Lietuvos medikų patirtis Ukrainoje: pacientai savo lėšomis turi pasirūpinti viskuo – nuo medicininių siūlų iki protezų

Balandžio 15-ąją iš Lietuvos į Ukrainą išvyko dvi gydytojų ir slaugytojų komandos – iš viso 24 medikai. Planuota, kad Lietuvos medikai Ukrainoje bus dvi savaites, tačiau numatytu laiku iš 24 medikų į Lietuvą šį sekmadienį sugrįžo tik pusė. Tarp į Lietuvą sugrįžusių medikų – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) gydytojas ortopedas-traumatologas Simonas Sereika, stažavęsis daugelyje Europos šalių, tačiau niekada nesimokęs karo medicinos. Dar prieš išvykdamas gydytojas žinojo, kad Ukrainoje jis į karo zoną siunčiamas nebus, dirbs civilinėje ligoninėje.

Gydytojas pasakoja, kad vykti į Ukrainą, kaip ir kiti jo kolegos, nusprendė vedinas noro padėti ten sunkiai besiverčiantiems medikams.

„Aš manau, kad turbūt, kaip ir visų medikų, motyvas buvo tas pats – padėti kolegoms. Buvo išspausdinta žinutė, kad jie sunkiai dirba, karo sąlygos, jie pervargę, dienom naktim neišeina iš ligoninių ir reikia jiems padėti. Norėjosi kažkuo prisidėti prie tos pagalbos, kurią Lietuva suteikia Ukrainai“, – sako medikas.

Iki šiol karo zonoje nedirbęs ir patirties neturėjęs S. Sereika tikina, kad ypatingų žinių apie tai, kaip gydyti nuo karo nukentėjusius asmenis neprireikė, tačiau buvo viskam pasiruošęs.

„Į galvą lindo viena mintis, buvo pasakyta, kad vis dėlto svarbiausia – saugumas. Kita vertus, važiuojame į karo zoną. Saugumas – tai reiškiasi gydyti civilius pacientus, o į karo zoną – kad gali būti ir tokių sužeistų, kurių mes nelabai matome, šautinio sužalojimo ar skeveldrų. Taip pradėjome skaityti vadovėlius, straipsnius būtent apie specifinius sužalojimus, ką mes ten galėtumėme nuveikti. Bet realiai žinių pagilinimo nelabai prireikė, nes mes matėme tą patį, darėme tą patį, ką Lietuvoje sugebame daryti“, – pasakoja iš Ukrainos grįžęs medikas.

Prie Moldovos sienos gyvenęs ir dirbęs S. Sereika prisimena, kad pavojaus sirenos buvo kasdienės palydovės, o ateities planus galėdavo dėliotis vos dienai į priekį.

„Sirenos buvo kasdienis ir kasnaktinis mūsų palydovas. Gyvenant prie Moldovos sienos, pastatas, kur buvo sumontuotas sirena, buvo prieš pat mūsų langus. Tai labai garsiai kaukdavo. Tas garsas šiurpina. Kai mes atvažiavome, sakė, kad tai yra viena saugiausių vietų Ukrainoje. Niekam tokia neįdomi vieta, neturinti strateginių objektų. Bet vis dėlto tokią taisyklę išmokom kariaujančioje šalyje, kad gali planuoti tik vienai dienai, ir kas kitą dieną bus neaišku. Ten nelabai toli yra Padniestrė ir mums prieš išvažiuojant kolegos pasakė, kad turbūt gerai, kad išvažiuojame, nes čia neaišku, kaip toliau bus. Matėsi, kad ten kažkoks sujudimas vyksta, ten daugiau karių, nei buvo, kai mes atvažiavome“, – pasakoja gydytojas.

Išvykusi Lietuvos medikų komanda buvo padalinta į dvi grupes po 12 žmonių. Ortopedas-traumatologas pasakoja, kad grupės buvo sudarytos taip, kad jie visi galėtų dirbti vienoje ligoninėje ir vienoje komandoje.

„Gyvenome visi kartu vienam viešbutyje. Labai jautėme mūsų Sveikatos apsaugos ministerijos ir Susisiekimo ministerijos rūpinimąsi mumis. Nėra taip, kad mus kažkur išsiuntė į karą ir pamiršo. Toks vakarietiškas požiūris, kad svarbiausia – saugumas, mus lydėjo, ir dėl to kažkaip buvo ramiau. Gyvenome viešbutyje, mus atvažiuodavo kolegos pasiimti su automobiliais, pats ligoninės direktorius atvažiuodavo pasiimti ir mus pavėžėdavo. Kartais patys eidavome iš ligoninės, ten 40 minučių kelio. Buvo tokia mintis ir taip suformuota komanda, kad mes negalime labai atskirai dirbti. Yra traumatologai, chirurgai, kuriems reikia anesteziologų pagalbos, anesteziologas irgi su padėjėja, operacinės instrumentatore“, – pasakoja traumatologas.

RVUL gydytojas sako, kad pagrindinis ortopedų-traumatologų darbas buvo pacientų konsultacijos, kurių labai trūko. Per dieną prie lietuvių kabineto durų rikiuodavosi minos žmonių. Pacientai čia buvo priimami nepaisant to, ar jie nukentėję nuo karo, ar ne.

„Mes, ortopedai-traumatologai, sugalvojome, kaip galėtumėm geriausiai įprasminti savo buvimą, kaip padėti ten esantiems kolegoms padaryti tai, kam jie neturi laiko, pavyzdžiui, pakonsultuoti pacientus. Konsultacijoms, kiek žinau, vis dar trūksta to laiko, o sąnaudos yra labai didelės. Vietinėje medijoje buvo paskelbta, kad atvažiavo medikai iš Lietuvos ir jie konsultuos pacientus, kurie turi tam tikrų problemų, nebūtinai nukentėjusius nuo karo, nes toje ligoninėje net ir nelabai tokių buvo. Mums iškart pasakė, ko mes nežinojome, kad karo ligoninėse dirbti negalėsime, nes esam civiliai, o ten vis dėlto yra tam tikra sistema, tam tikros paslaptys. Tai buvome palikti dirbti su civiliais. Aišku, civiliai irgi gali būti nukentėję nuo karo baisumų.

Jie turi irgi tokią sistemą, kad kai užsipildo vienas centras, siunčia toliau į sekantį centrą, ir kadangi mes buvome pačiam Ukrainos krašte, tai iki jo ta banga dar neatsirito, tikiuosi, kad ir neatsiris. Tačiau atsirito pabėgėlių banga. Ten gyventojų skaičius išaugo dvigubai. Pacientai tiesiog užplūdo ligoninę, mes nesitikėjome tokio antplūdžio. Kitą dieną po interviu atėjo 60 pacientų, matėme, kad reikės mums čia vos ne per naktį dirbti. Sutarėme, kad ateitų kitą dieną. Registracijos nėra – stovi gyva eilė. Tai tokiose nestandartinėse situacijose praverčia įvairūs įgūdžiai. Mūsų tarpe buvo kolegė, kuri yra dirbusi medicinos vadybininke, tai ji tuos srautus sutvarkė ir mums buvo daug lengviau dirbti“, – įspūdžiais iš Ukrainos ligoninės dalijasi medikas.

Gydytojas pastebi, kad šiuo metu situacija Ukrainos miestuose skiriasi. Pavyzdžiui, sostinėje ypatingai trūksta slaugytojų ir kitų medicinos darbuotojų, kurie padėtų chirurgams per operaciją.

„Kadangi teko būti keliose vietose, situacija yra skirtinga. Kolegos minėdavo, kad prieš karą Kyjive gyveno apie 5 milijonus gyventojų. Dabar maždaug pusė jų pabėgo. Gydytojai negalėjo pabėgti, jie liko savo darbo vietose. Kadangi dabar karo veiksmų nėra, tai galima sakyti, kad jie be darbo sėdi, nes planinės operacijos nevyksta. Girdėjau iš pačių Ukrainos sveikatos apsaugos darbuotojų, kad visi taip yra susikaupę, susitelkę, jog atrodo, kad jie nebeserga, niekas nebelūžta, nėra traumų. Aišku, aš suprantu, kad ta banga atsiris, jie vis tiek turės tuos pacientus gydyti, kuriuos turėjo pagydyti. Tai gydytojų daug, o vidurinio personalo: slaugytojų, padėjėjų, jų stipriai sumažėjo, nes jos su šeimoms pasitraukė į vakarinę Ukrainos dalį. Matoma tokia disociacija. Jeigu operacijas reikia daryti, turi būti visa komanda. Buvome vienoje ligoninėje ir mums labai krito į akis, kad vyksta viskas kažkaip chaotiškai. Mes klausėme, kodėl operacinėje nėra padėjėjos, nėra slaugytojos, jie sako: mes neturime, liko du gydytojai iš vienuolikos, nes į kitas ligonines perėjo, o vidurinio personalo nėra“, – sako S. Sereika.

Traumatologas pasakoja, kad jį labai nustebino, jog operacijos metu pacientai patys turi pasirūpinti reikiamomis priemonėmis. Jo manymu, tam įtakos galėjo turėti ir karas.

„Tai tokie iššūkiai, kas neįprasta jau mums dabar Lietuvoje, pavyzdžiui, nėra priemonių. Ko pacientui gali prireikti operacinėje, viską reikia nusipirkti: pirštines, siūlus, tvarsčius, gipsą. Mes stengėmės daryti tokias operacijas, kurių nedaro jie patys. Tai suplanuoti buvo iššūkis. Tiesiog Lietuvoje reikia kažko, pavyzdžiui, operacinio siūlo, ir tu jį turi, net nepagalvoji, kad jo gali nebūti. Galbūt ir karas turi tam įtakos, bet aš nemačiau, kaip buvo prieš tai. Pavyzdžiu, reikia konstrukcijos kaului sutvirtinti, tai pacientas tą konstrukciją turi nusipirkti. Jeigu jis tų pinigų neturi, giminės nesurenka, tai tada pacientui siūlomos gydymo galimybės, pavyzdžiui, gipsu. Tada supranti, kaip Lietuvoje yra gerai, kad mes turime konstrukcijų, protezų pacientams nereikia pirkti“, – teigia RVUL ortopedas-traumatologas.

Gydytojo paklausus, ar Ukraina turi pakankamai priemonių ligų diagnostikai, S. Sereika pastebi, kad nors priemonių yra, jomis naudojamasi mažai.

„Tokius būtiniausius prietaisus, aišku, jie turi, nes tai vis tiek ne Afrika, o Europos šalis. Tarkim, mano srityje, ortopedijoje ir traumatologijoje, kažkokių ypatingų diagnostikos priemonių nereikia. Pavyzdžiui, reikia rentgeno aparato, jie jį jau turi ir skaitmeninį ligoninėje. Aš tik nelabai supratau, kodėl juo mažai naudojasi, gal sąnaudos brangios. Turi jie ir kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą, aišku, jis yra mokamas. O galvojant, kad vis dėlto užmokesčiai ir algos mažesnės yra, tai klausimas, kaip jie tą diagnostinę paslaugą gauna. Pavyzdžiu, onkologiniams ligoniams, kur reikia jau sudėtingesnės įrangos, aš negalėčiau pasakyti kaip yra, bet manau, kad panašiai turėtų būti“, – sako S. Sereika.

RVUL gydytojas sako, kad ligoninėse vis dar trūksta ne tik medikamentinių priemonių, tačiau ir kvalifikuoto personalo iš Vakarų, kurie savo žiniomis galėtų pasidalinti ir su šios šalies pacientais bei kolegomis medikais.

„Trūksta tokių, atrodo, elementarių priemonių, pavyzdžiui, dezinfekcinių priemonių operacinėje, kad būtų galima paruošti rankas prieš operaciją. Kadangi pas mus taip buvo prieš 20 metų, tai sunku pasakyti, ar čia įpročio reikalas, ar finansinės problemos. Turbūt ir tas, ir tas. Dar pastebėjau, ir kas man buvo labai malonu savo komandoje matyti, kad vis dėlto dauguma mūsų kalba angliškai. Aišku, rusų kalba pas juos nepopuliari, bet mes tik taip galėjome susikalbėti. Tai tie ukrainiečiai, kurie kalba angliškai, bet prasčiau. Jų žinių bagažas yra irgi iš ukrainietiškos ir rusiškos mokyklos. Tada supranti, kad čia irgi yra toks ribojimas, nes tų žinių sunkiau yra gauti iš vakarietiškos medicinos, kuri tikrai daug toliau pažengusi yra“, – sako gydytojas.

Iš Ukrainos grįžęs gydytojas sako, kad darbas Ukrainos ligoninėje ne tik palengvino ten dirbančių medicinos darbuotojų darbotvarkę, tačiau atvėrė kelius ukrainiečiams medikams atvykti į Lietuvą ir pasisemti naujų žinių.

„Aš manau, kad mūsų misija ir humanitarinė pagalba aiškiai parodė, kad nuvažiavome ne tik pagydyti, išoperuoti ar pakonsultuoti, tačiau yra ir platesnis požiūris. Mes vis dėlto kartu nusivežėme labai didelį kiekį humanitarinės pagalbos. Pats prisidėjau ieškant tų priemonių, nes buvo mintis tokia, kad mes nuvažiuojame, ką nusivežame, su tuo ir dirbame. Sukau galvą, kaip chirurgui viską nusivežti, nes prktiškai visą operacinę reikia nusivežti.

Antras dalykas – kai žmonės mus sutikę gatvėje kalbindavo ir žinodavo, kas mes tokie esam, tai buvo ne tik medicininė pagalba, tačiau ir moralinė pagalba, palaikymas. Trečias dalykas – užmezgėme kontaktus, kurių jie labai ieško. Kaip sakiau, jiems į Vakarus išvažiuoti nėra lengva dėl kalbos barjero. Tačiau pas mus jie gali atvažiuoti. Pamatėme, ko jiems reikia, ką jiems reikia išmokti ir visi grįžome su mintimi, kad pasikviesime kolegas pas save. Mes turime ką jiems parodyti, ką pamokyti, ir ne tik chirurgus, manau, kad ir mūsų slaugytojų lygis labai aukštas. Taip pat vadybos pasimokyti, kaip reiktų tvarkyti ligoninę“, – sako VUL gydytojas ortopedas-traumatologas.

Pokalbio klausykitės radijo įraše.

Parengė Miglė Valionytė