LRT FAKTAI. Ukraina. Zacharova prieš „nacių“ barščius: rusų melagienos ir istoriniai faktai apie jų kilmę

Liepos 1 dieną UNESCO tarpvyriausybinis komitetas įtraukė „Ukrainiečių barščių gaminimo kultūrą“ į pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip nedelsiant saugotiną. Tą pačią dieną Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministras Oleksandras Tkačenka išplatino įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame skelbė Ukrainos pergalę kare dėl barščių.

Ciklo „LRT FAKTAI. Ukraina“ straipsniai publikuojami pagal Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą tarptautinę programą „MediaFit“, siekiant padidinti Ukrainos regionų informacinį stabilumą.

Šį karą, kaip ir plataus masto ginkluotą konfliktą, pirmiausia pradėjo Rusija, tiksliau – Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija. 2019 metais ši žinyba savo oficialioje „Twitter“ paskyroje paskelbė patiekalo nuotrauką su prierašu: „Nesenstanti klasika, barščiai – vienas žinomiausių ir mėgstamiausių rusiškų patiekalų bei nacionalinės virtuvės simbolis.“

Tai sukėlė didžiulį Ukrainos vartotojų, kaltinusių Maskvą bandymu pasisavinti Ukrainos kulinarinį paveldą, nepasitenkinimą. Diskusijos dėl būtinybės apsaugoti nacionalinę virtuvę nuo šiaurinių kaimynų kėsinimosi baigėsi tuo, kad 2021 metų kovą Ukrainos užsienio reikalų ministerija išsiuntė UNESCO kreipimąsi ir jį pagrindžiančius dokumentus. Liepos 1 d. buvo gautas teigiamas tarptautinės organizacijos atsakymas į šį kreipimąsi.

Į „karo dėl barščių“ priešakines pozicijas stojo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova. Šių metų balandį ji paskelbė odiozinį pareiškimą, kuriame kaltino Ukrainą nenoru „dalytis barščiais“. M. Zacharova tvirtino, kad Ukrainoje neva buvo uždraustos net kulinarinės knygos, kuriose barščiai vadinami rusišku patiekalu. Tokią Ukrainos valdžios politiką Rusijos pareigūnė pavadino „ksenofobijos, nacizmo ir ekstremizmo“ pavyzdžiu.

Kaip ir buvo galima tikėtis, pro M. Zacharovos akis neprasprūdo ir UNESCO sprendimas. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė išplatino dar vieną abejotinų pareiškimų porciją ir netgi sugebėjo iškoneveikti Latvijos užsienio reikalų ministrą. Taigi, pabandykime išsiaiškinti, ar barščiai iš tiesų yra ukrainietiškas, ar „rusų“ patiekalas? Ką reiškia UNESCO sprendimas ir ar istorijoje yra buvę panašių kulinarinių karų precedentų?

Kas yra „nematerialus kultūros paveldas“ ir kaip su tuo susiję barščiai?

„Ukrainietiški barščiai pripažinti nematerialia vertybe, kurią reikia nedelsiant saugoti? Gaila, kad anksčiau juos tiesiog valgė. Mūsų barščiams nereikia apsaugos, juos reikia nedelsiant ir visiškai sunaikinti lėkštėje.“ M. Zacharova savo pasisakymuose demonstruoja visišką nesuvokimą arba sąmoningai iškraipo UNESCO sprendimo esmę.

Remiantis tarptautinės organizacijos Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos II straipsniu, „nematerialus kultūros paveldas – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi“.

Nematerialaus kultūros paveldo apraiškos gali būti žodinės tradicijos, papročiai, ritualai, šventės, su tradiciniais amatais susijusios žinios ir įgūdžiai.

Oficialioje UNESCO svetainėje pateikiamas sprendimo įtraukti ukrainietiškus barščius į nematerialaus paveldo sąrašą paaiškinimas: „Ukrainietiški barščiai yra nacionalinė barščių versija, neatsiejama ukrainiečių šeimos ir socialinio gyvenimo dalis. Šiam patiekalui skiriami festivaliai ir kultūriniai renginiai.“ UNESCO taip pat pažymi, kad kiekvienas Ukrainos regionas turi savus barščių virimo receptus. Be šio patiekalo neapsieina šventės, vestuvių vaišės, kulinarijos konkursai.

Tuo tarpu plataus masto Rusijos invazija kelia pavojų šiems papročiams, teigia organizacija: „Žmonių ir tradicijos puoselėtojų judėjimas kelia grėsmę šiam kultūros elementui, nes žmonės negali ne tik paruošti barščių ar auginti jiems pagaminti reikalingų vietinių daržovių, bet ir susiburti, kad puoselėtų šią tradiciją.“

Vadinasi, UNESCO savo sprendimu nesuteikia Ukrainai išskirtinių teisių į barščius, nedraudžia kitoms šalims gaminti šio patiekalo. Organizacija imasi saugoti ne patiekalą kaip tokį, kaip įsitikinusi M. Zacharova, o su juo susijusias tradicijas, folklorą ir pan., pavyzdžiui, patarles ir priežodžius, liaudies dainas, kuriose minimi barščiai, barščių ruošimo Kalėdoms papročius ir kitas su tuo susijusias šventes.

Kodėl barščiai yra Ukrainos kultūros paveldas?

Oficialią Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovę žeidžia ir tai, kad barščiai buvo pripažinti būtent Ukrainos kultūros paveldu. M. Zacharova piktinasi, kad, anot jos, kitos barščius verdančios ir valgančios tautos buvo nesąžiningai nepaminėtos UNESCO sprendime.

„Norėdama kulinariniu pavyzdžiu pasauliui paaiškinti, kas yra „šiuolaikinis Kyjivo nacionalizmas“, pacituosiu faktą: humusas ir plovas yra pripažinti kelių tautų nacionaliniais patiekalais. Bet, kaip suprantu, ukrainizacija apima viską“, – teigiama M. Zacharovos pranešime.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė neatidžiai skaitė arba, kas labiau tikėtina, apskritai neskaitė oficialioje UNESCO svetainėje skelbiamo pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašo. Humusas šiuo metu nėra organizacijos saugomas, o plovas į sąrašą buvo įtrauktas 2016 m. Kultūros paveldu pripažintas atskirai tadžikų ir atskirai uzbekų plovas. Kitos šio patiekalo rūšys, gaminamos dešimtyse Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalių, į sąrašą įtrauktos nebuvo. Ar galima kaltinti UNESCO plovo tadžikizavimu ir uzbekizavimu?

Kitas vadinamojo „selektyvumo“ pavyzdys – sprendimas dėl armėnų lavašo. Su jo kepimu susijusias kultūrines tradicijas UNESCO saugo nuo 2014 m. Gerai žinoma, kad lavašas nėra vien armėniška duona. Į jį panašūs balti be raugo ruošiami kepiniai istorijoje žinomi nuo senovės šumerų, babiloniečių ir egiptiečių laikų. Lavašas paplitęs nuo Balkanų iki Afganistano. Tačiau tik Armėnijoje ši duona turi kone sakralią reikšmę – čia su ja siejama labai daug tradicijų, ji yra privalomas armėniškų vestuvių atributas ir panašiai.

Tas pats pasakytina ir apie ukrainietiškus barščius – šis patiekalas mėgstamas daugelyje šalių, tačiau tik Ukrainoje jis užima tokią svarbią vietą nacionalinėje kultūroje.

Ar tikrai barščius sugalvojo „Kyjivo rusai“?

Tiksli barščių „išradimo“ data ir vieta nežinoma. Patiekalo pavadinimas kilęs nuo žodžio „barštis“, žyminčio augalą, augantį šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Nuo seno iš jo buvo ruošiama rūgšti žuvienė, kuri buvo vadinama „barščiais“, vėliau šis pavadinimas pritaikytas ir kitiems rūgštaus skonio patiekalams.

„Patys pirmieji receptai buvo gana paprasti – patiekalas buvo gaminamas iš raugintų rūgščių laukinių barščių, dažniausiai balinamas grietine, valgomas karštas arba šaltas. Toks greičiausiai ir buvo originalus patiekalas“, – sako gastronomijos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Laužikas.

Dokumentuose barščiai pirmą kartą paminėti 16 a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Patiekalas fiksuotas šiuolaikinės Ukrainos ir Lenkijos teritorijose. Vieną pirmųjų paminėjimų rado ukrainiečių istorikas, Nižino Nikolajaus Gogolio valstybinio universiteto profesorius Serhijus Lepjavka. Patiekalas minimas iš Dancigo kilusio Lvivo pirklio Martino Grunewego dienoraštyje. 1584 m. jis keliavo iš Lvivo į Maskvą ir apsistojo Kyjive. Savo užrašuose M. Grunewegas prisimena barščių turgų, nuo kurio, kaip manoma, kilo Kyjivo upės Borščagovkos pavadinimas. Šiame kontekste vokietis pažymi, kad barščiai yra kasdienis Kyjivo gyventojų patiekalas, atstojantis jiems „ir maistą, ir gėrimą“.

Žiniomis apie M. Grunewego dienoraštį „sužibėjo“ ir M. Zacharova. Ji teigia, kad vokiečių pirklys 16 a. Kyjive rado „rusus“: „Pastaba nacionalistams, nekenčiantiems visko, kas rusiška. Iš pirmojo barščių paminėjimo (Dancigo pirklio M. Grunewego kelionių užrašuose) išplaukia, kad tai yra Kyjive gyvenusių rusų patiekalas. Gyvenkite tai žinodami.“

M. Grunewego dienoraščio originalą vokiečių kalba galima nesunkiai rasti, jis prieinamas viešojoje erdvėje. Kyjivo gyventojus vokietis iš tikrųjų vadina „Reussen“. Tačiau lygiai taip pat M. Grunewegas vadina ir Lvivo, ir Černihivo gyventojus. Bet vos tik pirklys patenka į Maskvos karalystės teritoriją, žodis „Reussen“ jo užrašuose dingsta. Vietinius gyventojus jis vadina išskirtinai „Mosskwitter“ arba „Mosskwitten“.

Akivaizdu, kad žodis „Reussen“ šiame kontekste turėtų būti verčiamas ne kaip „rusas“, o kaip „rusėnas“. Būtent taip save vadino ukrainiečiai. Taigi vokiečių pirklys Kyjive nesutiko jokių „rusų“. O jei ir būtų susitikęs, būtų vadinęs juos maskvėnais, kaip buvo įprasta Europoje iki 18 a.

„Pavadinimai „Rusia“ ir „Rusija“ panašūs lygiai tiek pat, kiek panašūs žodžiai „honoraras“ ir „gonorėja“. Šalis, kurios centras buvo Maskvoje, o vėliau – Sankt Peterburge, Rusija pradėta vadinti tik 18 a. Petro I dekretu“, – sako istorikas S. Lepjavko. – Ukrainoje ilgą laiką gyvavo savivardis „rusėnai“, o Galicijoje jis išsilaikė iki 20 a. pradžios. Ivanas Franko save vadino ukrainiečiu arba rusėnu. Šie savęs įvardijimai buvo vartojami sinonimiškai.“

Kada barščiai atsirado Rusijoje?

Pirmieji barščių paminėjimai istoriniuose šaltiniuose yra susiję su buvusios Abiejų Tautų Respublikos – Lenkijos ir Lietuvos valstybės, kuriai priklausė ir Ukrainos žemės, – teritorija. „Barščio laistymas“ minimas lenkų botaniko Szymono Syrenskio „Zielnike“, išleistame 1613 m. Kelios patiekalo atmainos aprašytos ir 1682 m. pasirodžiusioje kunigaikščio Aleksandro Lubomirskio rūmų virėjo Stanislavo Černeckio kulinarinėje knygoje.

Pirmasis tikėtinas šaltibarščių – lietuvių nacionalinio patiekalo – paminėjimas datuojamas 1662 m. Apie burokėlių lapų sriubą, kurios verta paragauti Vilniuje, savo atsiminimuose rašė lenkų bajoras Janas Chryzostomas Pasekas.

Remiantis viena versija, ukrainietiški barščiai Rusijoje pasirodė 18 a. viduryje. Šis patiekalas minimas Rusijos imperatorių ir imperatorienių dvaro gyvenimo tyrinėtojo Kazimiro Vališevskio darbuose. Remdamasis archyviniais dokumentais jis rašė, kad barščiai ir spurgos buvo ruošiami Petro I dukters Jelizavetos Petrovnos dvare. Jos favoritu buvo kazokas iš Černihivo Oleksijus Razumovskis, paskutinio Ukrainos etmono Kirilo Razumovskio brolis.

„Pagal principą „myli mane – mylėk ir mano šunį“ taip išėjo, kad Jelizaveta Petrovna, įsimylėjusi Oleksijų Razumovskį, perėmė daugelį jo įpročių, o Oleksijus Razumovskis mėgo barščius ir virtinius, – sako S. Lepjavka. – Todėl Sankt Peterburge visą laiką buvo verdami barščiai ir gaminami virtiniai. Tačiau net iki 19 a. antrosios pusės barščiai Rusijoje buvo laikomi iš esmės egzotišku maistu.“

Tai patvirtina ir Nacionalinio rusų kalbos korpuso duomenys. 19 a. viduryje barščiai rusų literatūros kūriniuose visada buvo minimi Ukrainos kontekste. „Natalija pintinėje atnešdavo karštų barščių su lašiniais, ėriena ir vištiena, spurgų su aliejumi ir svogūnais“, – citata iš 1831 m. Michailo Pogodino apsakymo „Petrusė“. Barščiai taip pat minimi rusų kalba parašytuose Nikolajaus Gogolio, Grigorijaus Kvitkos-Osnovjanenkos, Jevgenijaus Grebenkos ir Taraso Ševčenkos veikaluose.

Vienas pirmųjų barščių paminėjimų be tiesioginių sąsajų su Ukraina aptinkamas Levo Tolstojaus „Sevastopolio apsakymuose“, kur kalbama apie „kariškių barščius“. Tačiau ir čia viskas stoja į savo vietas prisiminus, kad Sevastopolio gynyboje 19 a. viduryje daugiausia dalyvavo kariai ir jūreiviai iš vadinamųjų Mažosios Rusijos gubernijų.

„Rusijos laivyne barščiai paplito iš Juodosios jūros laivyno, o Rusijos imperijos Juodosios jūros laivyne 80 proc. jūreivių buvo ukrainiečiai, – priduria S. Lepjavka. – Ir tie kariški barščiai, kurie vėliau buvo populiarūs sovietų laivyne, yra būtent ukrainietiški barščiai, pasiskolinti iš Juodosios jūros laivyno.“

Tiesą sakant, visoje Rusijos teritorijoje barščiai galutinai prigijo ir tapo neatsiejama raciono dalimi tik sovietmečiu. Jie išpopuliarėjo įtraukus keletą recepto variantų į „Skanaus ir sveiko maisto knygą“, Stalino įsakymu išleistą 1939 m. Iš ten barščiai pateko į valgyklų valgiaraštį visuose Sovietų Sąjungos kampeliuose.

„Sovietų laikais turėjome tik vienus barščius, kuriuos valgydavo visoje Sąjungoje – mokyklose, valgyklose. Ir ši sąvoka nuo sovietmečio pasiekia ir mūsų laikus – žmonės mano, kad visame pasaulyje yra tik vienos rūšies barščiai“, – pažymi R. Laužikas.

Kur gaminami patys skaniausi barščiai?

Kad ir ką sakytų istorikai, skaniausi barščiai ruošiami Ukrainoje. Taip tikina sibirietis Michailas Popovas. 2014 m. dėl politinių įsitikinimų rusas persikėlė gyventi į Odesą. Dirbo mokytoju, turėjo šefo patirties geriausiuose Tomsko restoranuose. Sako, gardesnių barščių nei Ukrainoje niekur nėra ragavęs.

„Kiek aš jų suvalgiau – nesuskaičiuosi! Bet ukrainietiški, tik čia tai supratau, yra tikri barščiai, – sako M. Popovas. – Tiesiog gamta niekur kitur neišaugina tokių jiems reikalingų produktų. Ir jokie pinigai, brangiausių ar ekologiškiausių produktų pasiūla čia nepadės. Tik čia yra tai, ko reikia barščiams. O svarbiausia – tai ypatingi ukrainiečių sielos ingredientai!“

„Visada sakau: paveikslas nėra drobės ir dažų visuma, reikia menininko. Taip pat maistas nėra vien produktų, jam sunaudotos šilumos ir šalčio suma. Reikia virėjo, – tęsia M. Popovas. – Būtent Ukrainoje visi šie komponentai susidėlioja pačiu geriausiu, gražiausiu būdu. Kažkas yra vandenyje, ore, žemėje, pačiuose žmonėse! Todėl, turėdamas nemažą maisto gaminimo patirtį, drąsiai sakau – tik ukrainietiški barščiai!“