Prieš 1 metus
60
Rusijai užpuolus Ukrainą, Kyjivas kreipėsi į pasaulį, kviesdamas savanorius prisijungti prie „Europos gynybos“. Tarp atsiliepusiųjų buvo ir dešimtys lietuvių. Tačiau kiek ir kas iš jų pasiekė fronto linijas?
Spalio pradžioje Ukrainos pajėgos įžengė į Rusijos užgrobtus miestus Charkivo srityje. Netrukus pasirodė vaizdo įrašas, kuriame Ukrainos kariai degina Rusijos vėliavas ir pozuoja prie atgauto administracijos pastato. Jie šalia geltonai mėlynų raiščių ant krūtinių ir rankovių turėjo ir Lietuvos trispalvę.
Tai buvo pirmieji kadrai, patvirtinantys, kad Lietuvos savanoriai ne tik moko Ukrainos karius, bet ir kovoja fronte.
Vytautas – tai netikras jo vardas – yra vienas iš jų.
Kaip ir dauguma kitų Lietuvos savanorių, jis vengia kamerų, atsisako fotografuotis. Tik po ilgų įkalbinėjimų ir bičiulio, kito lietuvio legionieriaus, pastūmėjimo Vytautas sutinka duoti interviu.
Susitinkame Kyjivo kavinėje. Jis ateina šiek tiek šlubuodamas, nes gydosi fronte patirtą žaizdą. Jam dar liko kelios savaitės, iki kol galės grįžti į kariuomenę.
Paskutinį kartą fronte Vytautas buvo Charkivo kontrpuolimo metu. Tarnaudamas Ukrainos specialiosiose pajėgose, jis dažnai pirmas įžengdavo į okupuotus miestus ir kaimus, rengdavo pasalas, rinkdavo žvalgybinę informaciją ir ruošdavo dirvą pagrindinių pajėgų puolimui.
Per šias įprastas misijas, dažnai naktį, jie susidurdavo su Rusijos kariuomene. Prasidėjo artimos kovos.
„Tu nenori jo nužudyti, tu nori, kad jis padėtų ginklą ir nekariautų, kad pasiduotų, kad liktų gyvas“, – sako Vytautas. Vienoje iš tokių artimų kovų „du rusus pavyko įtikinti pasiduoti“.
„Geras jausmas tuo momentu, tu likai gyvas, o kartu tai yra pats geriausias trofėjus kaip lietuviui. Kaip gerą žuvį pagauti.“
Kiti rusai buvo nukauti.
„Jis pirmas į tave iššauna ir tau nebelieka jokio kito šanso, tu nebeturi daugiau klausimų“, – priduria Vytautas.
Jis pasakoja, kad pamatė siluetą, o paskui paleido seriją šūvių. „Ir tada mačiau, kaip jis...“ – Vytautas nutraukia pasakojimą ir pažvelgia pro langą. Sakinio nebaigia.
Kalbėdamas jis dažnai šokinėja tarp, atrodytų, prieštaringų argumentų, o sakiniai nusėti pauzėmis ir trumpais atsakymais. Regis, jis įkūnija dvilypumą, kurį demonstruoja daugelis kovotojų Ukrainoje, – yra noras neatskleisti skausmo, tačiau emocijos vos tramdomos kalbant apie mirtis, taip pat ir apie žudynes.
„Galvoji [apie psichologinę pusę,] daug galvoji, gal daugiau nei reikėtų, daugiau nei anksčiau. Minčių daug. Netgi kartais norisi labai gerai su kažkuo pasikalbėti," – sako Vytautas.
„Kalbėjau su tokiu vienu lietuviu, kuris žino, kas yra karas, kas yra kariauti, kokių problemų turi kareiviai po misijų. Žmonės paskui negali susigyventi su tuo [ir manau, kad] ukrainiečiams reikės daug psichologinės pagalbos po to. Pasikalbėti, jei yra profesionalas psichologas, yra labai gerai.“
„Bet nelabai gerai, kai žmogus ateina ir bando iš tavęs išpešti informaciją. Tu turi pats suprasti, kad reikia, – sako Vytautas ir priduria. – Kariai nenori lįsti į dūšią, jie patys užsidarę.“
Ukrainos sveikatos apsaugos ministerija prognozuoja, kad po karo psichologinės pagalbos prireiks maždaug 15 mln. žmonių, įskaitant karius.
Vytautas grįžta į tą akimirką, kai buvo sužeistas: „Buvome gatvėje vieni iš pirmųjų [įžengę į miestą]. Mes vieną namą išvalėm, turėjome apeiti tokius garažus ir apžiūrėti. Pasižiūri duris, atidarai, kas ten yra, o jis buvo pasislėpęs visai kitoje vietoje, laukė.“
Jam kulka pataikė į pilvą, kiek žemiau šarvinės liemenės. Keli centimetrai aukščiau ir jis nebūtų sužeistas. Bet centimetras žemiau, kaip vėliau pasakys gydytojai, ir jis būtų miręs.
„Turėjau du medikus tuo metu [dalinyje]. Vienas nieko negalėjo tuo metu man padaryti. Jis sustingo. Gerai, kad buvo kitas“, – prisimena Vytautas.
Vytautas buvo evakuotas į artimiausią lauko ligoninę. Po to nuvežtas į Charkivą, srities sostinę: „Buvo daug žmonių, iš karto pradėjo klausti, ko reikia. Ligoninėje yra visko, ko reikia: nuo drabužių iki vaistų iki kažkokio maisto papildomai, visi pasiruošę [padėti].“
Nors savanoriai jam siūlė vykti gydytis į Lietuvą, jis atsisakė, sakydamas, kad visą reikiamą pagalbą gauna Ukrainoje.
Vilniuje jam nebūtų taikomos tos pačios gydymo ir reabilitacijos programos, kurios siūlomos Lietuvos kariams. Kaip neseniai išsiaiškino vienas lietuvis savanoris, jie patys turi sumokėti už gydymą namuose.
Dabar Vytautas sveiksta Kyjive, kur taip pat susiduria su kitokia realybe – realybe, kurioje karas įžengė į kiekvieno žmogaus kasdienybę.
„Būna momentas, kai iškyla klausimas – kodėl. Kodėl taip dabar yra, kodėl negali taip gyventi, kaip Lietuvoje dabar žmonės gyvena, atsipalaidavę, gatvėmis sau vaikšto, nėra jokio aliarmo. Grįžęs namo išsimiegosi, gali susiplanuoti pusę metų į priekį, gal į kelionę nuvažiuosi. Čia to nėra, čia neatsipalaiduoji“, – sako jis.
Lietuvių legionas
Sunku įvertinti Lietuvos indėlį mūšio lauke. Nors šalis nedidelė, ji šoko aukščiau kitų tiekdama ginkluotę ir teikdama humanitarinę bei karinę pagalbą. Tačiau kovotojų, atrodo, yra nedaug.
Vienas Lietuvos savanoris, neseniai davęs interviu „Delfi TV“ Vilniuje, sakė, kad Ukrainoje tarnavo apie 40 Lietuvos karių, tačiau šalyje jų liko 14. Trys iš jų neseniai buvo sužeisti, todėl kovose tebėra tik 11.
Remiantis kitų užsienio savanorių liudijimais, kovos realybė nemažą dalį legionierių iš skirtingų šalių privertė pasukti atgal. Nors Ukrainos nuostoliai laikomi paslaptyje, žuvusiųjų skaičius išretino atskirų dalinių, taip pat ir legionierių, gretas.
„Mano daliniuose buvo keli lietuviai, dabar jų nebėra. Taip pat buvo latvių, estų. Junti, kad savi žmonės. [...] Supranti vienas kitą. Zirga galva vienas kitą vadini, arba adatu galva“, – Vytautas nusijuokia.
Tuo tarpu pirmasis realus bandymas organizuoti ir parodyti Ukrainoje kovojančius lietuvius yra „Facebooko“ grupė ir viešoji įstaiga „Lietuvių legionas“.
„Grupėje mes tiesiog bendraujam, turim visi savo dalinius, bet susitinkam, nes gal kažkam pagalbos reikia, šiaip aplankom“, – sako Vytautas.
Tai ne atskiras dalinys, o platforma, skirta užtikrinti, kad jie būtų matomi, taip pat padedanti rinkti aukas ekipuotei, įrangai ir transporto priemonėms įsigyti.
Nuo lapkričio jų „Facebooko“ grupė parodė bent dešimt skirtingų lietuvių karių Ukrainoje ir pritraukė 4 000 sekėjų.
Tačiau, nepaisant kultūrinio artumo, Vytautas, kaip ir dar vienas savanoris, tarnaujantis kartu su dar keliais Lietuvos piliečiais kitame ukrainiečių dalinyje, sakė, kad mieliau renkasi būti su vietiniais.
„Su ukrainiečiais dirbti visai kitaip nei su lietuviais, jie pažįsta šalį, čia yra jų namai, – sako Vytautas. – Tu su jais, kai dirbi, jautiesi paprasčiau, labiau kaip žuvis vandenyje.“
Kitas veiksnys, pasak Vytauto, yra patirtis ir motyvacija.
„Tu matai, kad žmogus supranta, ką daro. Jis ten kariauja nuo 2014 m. ir jis atėjo, parodė tau žemėlapį ir pasakė – darysim tą ir tą, jei bus blogai, darysim taip. Jis jau mato žingsnius į priekį. Tu matai, kiek [Ukrainoje] sužalotų, kiek žuvusių, nėra pasirinkimo. Tau reikia eiti ir dirbti, nes ir jie neturi pasirinkimo“, – priduria Vytautas.
„Jaučiasi nuoširdus „ačiū“
Šaltinių Kyjive teigimu, Lietuvos pareigūnai neturi aiškių žinių, kiek savanorių iš šalies įsitraukė į kovą Ukrainoje.
Kai kurie politikai taip pat ragino teikti didesnę paramą, tačiau kol kas nieko konkretaus neįvyko. Ši tema yra jautri, nes gali būti vertinama kaip tiesioginis šalies įsitraukimas į karą.
Bet Vytautas sako manantis, kad „jau Lietuva įsitraukusi, nuo pat pradžių“.
„Jei gali atvažiuoti prezidentas su prezidentu susitikti, gal galėtų kažkas atvažiuoti su lietuviais kariais susitikti? Galėtų būti palaikymas resursais, čia lietuvių daug nėra“, – teigia jis.
Visi savanoriai turi užsiregistruoti per Ukrainos institucijas arba pirmiausia apsilankyti šalies ambasadoje. Taigi tik Ukraina turi tikrąjį vaizdą, kiek savanorių iš kiekvienos šalies atvyko kovoti.
Be to, kad kovo mėnesį teigė, jog paraiškas pateikė daugiau kaip 20 000 žmonių, Ukraina tikslius užsienio legionierių skaičius laiko paslaptyje.
„Visą laiką, kai kalbiesi ligoninėje ar kažkur daliniuose, jaučiasi pagarba, [kad iš Lietuvos], jaučiasi nuoširdus „ačiū tau, kad atvažiavai“, – sako Vytautas. – Nes jie irgi supranta, kad yra tokių žmonių, kurie nenori kariauti ar bando tarnybos išvengti, o tu čia atvažiavai pats.“
Kita viešumo priežastis – paskatinti daugiau lietuvių įsitraukti į kovą.
„Mes tai gavom žinutę iš [Ukrainos prezidento Volodymyro] Zelenskio, kad reikia pagalbos, kad galim atvažiuoti. Gal yra dvejojančių, gal galime kažkaip prisikviest. Manau, kad dar tikrai kas nors galėtų atvažiuoti“, – viliasi Vytautas
„Lietuvos legionieriai nematomam užribyje“
Tačiau vienas Lietuvos savanoris turi nuoskaudų dėl tariamai nepakankamos Lietuvos paramos.
„Lietuva padeda Ukrainai, viskas puiku... O mes, Lietuvos legionieriai, kažkur ten, kažkokiam nematomam užribyje, lyg ne Ukrainoje kariaujam“, – Rimas Armaitis, slapyvardžiu Diedas, rašo „Facebooke“.
Jis komentuoja Lietuvos gynybos ministro paskelbtą nuotrauką, kurioje matyti, kaip kariuomenė perduoda Ukrainai visureigius. „Kartais susidaro įspūdis, kad mes Lietuvai – priešai“, – rašo Rimas.
Jis tarnauja Ukrainoje esančiame baltarusių Kosto Kalinausko pulke. Tarp jų yra ir nedidelė grupė lietuvių.
R. Armaitis kritikuoja ir į atsargą išėjusius Lietuvos kariuomenės karius. Pasak jo, jie bandė kviesti buvusius karininkus bent jau mokyti ukrainiečius, nebūtinai dalyvauti kovose, tačiau kol kas jų pastangos buvo bergždžios.
Spalio pradžioje R. Armaitis trumpam grįžo į Vilnių, pirmąjį kartą nuo kovo pradžios, kai išvyko į Ukrainą. Susitikome pasikalbėti.
„Feisbukuose ten viskas gražu, bet kare viskas kitaip. Kai sako, kad ukrainiečiams labai viskas puikiai sekasi, [...] niekas nepasako to kainą. Tu padarei nuostolių, lygiai tas pats ateina tau“, – sako jis.
Rimas 20 metų tarnavo Lietuvos antiteroristinės policijos padalinyje ARAS kaip sprogmenų specialistas. Jis sukaupė patirties dirbdamas dešimtajame dešimtmetyje.
Lietuvai stojant į NATO, juos mokė būsimų sąjungininkių, įskaitant Vokietiją, Prancūziją ir Jungtines Valstijas, profesionalai. Dabar tas pačias žinias jis perduoda kitiems.
„Aš nesutikau ukrainiečio, kuris pasakytų, kad mane privertė kariauti“ – jis sako ir priduria: kad ir kur nuvyktų, prie jų visada prieina ukrainiečiai kariai ir prašo mokymų.
„Mes matome jų motyvaciją, jie patys ateina, patys prašo“, – sako R. Armaitis.
Nors iš pradžių planavo mokyti ukrainiečius tik Kyjive, galiausiai jis įsitraukė į kovas Pietų ir Rytų Ukrainoje, išminuodavo kelius ir dirbo su sprogmenimis.
Jo operacijos retai kada baigdavosi be šūvio. Daug kartų į juos atviroje vietoje ugnį atidengdavo rusų artilerija.
„Viename kelyje jau baigiam darbą, ruošiamės išeiti ir pražiopsojom droną, mus pamatė. Prasidėjo mūsų apšaudymas, mes tik spėjom atsigulti“, – pasakoja jis.
Sviedinys nukrito ant kelio tarp R. Armaičio ir kito kareivio. Griovys išgelbėjo jį nuo sužeidimų, tačiau kitas vyras buvo kontuzytas.
„To [sprogimo] turbūt iki mirties nepamiršiu“, – sako R. Armaitis.
Sužeistasis buvo raginamas kreiptis į gydytoją, tačiau atsisakė, teigė, kad jam reikia užbaigti misiją: „Ir per operaciją žuvo – vienintelis toje užduotyje. Stambaus kalibro kulka. Žuvo iš karto, vietoje.“
Tokių operacijų metu rusų apšaudymai pasibaigia sužeidimais ir aukomis tarp lengvųjų pėstininkų ir žvalgų, kurios yra pagrindinės legionierių specializacijos. Pietų ir Rytų Ukrainos laukai ir stepės suteikia nedaug galimybių rasti priedangą.
„Jei tu apkasuose, pasisekė. Jei ne, nes išėjai į žvalgybą, kur nėra apkasų, ir tavo plotą padengs kasetinėmis bombomis, viskas. Niekas negrįš iš tos grupės. Labai daug [tokių atvejų], tik niekas apie tai nešneka, niekas nerodo“, – teigia jis.
R. Armaitis taip pat neteko bendražygių ir draugų.
„Per pastarąjį mūšį praradom 25 m. žmogų, mūsų nuostoliai buvo vienas žuvęs ir 5 ar 7 sužeisti. Iš amerikiečių grupės [greta mūsų] – vienas žuvęs ir 7, atrodo, sužeisti, du labai sunkiai“, – sako R. Armaitis.
Amerikiečių legionierių komanda nustojo egzistuoti: „Jų liko, duok Dieve, gal penki iš visos jų nedidelės grupės.“
R. Armaičiui – 55-eri, daugelis jo bendražygių, dažnai vos dvidešimtmečiai, tikisi iš jo sprendimų ir lyderystės: „Man sunku, kad dažnai į mane žiūri kaip į kažkokį dievą, kad tu bet kuriuo atveju žinai atsakymus. O būna, ir pats nežinai, ir galvoji, ką man čia dabar daryti.“
Ukrainos kariai turi galimybę kelioms dienoms ar savaitei išvykti pas savo šeimas. Tačiau Lietuvos kariams savanoriams namai yra per toli, kad galėtų dažnai vykti pailsėti. Dėl to jiems tenka susidurti su perdegimu ir vieniems kovoti su trauminėmis patirtimis.
„Ilgiau pabuvus tau tikrai pradeda važiuoti stogas, [atsiranda] kalbos uždelsimas arba iš viso sunkiai pradedi kalbėti. Prasideda reakcijos, čia jau tokie potrauminiai dalykai“, – pasakoja jis.
Pirmą kartą potrauminio streso sindromo padarinius jis pastebėjo, kai vienas kareivis, neseniai grįžęs iš fronto, staiga krito ant grindų ir pradėjo kratytis. Tik medikai sugebėjo jį išgelbėti iš tos būsenos.
Kitas, mažiau pastebimas poveikis, – psichologinis įstrigimas fronte.
„Kai jie nuolat būna fronto linijose, jau negali grįžti ir aš juos iš dalies suprantu. Kai tu per ilgai pabūni be rotacijos, grįžti į civilinį gyvenimą ir niekas nešaudo, tau nereikia skaičiuoti išėjimų, atėjimų, tau kažko trūksta, jautiesi ne savo vietoje. Tie žmonės, kurie ten užsibūna ilgai, jau negali grįžti ir aš abejoju, ar jie kada nors grįš iš to karo“, – svarsto pašnekovas.
Tai reiškia, kad jie „per daug rizikuoja, prisiima per daug rizikos ir per savo klaidas gali visą grupę sunaikinti“.
Kad išgyventum, reikia žinoti „sistemą“.
„Lygiai tas pats kaip civiliniame gyvenime – tu gali per sankryžą pereiti per raudoną šviesą, bet užsirausi. Yra tam tikrų taisyklių, kurių reikia laikytis, – jeigu tu jas pažeidinėsi, anksčiau ar vėliau žūsi. Jei laikysies, yra didelis šansas išgyventi“, – sako R. Armaitis.
„[Bet] su tokiais nuostoliais, kokie yra dabar, jei dar kiekviename ukrainiečių kaime prarasime tiek žmonių, kiek dabar praradom, tai mūsų pačių [legiono] greitai neliks“, – priduria jis.
English (US) ·