Mariupolio mero patarėjas: miestas virsta dykuma, jis nuolat prie humanitarinės katastrofos ribos

Sugriautas Mariupolio miestas yra akivaizdus įrodymas, kuo Putinas pavertė ir kitas okupuotas Ukrainos teritorijas. Iš mieste gyvenusių pusės milijono žmonių, Mariupolio mero patarėjo Petro Andriuščenkos teigimu, mieste tebelikę iki šimto tūkstančių, bet įsibrovėliai neleidžia su jais palaikyti oficialių ryšių. 

Vienintelė misija, kuri patenka į miestą, yra tarptautinis Raudonasis Kryžius, tačiau, pasak P. Andriuščenkos, tai visiškai susikompromitavusi institucija, kuri labiau pataikauja okupantams nei padeda vietos gyventojams.

Iš miesto visi išvažiavimai ir įvažiavimai uždaryti, nėra jokių galimybių persikelti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. O režimui nepaklūstantys gyventojai apkaltinami terorizmu ir nužudomi.

Pokalbis su Mariupolio miesto mero patarėju Petro Andriuščenka – LRT RADIJO laidoje „Lietuvos diena“.

– Tuoj bus metai nuo karo pradžios. Pone Andriuščenka, kokia situacija šiandien Mariupolyje, kuris buvo užimtas dar balandį? Kaip atrodo pats miestas?

– Miestas virto tikrais griuvėsiais, jis visiškai sugriautas. Rusijos okupacinė valdžia ne tik nusiaubė miestą dėl karinių veiksmų, bet ir dabar masiškai griauna pastatus ir statinius, todėl miestas virsta dykuma, nes nuo okupacijos, apšaudymo ir bombardavimo nukentėjo daugiau kaip 70 proc. daugiabučių namų. Tai devynių, penkių aukštų pastatai.

Iš tiesų, kiekviename administracinio rajono centre atsiveria statybų dykuma. Be to, miestas nuolat prie humanitarinės katastrofos ribos, nes dabar žiema ir kyla didelių problemų dėl šildymo. Daugiau nei 40 proc. okupuoto Mariupolio gyventojų neturi šildymo. Jie priversti šildytis bet kuo, įskaitant savadarbes krosneles.

Didelių problemų kyla ir dėl infrastruktūros. Žmonės ir vėl daugiausiai priklauso nuo humanitarinės pagalbos, todėl padėtis tebėra labai sunki, gyvenimas – nepakenčiamas, o okupacinis režimas – labai žiaurus.

– Prieš karą Mariupolyje gyveno pusė milijono žmonių. Jūsų žiniomis, kiek jų likę šiandien?

– Šiuo metu mieste gyvena nuo 90 tūkst. iki 100 tūkst. žmonių, iš kurių apie 65 tūkst. yra pensinio amžiaus, o apie 13 tūkst. – vaikai.

– Pone Andriuščenka, kaip mieste gyvena tie 100 tūkst. žmonių, kai taip viskas aplink sugriauta ir sudeginta?

– Išlikę nedaug namų, beveik neliko namo, kuris nebūtų nukentėjęs nuo sviedinių ir apšaudymo. Todėl daugelis vis dar gyvena be langų arba su skylėmis sienose. Liko labai mažai namų. Jei pažvelgtume į miesto teritoriją, pakraščiai nukentėjo mažiausiai. Iš esmės ten ir gyvena žmonės.

Visas istorinis, administracinis centras yra beveik sunaikintas, todėl to miesto, koks jis buvo prieš karą, paprasčiausiai nebeliko. Dabar tai labiau primena atskiras vietines gyvenvietes kiekviename rajone, kurias su kaimyniniu rajonu iš esmės sieja tik istorinė atmintis.

– O ar labai šalta ši Mariupolio žiema?

– Nors dabar žiema, laimei, ji nėra labai šalta. Temperatūra yra neigiama, bet beveik niekada nenukrinta žemiau penkių laipsnių šalčio, dažniausiai laikosi apie nulį. Mariupoliui ši žiema nėra labai šalta, tik, kaip ir kiekviename pajūrio mieste, žiemos vėjai yra baisus dalykas, jie šalti ir tikrai sunkina situaciją. Tačiau bent jau nebuvo didelių šalčių – 15, 20 laipsnių šalčio. Bent dėl to šiek tiek lengviau.

– Pone Andriuščenka, kokį ryšį su likusiais Mariupolyje gyventojais palaikote jūs, visa miesto merija? Ar apskritai įmanomas koks nors ryšys su ten likusiais žmonėmis?

– Neoficialiai, be abejo, palaikome ryšį su daugybe Mariupolyje esančių žmonių. Todėl nuolat žinome, kas ten vyksta. Stengiamės kaip nors paveikti situaciją. Deja, tai sudėtinga, nes rusams neegzistuoja jokios svarbios tarptautinės humanitarinės institucijos, nėra jokio tarptautinio spaudimo.

Vienintelis dalykas, kuris keistai veikia ir verčia juos ką nors daryti, yra atgarsiai Ukrainos ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Tai yra mūsų bendravimo forma. Mes sakome tiesą, ji sukelia rezonansą, ir, norėdama jį numalšinti, okupacinė valdžia pradeda ką nors daryti.

Žinoma, nėra jokio kito bendravimo tarp mūsų ir nėra oficialaus bendravimo su okupuotais Mariupolio gyventojais, nes tai žmonėms nesaugu. Jei bus nustatyta, kad kas nors palaiko ryšius su mumis, jie sulauks arešto, Rusijos kalėjimo už pagalbą ir bendradarbiavimą su Ukrainos valdžia. Taigi visas mūsų bendravimas su mariupoliečiais labiau primena tikrą šnipų romaną nei įprastą miesto valdžios institucijų bendravimą su gyventojais.

– Pone Andriuščenka, kas veža maisto produktų miesto gyventojams? Tik Rusijos pusė?

– Taip, tik Rusijos pusė. Ji neįsileidžia nei Ukrainos atstovų, nei humanitarinių misijų. Vienintelė misija, kuri patenka į miestą, yra tarptautinis Raudonasis Kryžius. Tai atskira keistų Raudonojo Kryžiaus santykių su okupantais ir Ukrainos atstovais istorija.

Mūsų požiūriu, tai visiškai susikompromitavusi institucija, kuri labiau pataikauja okupantams nei padeda žmonėms.

– Jūsų žiniomis, norėtų Mariupolio gyventojai iš savo nešildomų namų išvažiuoti? Pagaliau, ar turi tokią galimybę, nes galbūt okupantai neleidžia jiems to padaryti?

– Mūsų gyventojai negali tiesiogiai patekti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Visi išvažiavimai ir įvažiavimai uždaryti. Jie gali evakuotis tik per Rusijos teritoriją. Nuo rudens Rusijos valdžia trukdo kirsti sienas, pavyzdžiui, tarp Rusijos ir Baltijos šalių, ir net įrengia filtravimo stovyklas.

Mariupoliečių visais būdais stengiamasi neišleisti iš Rusijos. Todėl tikrai labai sudėtinga išvykti iš Rusijos okupacijos į civilizuotas šalis. Tai pirmoji priežastis.

Antroji priežastis – mieste daugiausia liko tie, kurių namai ir turtas išliko, tačiau Rusijos valdžia ir jų atsivežti Rusijos piliečiai, užsiimantys statybomis ir okupantų buities gerinimu, yra visiški marodieriai. Jei paliksite butą savaitei ir apie tai kiti sužinos, po savaitės iš jūsų buto ir visko, kas jame buvo, nieko neliks. Todėl žmonės bijo prarasti paskutinį jiems likusį turtą ir, deja, neišvažiuoja. Šiandien tai pagrindinė priežastis.

– Jeigu kalbėtume apie garsųjį Mariupolio dramos teatrą, matėme vaizdo įrašus, kad pastatas jau sulygintas su žeme.

– Praktiškai taip. Dabar jie baigia jį išardyti. Bus palikta tik viena Dramos teatro priekinė siena. Beveik visas pasekmes, visus rusų lakūnų vykdyto Dramos teatro bombardavimo įrodymus rusai jau pašalino.

– O kas jums žinoma apie plieno gamyklos „Azovstal“ likimą?

– Iš buvusios „Azovstal" gamyklos dabar viskas išpjaunama. Viskas išpjaunama, išvežama į Rusijos teritoriją ir toliau eksportuojama, nes, deja, metalo laužui vis dar netaikomos sankcijos.

– Pone Andriuščenka, o filtravimo stovyklos Mariupolyje ir kitose okupuotose vietovėse dar egzistuoja?

– Veikia filtravimo punktai. Žmonės vis dar filtruojami, deja, ne visiems ją pavyksta pereiti. Deja, Donecko srityje vis dar veikia filtravimo kalėjimai. Tokių filtravimo stovyklų, kokios buvo vasarą, nebėra, tačiau situacija dėl to nepagerėjo ir režimas netapo švelnesnis, jis tiesiog pasikeitė.

– Jei ne visi gyventojai, kaip jūs sakote, pereina filtravimą, kas su tais žmonėmis atsitinka?

– Jei asmuo neperėjo filtracijos, jis yra suimamas. Formaliai vadinamosios Donecko liaudies respublikos teismas pripažįsta jį teroristu, skiria jam 15 metų laisvės atėmimo bausmę ir jis faktiškai dingsta Rusijos kalėjimuose.

Šiandien galima teigti, kad tokiuose kalėjimuose yra mažiausiai 10 tūkst. mariupoliečių – suimtų ir dingusių per filtravimą. Deja, pavardžių neturime, nes Rusijos atstovai jas slepia. Stovyklose vyksta tas pats, kas ir su mūsų karo belaisviais, jie kartais laikomi kartu – tai kankinimai, vertimas bendradarbiauti. Tai siaubinga. Tai sušaudymai.

Tai tikra koncentracijos stovykla. Jos egzistavo ir nacistinėje Vokietijoje, skirtumas tik tas, kad kol kas rusai nepastatė dujų kamerų.

– Nuo Mariupolio miesto gana netoli ir Putino laikinai užimtas Krymo pusiasalis. Koks judėjimas vyksta Kerčės tiltu?

– Kiek žinome, dabar Krymo tiltu eismas beveik nevyksta. Jie naudojasi sausumos koridoriumi iš Rostovo prie Dono per Mariupolį į Krymą. Juo važiuoja ir civiliai, ir daug kariškių. Faktiškai Krymo tiltas neveikia, jis veikia tik pagal Rusijos propagandą. Todėl per Mariupolį eina didžiuliai transporto srautai, visi tai matome.

– Pone Andriuščenka, ar daug tuo keliu pravažiuoja karinės technikos?

– Taip. Labai daug technikos. Dalis juda Mariupolio link, dalis karinių kolonų – Melitopolio link, o dalis karinių kolonų – į okupuoto Donecko regiono šiaurę. Jų yra labai daug. Tai kolonos po 50, 70 vienetų įvairios technikos.

Pastarosiomis dienomis srautas šiek tiek sumažėjo. Jie veža viską: tankus, raketines sistemas „Grad", priešlėktuvinės gynybos sistemas dideliais kiekiais.

– Ukrainiečių pajėgos kol kas nepasiekia šių rusų judėjimo maršrutų?

– Kelyje technika nenaikinama – tai sudėtinga. Todėl stebime, kur jie nakvoja arba kur technika laikoma, kai kada jiems tenka kentėti net iki Mariupolio. Taigi okupantų mašinų mažėja, o miesto išlaisvinimas – artėja.

– Pone Andriuščenka, dabar, kai Ukraina gauna pažangių sunkiųjų tankų, galbūt atsirado daugiau tikėjimo, kad pavyks greičiau išvyti įsibrovėlius?

– Žinoma. Tai net ne tikėjimo klausimas. Mūsų tikėjimas nemažėja ir niekada nesvyravo, kad išvarysime okupantus. Esame labai dėkingi visiems sąjungininkams už tokią didžiulę paramą su tankais. Mums tai svarbu ir todėl, kad viskas vyks greičiau, o svarbiausia – tai padės išgelbėti mūsų karių ir civilių, kuriuos naikina okupantai, gyvybes.

Todėl mums tai tikrai labai svarbu. Kuo daugiau ginklų, kuriais galėsime tinkamai atsakyti, turėsime, tuo greičiau baigsis karas, tuo greičiau laimėsime ir tuo greičiau visas pasaulis galės lengviau atsikvėpti kartu su mumis.