LRT trumpai. Kas yra legioneliozė ir kam ši infekcija pavojingiausia?

Jau antrą savaitę Kaune fiksuojami nauji legioneliozės atvejai, keturi žmonės, kuriems buvo nustatyta ši infekcija, mirė. Specialistai ramina – nors legioneliozė yra pavojinga infekcija, galinti baigtis mirtimi, didžioji dauguma užsikrėtusiųjų visiškai pasveiksta. Vis dėlto pajutus ligos simptomus, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

LRT.lt trumpai primena, kas yra legioneliozė, kaip ja galima užsikrėsti, kam ši infekcija kelia didžiausią pavojų. Taip pat paaiškina, ką daryti, kad neužsikrėstumėte legionelėmis.

Informacija parengta pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) rekomendacijas.

Kas yra legioneliozė?

Legioneliozė yra ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Liga gali būti dviejų formų – Legionierių ir Pontiako.

Legionierių ligai būdingas karščiavimas, raumenų skausmas (mialgija), kosulys ir plaučių uždegimas (pneumonija). Pontiako karštligės simptomai lengvesni, paprastai ši ligos forma praeina be pneumonijos.

Kaip užsikrečiama?

Legioneliozę sukelia bakterijos Legionella, kurios atsiranda ir dauginasi lėtai tekančiame ir stovinčiame vandenyje. Dažniausiai šių bakterijų atsiranda vamzdžiuose, kuriais silpnai ar visai neteka vanduo. Tokių vamzdynų gali būti bet kur – tiek privačiuose namuose (pvz., sodybose, sodo nameliuose, kuriuose nėra nuolat gyvenama ir vanduo yra ilgai nenaudojamas), tiek ir daugiabučiuose, kur netinkamai rūpinamasi vandens sistemų profilaktika. Legioneliozės židinių randama ir viešbučiuose, baseinuose.

Bakterijų Legionella aptinkama ir vandens šildytuvuose bei karšto vandens laikymo talpose, cisternų paviršiuose.

Legionelių atsiranda ir jos ima daugintis, kai vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys, padengtuose apnašomis, purvinuose bei korozijos apimtuose (surūdijusiuose) ar kiauruose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose. Būtina sąlyga – tinkama temperatūra: bakterijos Legionella gyvuoja esant 20–50 ºC vandens temperatūrai.

Dažniausias klausimas, kai kalbama apie užsikrėtimą legiolenioze – ar galima gerti vandenį? Visuomenės sveikatos specialistų teigimu, tai daryti visiškai saugu, nes legionelėmis neužsikrečiama geriant vandenį, vartojant jį su maistu ar bendraujant su sergančiuoju.

Žmogus legionelioze užsikrečia įkvėpęs legionelėmis užkrėsto aerozolio (smulkių vandens lašelių), kuris susidaro atsukus čiaupą ar dušą, iš sūkurinėse voniose susidarančių vandens burbulų arba tam tikrose oro kondicionavimo sistemose ir kt.

Užsikrėsti legionelėmis galima ir lankantis baseinuose, sūkurinėse ar mineralinio vandens voniose, pirtyse ar saunose.

Legionelių šaltinis gali būti ir dekoratyviniai fontanai bei drėkinamos maisto vitrinos, aušinimo bokštai, garų kondesnsatoriai, soduose esantys purkštuvai (ypač jei jie naudoja perdirbtą buitinį arba nutekamąjį vandenį), taip pat įvairios aušinimo ir oro kondicionavimo sistemos.

Suserga maždaug 5 procentai, daug lemia imunitetas

Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje kasmet nustatoma nuo 1 iki 22 legioneliozės atvejų, vidutiniškai 18 atvejų per metus. Mirties atvejų taip pat pasitaiko: per pastaruosius 10 metų iš viso fiksuota 17 mirties nuo šios ligos atvejų.

Tyrimai rodo, kad paprastai suserga tik 5 proc. žmonių, turėjusių kontaktą su bakterijomis Legionella. Specialistų teigimu, tam, kad legionelių įkvėpęs žmogus užsikrėstų ir susirgtų legionelioze, daug įtakos turi imunitetas. Didesnę riziką susirgti legionelioze turi rūkantys žmonės, taip pat pacientai, sergantys lėtinėmis plaučių ligomis, cukriniu diabetu, onkologinėmis ligomis ir kitomis imunodeficitą slopinančiomis ligomis. Labiau rizikuoja ir dirbantys statybose su žemės gręžiniais, taip pat pramonės įmonėse, kuriose naudojamas terminis vanduo. Didesnę riziką užsikrėsti turi ir santechnikai bei dirbantys su įvairiomis aušinimo bei oro kondicionavimo sistemomis.

Riziką didina ir amžius – nustatyta, kad vyresni nei 50 metų amžiaus žmonės yra jautresni legionelėms nei jauni. Vaikai legionelioze serga labai retai. Jie sudaro mažiau nei 1 proc. visų registruotų atvejų.

Gali praeiti gana lengvai

Kaip jau minėta, legioneliozei būdingos dvi kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: Pontiako karštligė, tai yra lengvesnė ligos eiga be pneumonijos, ir sunki ligos forma – Legionierių liga.

Po užsikrėtimo legionelėmis pirmieji simptomai pasireiškia po 2–10 dienų, kartais (retais atvejais) simptomai atsiranda per tris savaites. Liga paprastai prasideda nuo karščiavimo, drebulio, galvos ir raumenų skausmo – simptomai gali priminti gripą. Vėliau atsiranda sausas kosulys, darosi sunku kvėpuoti – ši ligos fazė kai kuriems pacientams pereina į plaučių uždegimą.

Nustatyta, kad maždaug trečdalis susirgusiųjų legionelioze viduriuoja arba vemia, o apie pusę praranda orientaciją arba ima kliedėti.

Medikai perspėja, kad pajutus bet kurį iš simptomų ir kilus įtarimams, jog žmogus gali būti užsikrėtęs legionelioze, reikėtų nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą, kad būtų patvirtinta arba atmesta legioneliozės diagnozė.

Tyrimai rodo, jog dauguma susirgusiųjų ligą įveikia be ilgalaikių pasekmių. Mirtingumui nuo legioneliozės įtakos turi paciento turimos gretutinės ligos ir ligonio amžius.

Vandens sistemų „revizija“ turėtų tapti kasmetiniu ritualu

Specialistai priminė svarbiausius dalykus, kurie padeda išvengti legionelių susidarymo.

Svarbu žinoti, kad legionelės nesidaugina žemesnėje nei 20 ºC ir aukštesnėje nei 60 ºC temperatūroje, todėl, norint apsisaugoti nuo legioneliozės, reikia užtikrinti, kad karštas vanduo vandens sistemose visada būtų karštas ir nuolat cirkuliuotų. Sugrįžus į namus po ilgesnio laiko, rekomenduojama paleisti karštą vandenį bėgti bent 5–10 minučių. Tai darant reikėtų nebūti arti čiaupo.

Taip pat primenama, kad vandens temperatūra visoje karšto vandens sistemoje turi būti 50–60 °C, o atsukus čiaupą po vienos minutės karšto vandens tekėjimo temperatūra turi būti ne mažesnė nei 50 °C. Temperatūros sumažinimas taupymo ar kitais sumetimais, gali turėti liūdnų pasekmių.

Ne ką mažiau svarbu užtikrinti, kad šaltas vanduo vandens sistemose visada būtų šaltas: vandens temperatūra visoje šalto vandens sistemoje turi būti žemesnė nei 20 °C.

Visiems gyventojams vertėtų nepamiršti ir reguliariai prižiūrėti bei valyti dušus. Valyti būtina ir dušų galvutes bei čiaupus – ant jų negali kauptis nuosėdos.

Privačiuose namuose gyvenantys žmonės, naudojantys vandens šildytuvus, kartą per metus turėtų juos išvalyti, išdžiovinti ir dezinfekuoti.

Po sistemos ir vandens šildytuvų tvarkymo, valymo darbų ir prieš kiekvieno sezono pradžią rekomenduojama 2–4 valandas dezinfekuoti karšto vandens sistemą dideliu kiekiu (50 mg/l) chloro tirpalo, atlikti terminę dezinfekciją, t. y. vandens tiekimo sistemoje vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti, kad šilumos vartotojų čiaupuose ji būtų ne žemesnė kaip 65 °C.

Atlikus tokią terminę dezinfekciją, mažiausiai 5 min. turi būti atsukami vandens sistemos čiaupai.

Specialios priežiūros reikia ir naudojamiems vandens filtrams – juos patariama reguliariai išvalyti ir dezinfekuoti, vadovaujantis gamintojo instrukcijomis. Jei savo jėgomis to nepavyksta padaryti, pagalbos reikėtų kreiptis į specialistus: gamintojų ar platintojų atstovus, santechnikus.

Daugiabučių namų gyventojai dėl vandens sistemų profilaktikos gali kreiptis į namo administratorius. Teisinga ir laiku reguliariai atliekama vandens sistemų profilaktika – jų atsakomybė.