Liga su daugybe veidų: vaikus ir suaugusius pacientus gydančios medikės – apie epilepsiją, netipinius simptomus ir gydymą

Išgirdę diagnozę „epilepsija“ daugelis įsivaizduoja visą kūną apimančius traukulius ir ant žemės pargriuvusį žmogų. Pasak medikų, tokie traukuliai epilepsijai būdingi ne visais atvejais. Neretai šią ligą išduoda visiškai nekalti simptomai, tokie kaip nuolatinis užsisvajojimas, dėmesio nesukaupimas, tam tikrų kūno dalių trūkčiojimas, pasikartojančių veiksmų atlikimas, o ypač mažiems vaikams – ir neramus miegas.

Apie tai, kas yra epilepsija, kokie gali būti šios ligos simptomai ir kaip jie pasireiškia skirtingo amžiaus pacientams, nuotolinėje paskaitoje papasakojo dvi šios srities specialistės – Vilniaus universiteto Santaros klinikų gydytoja neurologė prof. Rūta Mameniškienė ir Vilniaus universiteto (VU) Santaros klinikų Vaikų neurologijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų neurologė Rūta Praninskienė.

Vienas priepuolis – ne epilepsija

Epilepsija gali pasireikšti bet kuriame amžiuje: naujagimiai, kūdikiai, vaikai, paaugliai ir suaugusieji – visi gali patirti priepuolių. Pasak medikių, svarbu pabrėžti, kad epilepsija diagnozuojama, kai žmogus patiria pasikartojančių priepuolių.

„Atsitiktinis vieną kartą patirtas priepuolis dar nėra epilepsija“, – pabrėžė VU Santaros klinikų gydytoja vaikų neurologė dr. R. Praninskienė.

Epilepsija nelaikomi ir priepuoliai, kuriuos išprovokuoja tam tikros kitos organizmo būklės, pvz., elektrolitų trūkumas.

„Pavyzdžiui, žmogus ilgai nevalgo druskos – organizme sumažėja natrio chlorido kiekis ir gali ištikti traukuliai. Jų gali atsirasti ir žmogui, kuris ilgai vartojo alkoholį, vartojimą staiga nutraukus. Tuomet mes irgi nevadiname jį ištikusių traukulių epilepsija. Tai simptominiai traukuliai“, – paaiškino VU Santaros klinikų gydytoja neurologė prof. R. Mameniškienė.

Viešumoje įprasta manyti, kad epilepsija visuomet pasireiškia ir traukuliais. Tačiau taip nėra. „Tokius pacientus – vaikus ir paauglius – mes vadiname absansais: atrodo, kad žmogus užsisvajoja, sustingsta, o paskui vėl grįžta į save, lyg atsibunda. Tokių epizodų gali būti labai daug per dieną. Neretai dėmesį į juos tėvai atkreipia, kai vaikas pradeda blogiau mokytis, nes nebegali susikaupti, tęsti savo užduočių, skaityti“, – tikino gydytoja.

Pasak jos, suaugusiems pacientams taip pat būdinga panaši būklė. „Mes tai vadiname smilkinio skilties epilepsija: kai žmogus taip pat atrodo užsisvajojęs, gali čepsėti, ryti seiles, viena ranka atlikti judesius. Bet jie nenukrinta, niekur neužsigauna [per priepuolį]. Kai kada šie simptomai tokie nepastebimi, kad artimieji į juos neatkreipia dėmesio. Nepagalvoja, kad tai gali būti epilepsija“, – kalbėjo VU Santaros klinikų gydytoja neurologė prof. R. Mameniškienė.

Ji prisiminė atvejį, kai į medikus kreipęsis pacientas ir jo artimieji pasakojo, jog žmogus kasdien daug kartų žiūrėdavo į ant rankos užsegtą laikrodį.

„Kai pacientas pademonstravo tą judesį, artimieji sakė: „O, jis tai daro nuolat!“. Niekas nekreipė dėmesio, nieko neįtarė – į medikus kreipėsi tik tuomet, kai patyrė traukulius. Ištyrus pamatyta, kad jis yra patyręs labai daug mažųjų, arba židininių, priepuolių. Nesąmoningus judesius jis darė nuo 13 metų, o tuomet, kai kreipėsi į mus, jam buvo jau 30 metų“, – pasakojo Santaros klinikų medikė.

Per kūną bėgiojančios skruzdėlytės, neaiškūs svaigimai, jausmas, kad „siela atsiskiria nuo kūno“ – šie požymiai, anot profesorės, taip pat gali išduoti epilepsiją. Prie šios ligos simptomų priskiriami ir ūmūs nerimo, baimės priepuoliai.

„Paprastai jie labai staigiai prasideda ir trunka labai trumpai“, – kalbėjo gydytoja ir pridūrė, kad visais atvejais, kai yra įtarimų, jog neaiškius simptomus galėjo lemti epilepsija, daromi tyrimai.

Mažų vaikų tėvai kai kurių simptomų nepastebi ar nevertina rimtai

Vaikų neurologės dr. R. Praninskienės teigimu, epilepsijai būdingų priepuolių tipai skirtingame amžiuje gali pasireikšti įvairiai, todėl nemaža dalis mažamečius vaikus auginančių tėvų šiuos simptomus priskiria kitoms sveikatos būklėms, pvz., pilvo spazmams ir pan.

„Klastingiausia naujagimių epilepsija, jai būdingi židininiai priepuoliai – vienos galūnės, galvos, skruosto, akių trūkčiojimas. Iš esmės gali būti įvairių kūno dalių trūkčiojimų. Kiek vyresniems vaikams – kūdikiams – yra labai klastingi miegant pasireiškiantys miego spazmai. Tėvai juos apibūdina įvairiai. Daugeliui jų atrodo, kad tai yra kažkas kito, tikrai ne epilepsijos priepuolis, todėl jeigu naujagimiai ir kūdikiai patiria kokių nors neaiškių priepuolių (paroksizmų), prašome, kad tėvai tai nufilmuotų“, – kalbėjo vaikų neurologė. Anot jos, tikslią diagnostiką galima atlikti specialiais tyrimais, kuriuos, esant įtarimų, paskiria gydytojai.

Vyresnio amžiaus vaikų ir paauglių epilepsiją dažnai išduoda visų galūnių trūkčiojimai.

Vaikų neurologė pastebėjo, kad tirdami priepuolių kilmę anksčiau nepilnamečius pacientus gydantys medikai kur kas rečiau susidurdavo su alkoholio ar kitų svaigiųjų medžiagų sukeltais simptominiais priepuoliais. Tačiau situacija keičiasi.

„Turėjome keletą pacientų paauglių, kurie rūkė elektronines cigaretes ir patyrė simptominius, ūminius traukulius“, – kalbėjo dr. R. Praninskienė.

Priežasčių daug

Epilepsijos priežasčių yra ne viena. Pasak prof. R. Mameniškienės, galima sakyti, kad epilepsija yra kitos ligos sukelta liga.

„Epilepsiją gali nulemti genetika. Labai dažnai vaikų neurologai susiduria su pacientais, kurie turi genetinį sindromą. Būna įgimtų pakitimų smegenyse, vaikas gimsta turėdamas neuronų judėjimo sutrikimų, dėl to vėliau vaiką ištinka priepuoliai. Turime ir labai daug sukeltų epilepsijos atvejų, kurių priežastis – kitos sveikatos būklės. Tai galvos smegenų navikai, infekciniai susirgimai, autoimuninės, metabolinės ligos ir daugelis kitų. Jos vieną dieną praneša apie save epilepsijos priepuoliais, o tai įvyksta, nes sutrinka elektrinė veikla smegenyse“, – kalbėjo profesorė.

Jai antrino ir vaikų ligų neurologė dr. R. Praninskienė, anot jos, tarp pacientų Santarų klinikose – daug vaikų, kuriems epilepsija yra tik tam tikrų medžiagų apykaitos sutrikimų simptomas.

Kadangi pirmiausia pasireiškia epilepsijos priepuolis, kartais užtrunka pagrindinės ligos paieškos. „Išeiname didelius diagnostinius ieškojimus, kad nustatytume, kodėl pasireiškė tas epilepsijos priepuolis“, – kalbėjo vaikų neurologė.

Viena iš gretutinių ligų, lydinčių epilepsiją, tarp vaikų ir paauglių yra metabolinė liga – vitamino deficitas (B6, B12).

„Turime pacientą, kuriam vitamino B12 deficitas ir epilepsija išsivystė dėl mitybos“, – sakė dr. R. Praninskienė. Ji pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais gerėjanti genetinė diagnostika leidžia tiksliau ir greičiau diagnozuoti epilepsiją.

Sergantys epilepsija pacientai, o ypač vaikai ir paaugliai, susiduria ne tik su šios ligos keliamais fiziniais iššūkiais. Dėl nuolat patiriamų priepuolių dažnam jų išsivysto nerimas, miego sutrikimai.

Nepaisant nuolat atliekamų klinikinių tyrimų, naujų diagnostikos galimybių, epilepsija toliau lieka neišgydoma liga. Tiesa, pasakodama apie vaikystėje epilepsija susirgusius pacientus vaikų neurologė užsiminė ir apie vieną iš šios ligos formų, kuri „išaugama“.

„Mes ją vadiname „gerybine epilepsija“. Vaikai ją išauga ir suaugę nebeserga. Yra nustatyta, kad iki pasireiškiant šio tipo epilepsijai, dar iki pirmųjų priepuolių, vaikai miegodami patiria parasomnijų (nesąmoningų neįprastų judesių ar veiksmų miegant, pvz., lunatikavimą – LRT.lt)“, – pasakojo medikė.

Priepuolio metu labai svarbu laikas

Santaros klinikų gydytojos paaiškino, ką reikėtų daryti esant šalia žmogaus, patyrusio epilepsijos priepuolį. Anot medikių, svarbus laikas. „Didžiųjų traukulių metu žmogus nekvėpuoja. Jei tai tęsiasi ilgiau, žūsta neuronai. Jei priepuolis trunka 3 min, siūlome galvoti apie vaistų suleidimą. Paprastai sergantieji vaistų turi namuose ir tokių priepuolių atveju artimieji jų suleidžia. Jei priepuolis ne pirmas ir trunka neilgai ir įprastai – nerekomenduojame vaistų“, – sakė prof. R. Mameniškienė.

Svarbu, kad priepuolio metu žmogus būtų saugioje vietoje, jį reikėtų patraukti nuo aštrių, nestabilių daiktų, kad nesusižalotų. Be to, vos prasidėjus priepuoliui reikėtų paversti žmogų ant šono, kad jam pasibaigus ir atsipalaidavus raumenims (taip pat ir liežuvio) žmogus neužspringtų seilėmis.

„Per priepuolį nereikia nieko kišti į burną, kadangi liežuvis jau būna prikąstas, o bandydami atverti burną galime tik sužaloti gomurį“, – paaiškino profesorė.

Vairuoti – jei metus laiko nepasireiškė priepuoliai

Epilepsija sergančio žmogaus gyvenimo kokybė labai priklauso nuo to, kiek ir kokių priepuolių jis patiria. „Jeigu žmogus per mėnesį patiria 1–2, na, gerai, keturis priepuolius, vieną kartą per savaitę, tai jis gali gyventi įprastą gyvenimą: mokytis, dirbti, užsiimti mėgstama veikla, sportu, eiti į kiną, vakarėlius ir pan. Aišku, jei yra sindromai, kurių vienas iš simptomų epilepsija, jau kita kalba“, – sakė prof. R. Mameniškienė.

Ar žmogus, sergantis epilepsija, gali vairuoti motorinę transporto priemonę? „Taip, jei priepuolių nepatyrė mažiausiai metus. Priešingu atveju pirmiausia tai pavojinga jam pačiam ir, aišku, aplinkiniams“, – teigė profesorė. Anot jos, ilgus metus sergantieji epilepsija visam laikui prarasdavo teisę vairuoti.

„Dabar reikia iškentėti tik metus ir, jeigu viskas gerai, galima vairuoti“, – sakė medikė.

Straipsnis parengtas pagal VU Santaros klinikų Vaikų ligoninės transliuotą nuotolinę paskaitą.