„Mano šalis trokšta kraujo, taip pat ir mano“ – suimta rusų menininkė tikisi griežčiausios bausmės

„Aš patologiškai nesugebu išduoti savo sąžinės, – interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) iš ikiteisminio sulaikymo centro sakė menininkė ir muzikantė iš Sankt Peterburgo Aleksandra Skočilenka. – Aš neturiu vilties. Tyrimų komitetas ir konkrečiai jo vadovas Aleksandras Bastrykinas man parinko griežčiausią įmanomą bausmę.“ 

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

32 metų moteris, dažnai prisistatanti mažybine savo vardo forma Saša, buvo suimta balandį už tai, kad penkias etiketes su kainomis parduotuvių lentynose pakeitė atsišaukimais prieš Rusijos karą Ukrainoje. Moteris buvo apkaltinta „melagingos“ informacijos apie šalies ginkluotąsias pajėgas platinimu, už ką jai gali grėsti iki 10 metų kalėjimo.

„Mano šalis trokšta kraujo, – sakė ji. – Taip pat ir mano.“

Nepaisant silpnos sveikatos ir nesmurtinio nusikaltimo pobūdžio – ji pripažįsta pakeitusi kainų etiketes atsišaukimais, tačiau neigia, kad juose buvo melagingos ar šmeižikiškos informacijos – A. Skočilenka laikoma suimta jau daugiau kaip tris mėnesius. Jos sulaikymo terminas buvo pratęstas mažiausiai iki rugpjūčio 1 dienos ir gali būti pratęstas dar kartą.

RFE / RL pavyko raštu pateikti A. Skolčilenkai šio interviu klausimus, o ji per savo advokatą perdavė atsakymus.

Pagal naująjį įstatymą, kuris buvo skubotai priimtas, praėjus kelioms dienoms po vasario 24 d. prasidėjusios plataus masto invazijos į Ukrainą, Rusijoje jau apkaltinti mažiausiai 73 žmonės (įskaitant A. Skolčilenką). Daugelis kaltinamųjų yra politikai, žurnalistai, kunigai, aktyvistai ir net policijos pareigūnai. Liepos 8 dieną Maskvos savivaldybės įstatymų leidėjas Aleksejus Gorinovas pagal šį įstatymą buvo nuteistas septynerius metus kalėti.

A. Skočilenkos teigimu, nepaisant pilietinės visuomenės aktyvistų ir advokatų spaudimo, kalėjimo pareigūnai nėra linkę patenkinti su gliuteno netoleravimu susijusių jos mitybos poreikių.

„Man nuolat skauda skrandį, o kartais valgydama pradedu vemti, – skundėsi ji. – Įsivaizduokite, kad kasdien gyvenate su apsinuodijimo maistu simptomais. Toks dabar mano gyvenimas.“

Jai taip pat atsinaujino širdies problemos, kurios nuo paauglystės buvo kontroliuojamos.

„Pastaruosius du mėnesius mane kamuoja širdies skausmai, – rašė ji. – Kartais man aptemsta akyse, prasideda dusulys, jaučiu spaudimą krūtinėje, svaigsta galva, ima skaudėti kairę ranką.“

Moteris pridūrė nerimaujanti, kad jos kameros kaimynė negalės iškviesti pagalbos, jei naktį ji netektų sąmonės arba kad greitoji pagalba nespės atvykti laiku.

„Keistos taisyklės“

Iš pradžių A. Skočilenka buvo patalpinta į standartinę šešiavietę kamerą su „patikėtine“, vardu Jelena. Oficialiai Jelena buvo atsakinga už švarą ir tvarką kameroje, tačiau iš tiesų, anot A. Skočilenkos, jos užduotis buvo padaryti menininkės gyvenimą kuo sudėtingesnį.

„Visų akivaizdoje ji pareiškė, kad aš „dvokiau“, ir privertė mane rankomis išsiskalbti visus savo drabužius, – rašė A. Skočilenko. – Ji visą laiką mane stebėjo ir privertė kempine vietoje šepečio iššveisti klozetą.“

„Ji buvo sugalvojusi ir daugiau keistų taisyklių, pavyzdžiui, šluotą buvo galima laikyti tik tam tikru būdu, – tęsė pasakojimą menininkė. – Turėjome tris kartus per dieną iš pagrindų išvalyti kamerą. Kiekvienam paviršiui buvo skirtas atskiras skudurėlis, kuriuos visus po tvarkymosi turėjome išskalbti rankomis.... [Jelena] niekam kitam neleido atidaryti šaldytuvo, todėl valgyti visos kitos kalinės galėjo tik tam tikru laiku... Visą dieną ji per televizorių žiūrėdavo filmus apie karą arba žinias apie „specialiąją karinę operaciją“.

Pasak A. Skočilenkos, vėliau kardomasis kalinimas Jelenai buvo pakeistas namų areštu.

Panašu, kad pareigūnai taip pat ketina įrodyti, jog A. Skočilenka yra psichiškai nestabili. Tardymo izoliatoriuje ją apžiūrėjęs kalėjimo psichiatras padarė išvadą, kad A. Skočilenkos psichikos būklė yra normali.

Nepaisant to, tyrėjai reikalavo, kad ji dviem savaitėms būtų išsiųsta į psichiatrijos ligoninę įvertinimui. Iš „penkių gydytojų ir vieno specialaus konsultanto“ sudarytas komitetas taip pat pateikė išvadą, kad A. Skočilenka yra normalios psichikos būklės ir jokių psichotropinių vaistų jai nereikia.

„Gal jie tai naudojo kaip papildomą spaudimo būdą, o gal tiesiog norėjo mane kuo labiau pažeminti“, – sakė ji. Vos tik moteris iš ligoninės grįžo į kalėjimą, tyrėjai pareikalavo, kad jai būtų atliktas dar vienas psichiatrinis įvertinimas.

Jos teigimu, nustačius psichikos sutrikimą, būtų galima pateisinti priverstinio gydymo taikymą. Anot A. Skočilenkos, vienas iš ją apžiūrėjusių psichiatrų „nuolat kartojo, kad turėčiau eiti į bažnyčią“.

A. Skočilenkai jau anksčiau buvo diagnozuotas ir gydytas bipolinis sutrikimas, kuris gali pasireikšti „paralyžiuojančios depresijos“ epizodais. Tačiau, anot jos, kalėjime ši būklė jai nesukėlė didesnių problemų.

„Metai, kuriuos praleidau dirbdama su savo psichine sveikata ir mokydamasi, įskaitant konsultacijas su gydytojais, vaistus, psichoterapiją ir dalyvavimą seminaruose, pasirodo, nenuėjo perniek, – RFE / RL sakė A. Skočilenka. – Be to, sulaukiau didžiulio palaikymo, kuris padėjo man nepalūžti.“

Valdžia „labai bijo“

Ji teigia nesigailinti penkias etiketes parduotuvių lentynose pakeitusi informacija apie Rusijos karą Ukrainoje, nepaisant to, kad „tos penkios etiketės nulėmė mano likimą“.

„Mane sumedžioti buvo suburta visa grupė policijos pareigūnų, kurie mane sučiupo vos per 10 dienų, – sakė ji. – Tiesa, aš niekur nesislapsčiau.“

Ji įsitikinusi, kad A. Bastrykinas ir kiti tyrėjai ketina ją kaip įmanoma griežčiau nubausti, nes „labai bijo“.

„Kai žmogus labai bijo, jis yra linkęs įžvelgti didžiules grėsmes ten, kur jų nėra, – sakė ji. – Sveriu 47 kilogramus. Nemoku šaudyti iš ginklo. Nemoku kautis. Kartais mane apima paralyžiuojanti depresija. Mano sveikata prasta. Net ir esant nedideliam stresui, man ima reikštis simptomai. Myliu žmones, vaikus ir gyvūnus. Esu prasta kandidatė organizuoti ginkluotą sukilimą. Tačiau baimė yra neracionalus dalykas.“

„Kaip ir visi kiti, neteisėtai patraukti baudžiamojon atsakomybėn Rusijoje, aš kartais bijau, – prisipažino A. Skočilenka. – Sėdžiu čia ir, greičiausiai, mirsiu kalėjime už žodžio laisvę ir pacifizmą.“

„Tačiau mano tikėjimas žodžio laisve ir humanizmu yra stipresnis už baimę“, – teigė ji.