Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas: staigus algų kėlimas turi liautis

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius sako, kad Lietuva jau nėra puiki tranzito šalis. Pasak jo, iš Rusijos ir Baltarusijos vežtas žaliavas bandoma keisti Azijos šalių produkcija. V. Janulevičius taip pat teigia, kad staigus algų kėlimas turi liautis.

– „Lietuvos geležinkeliai“ paskelbė, kad atleidžia 2 tūkstančius darbuotojų, „Lietuvos paštas“ taip pat pranešė, kad ketina atleisti 600 darbuotojų. Ką jums sako tokie masiniai atleidimai iš strategiškai svarbių įmonių?

– Tikriausiai mes visi puikiai suprantame, kad dėl tam tikrų aplinkybių padėtis sunki ir rudenį bus dar sudėtingesnė. Tai sako, kad mes jau nesame tokia puiki tranzito šalis. Tai susiję su „Lietuvos geležinkeliais“ bei Rusija ir Baltarusija. Mes laikomės savo pozicijos ir, deja, dėl to turime tokią situaciją. Dėl pašto visų tikslumų nežinau, bet akivaizdu, kad biudžetas bando ieškoti galimybių optimizuoti savo išlaidas, kas sakyčiau, iš dalies yra pozityvu. Iš kitos pusės, aš manau, kad žmonių poreikis verslui šiuo metu vis dar yra labai aktualus, nors jį smarkiai sumažino atvykę ukrainiečiai. Svarbu tikėtis, kad jis išliks ir rudenį.

– Pernai metų gamybiniai pajėgumai buvo išties dideli. Daugelis įmonių dirbo 80–95 proc. pajėgumu. Kokius rezultatus matote šiemet?

– Rezultatai nėra blogi. Pirmasis ketvirtis vėl buvo rekordinis. Tačiau, manau, kad tam įtakos turi įsuktas pramonės ir eksporto smagratis. Mes važiuojame iš inercijos, nes lyginant su praėjusių metų pirmu ketvirčiu, rezultatai yra dar didesni ir geresni. Tikėtina, kad antrasis ketvirtis bus kaip praėjusių metų. Tačiau mes labai pergyvename dėl 3–4 ketvirčio, nes energetikos ištekliai nepinga. Jeigu kyla iškastinio kuro, dujų kainos, automatiškai kyla ir elektros kainos, kas labiausiai aktualu pramonei. Lyginant su praėjusias metai, ji yra pakilus beveik tris kartus ir tikėtina, kad rudenį ši situacija dar labiau paaštrės.

– Ar kainos kils taip pat drastiškai, ar gali šiek tiek mažėti?

– Aš manau, kad kol kas tas pakilimas nebuvo toks ženklus, jis atitinka infliacijos lygi. Dauguma įmonių pakėlė kainas nuo 16 iki 25 proc. Aš kalbu, aišku, apie mūsų pagrindinį gamybinį sektorių, kuris eksportuoja. Tai tikrai nėra taip baisu, nėra pakilę tris kartus, nes jeigu įmonės pakeltu tris kartus – visos sutartys sustotų. Galų gale, yra įsipareigojimai sutartyse ir jeigu žaliavos kyla daugiau nei 5 proc. tik tuomet gali atsiklausti savo klientų, su kuriais turi susitarimus, ar gali pradėti koreguoti ir kelti kaina.

– Jūsų nuomone, ar kainos vis dar yra prognozuojamos?

– Kainos pasaulio rinkose ir biržose vis dar yra prognozuojamos – mes matome jas kasdien. Tiekimas, deja, yra gana sudėtingas. Be visų tų iššūkių, kuriuos mes turime šiandien, žaliavų tiekimas stringa dėl logistinių problemų. Dėl COVID-19 apribojimų Kinija nustojo teikti daugeliui savo subtiekėjų ir tai daro neprognozuojamus dalykus. Tai reiškia, kad įmonės privalo turėti didžiules atsargas. Įmonės pradeda jas kaupti ir turėti 2–3 kartus daugiau atsargų gamyboje, o tai tampa labai brangu.

– Lietuvos bankas ir kiti ekonomistai sako, kad šiuo metu pasiekta 17 proc. infliacija yra maksimumas ir dabar ji tik kris ir kitais metais turėsime normalią 3 proc. infliaciją. Jūs būtumėte šitoje optimistų pusėje, ar galvotumėte, kad čia dar ne dugnas?

– Mano požiūriu, tikėtina, kad galbūt birželį mes iš tikrųjų pasieksime piką šitoje vietoje. Bet paskui, aš manau, prasidės bendras atoslūgis Europoje dėl to, kad labai stipriai pabrangus produkcijai, kai kuriose vietose tapsime nekonkurencingi ir tas toks infliacijos įsibėgėjimas po truputį pradės mažėti. Aš labai skeptiškas esu dėl kitų metų. Jeigu iš tikrųjų taip bus, vadinasi, mes rudenį turėsime labai sudėtingą. Aš sakyčiau, kad ir kitais metais turėtų būti truputėlį didesnė infliacija. Tai, manau, kad aš nesu toks optimistas.

– Jūs paminėjote, kad kol kas pirmas ketvirtis tikrai labai geras mūsų pramonės įmonėms. Bet jeigu nesiimsime jokių papildomų veiksmų, tie skaičiai neatrodys taip gražiai, kaip atrodo dabar. Kaimynai jau imasi papildomų veiksmų. Jeigu iš Vyriausybės pusės nebus sulaukta papildomų žingsnių, kiek ilgai mes būsime konkurencingi, jūsų akimis žiūrint?

– Aš manau, kad labai greitai negali pasireikšti. Kitų metų pavasarį mes matysime tuos pirmuosius ženklus, kai įmonės pradės atsisakinėti mūsų produkcijos ir tiesiog eiti pas kaimynus. Manau, kad iki metų galo, kadangi yra pasirašytos sutartys iš abiejų pusių, lietuviai stengsis jas įgyvendinti, todėl dar esame saugūs. Tačiau jau metų gale dėl kitų metų sutarčių tarimosi, jeigu mes neatitiksime rinkos lūkesčių, gali būti, kad pas mus pradės mažėti užsakymų.

– Paimkime konkretų pavyzdį – statybų sektorių. Statybininkai surengė ir įspėjamąjį streiką. Medžiagos brangsta, neįmanoma pastatyti už tiek, kiek susitarė. Jūsų idėja buvo įsteigti rezervo fondą. Jūs kalbėjote su kuo nors plačiau apie tai iš Vyriausybės ar jūsų idėja ir liko pakabinta ore?

– Kalbėjome apie tai su Finansų ministerija ir finansų ministre. Teko diskutuoti šiuo klausimu ir su premjere. Mus išgirdo, bet, aišku, nuo to biudžete lėšų neatsirado. Finansų ministrė pristatė biudžetą ir mes matome, kad biudžetas yra deficitinis. Mes suprantame ir valstybę, kad beveik 5 proc. deficito yra vienas iš rekordinių skaičių.

Jeigu pasižiūrėsime 2008–2009 metų krizę, tai tuomet biudžeto deficitas sudarė beveik 7 proc. Tačiau tai nėra toli nuo to deficito, kurį leidžia pati Europos Sąjunga (ES). Bet, aišku, laikas yra unikalus blogąja prasme, todėl ES mūsų labai neribojo, nes pas daugelį šalių taip yra. Tai rezervo, matyt, nebus, nes tų pinigų nėra, kad dar labiau būtų didinamas deficitas. Bet ką mes apsitarėme ir sutarėme, kad premjerės ofisas įsijungs į bendrą diskusiją kiekvieno praktinio konkretaus atvejo, kur įmonės, dalis ministerijų, dalis savivaldybių vykdydamos viešuosius pirkimus nenori indeksuoti kainų.

– Kaip apskritai keičiasi prekybos ir verslo santykiai su mūsų artimiausiais kaimynais?

– Žvelgiant į rytinę pusę mes turime sudėtingus kaimynus ir sudėtingą situaciją. Lietuvai atsivežti žaliavas iš Rytų, nes dažniausiai pigesnės negu iš Vakarų (aš kalbu apie plieną, medieną, cheminius produktus, plastiką ir šiaip kitas medžiagas), tada perdirbti ir eksportuoti į Vakarus, buvo tradicinė grandinė.

Pastaruosius 20 metų ji mažėjo. Su eksportu, sakyčiau, kad mes daugiau mažiau apmažinome savo eksporto būtent į Rusiją ir Baltarusiją. Mes tikrai nesame labai jautrūs savo eksportui į tas šalis. Negalime sakyti, kad viskas 100 proc. sustojo. Pavyzdžiui, Baltarusijoje kažkokie minimalūs judėjimai vyksta. O dėl Rusijos, man atrodo, mes labiau priklausome nuo importo negu nuo eksporto.

– Karas nutraukė įprastas tiekimo grandines su mūsų artimiausiais kaimynais. Kiek didelių iššūkiu išlieka? Ar dirbant vis dėlto įmanoma surasti ir užtikrinti kitas tiekimo grandines?

– Be abejo, įmanoma. Tą ir darome, ir jau ruošėmės nuo 2014 metų ir, sakyčiau, gana sėkmingai. Tuomet, kai užsidarė importas iš Rusijos, taip pat ir mūsų eksportas, maistininkai, aktyviai ieškojo kitos rinkos. Aišku, tai buvo ir Kinija, kuri visiškai užsidarė nuo praeitų metų, nes šiandien, lyginant su praeitais ir už praeitais metais, jis [eksportas į Kiniją – LRT.lt] krito beveik tris kartus. Nepaisant to, kad eksporto rodikliai yra aukštumose, tikrai yra diversifikuotos kitos rinkos.

Eksportuojame kitur ir toliau ieškome tų rinkų, kur toliau galėtume eksportuoti. Sakyčiau, kad mes esame lankstūs, bet tam reikia užtikrinti tam tikrų žaliavų tiekimą. Tai šie metai ir yra labai sudėtingi pramonei, todėl mes turime užtikrinti naujus žaliavos tiekimus, pavyzdžiui, iš tų pačių Rytų ar Azijos. Mums tikrai reikia stebėti, ieškoti eksporto šaltinių šalyse, kurios gali mokėti truputėlį daugiau.

Aišku, mes labiausiai tikimės iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kad Taivanas daugiau importuos iš mūsų, kad mes galėtumėme bent jau subalansuoti ryškius importo ir eksporto rodiklius ir išlikti tokie patys konkurencingi. Tam vis tiek reikės paskatų. Tikiuosi, kad tos paskatos bus paskolų pavidalu, gal kai kur ir subsidijų, nes ir praėjusi pandemijos krizė parodė, kad dėl to mes turime vienus geriausiu rodiklių ES.

– Kam reikėtų ruoštis artimiausiu metu? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

– Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad mes negalime auginti visų atlyginimų taip greitai, kaip norėtųsi. Mes irgi norėtumėme, kad Lietuvos žmonės gautų taip greitai, tačiau šiandien mes tik dar labiau didinsime infliaciją ir tokiu būdu tapsime mažiau konkurencingi. Reikėtų subalansuotai žiūrėti į visas paskatas.

Aišku, reikia keisti mokesčių sistemą, keisti ją taip, kad būtų apmokestinti tie, kurie dalinai gali mokėti ir turi mokėti, galimai vartojimo mokesčiai galėtų kilti. Mes turime priimti sąlygas, kad mes liktumėme konkurencingi ES ir ypač savo rytiniame flange – Latvija, Estija, Lenkija. Jeigu mes pasirodysime su blogesniu investiciniu klimatu, tai tikėtina, kad tos investicijos, kurios yra būtinos tam, kad mes toliau judėtumėme į priekį, neateis. Turime subalansuotai žiūrėti, kad pragyventumėme šį dėl karo situacijos sudėtingą laikotarpį.

Pokalbio klausykitės radijo laidos įraše.

Parengė Miglė Valionytė.