrų vaizdinių, jausmų.