Lietuvė, kurios idėjomis patikėjo „Volvo“ ir „IKEA“: nesivaikykite pozicijų, nes džiaugsmas yra visai kituose dalykuose

„Dar niekada nebuvo tiek galimybių realizuoti kūrybinius sumanymus ir idėjas, kiek jų turime dabar, niekada nebuvo taip paprasta pasiekti žmones, kurie gali padėti tai padaryti“, – įsitikinusi jau ketverius metus Švedijoje, iš jų dvejus metus sostinėje Stokholme gyvenanti lietuvė, kūrybinės studijos „Studio playground“ įkūrėja Austė Skrupskytė. 

Darbas su „Volvo“, „IKEA“, „Samsung“prekės ženklais, kolegos iš skirtingų pasaulio kampelių, galimybė planuoti laiką ir rinktis projektus, prie kurių vystymo norisi prisidėti – ne vienam gali skambėti kaip visų karjeros svajonių išsipildymas.

Su prekių ženklų kūrybos strategijomis, idėjų vystymu ir jų komunikacijos projektais dirbanti kūrybininkė atvirai kalba ir apie kitą – ne tokią blizgią – šios sėkmės pusę: norint išsilaikyti konkurencingoje rinkoje, reikia ne tik daug dirbti, nuolat tobulinti įgūdžius, bet ir turėti ne vieną griežtą taisyklę, išmokti išvengti šių dienų rykštės – perdegimo.

Savo istorija apie tai, kaip atsivėrė rinkos gigantais laikomų kompanijų durys ir kokių sėkmei būtinų įgūdžių neišmoko joks pasaulio universitetas, A. Skrupskytė pasidalijo ir su LRT.lt.

– Kaip karjerą įsivaizdavote dar besimokydama mokykloje, kurios sritys atrodė įdomios?

– Visuomet mane traukė kūrybiškos profesijos. Galvojau apie žurnalistikos ar menų studijas, akys krypo ir į dizainą. Ilgainiui supratau, kad mane labai domina reklamos industrija, bet tuo metu Lietuvos aukštosiose mokyklose nebuvo labai didelio šios srities studijų pasirinkimo, tad teko rimtai pagalvoti apie išvykimą studijuoti svetur. Tvirtai žinojau, ko noriu ir ko ieškau – tai tikrai nebuvo ta idėja, kad štai, išvažiuosiu, o jau paskui galvosiu, ką noriu veikti. Šiek tiek drąsiau buvo dar ir dėl to, kad išvykti studijuoti į užsienį planavau ne tik aš, bet ir keli mano draugai, tad kartu pradėjome žvalgytuves. Turėjau labai daug informacijos apie universitetus, į kuriuos siunčiau dokumentus ir man labai pasisekė, kad patekau į tą, kur tikrai labai norėjau studijuoti.

– Bet ar galėjote sau leisti tik studijuoti, juk dažną studentą aplinkybės verčia ir padirbėti laisvu nuo studijų laiku?

– Iš anksto žinojau, kad darbą būtinai turėsiu susirasti – tai buvo vienas įsipareigojimų sau ir šeimai. Juk tuo metu Lietuvoje dar buvo litai, o nuvykus į Londoną, valiutos pokytis buvo sunkiai suvokiamas. Ne vienoje kavinėje teko padirbėti barista ir padavėja. Šis darbas man labai patiko, nes leido suvokti kultūrinius skirtumus, kurie geriausiai atsiskleidžia kasdienybėje, tai man paskui labai padėjo bendraujant su skirtingų tautybių žmonėmis.

– O žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, koks darbas anuomet kėlė daugiausia streso?

– Man kėlė nuostabą tai, kaip dirbant klientų aptarnavimo srityje, tokioje šalyje, kaip Jungtinė Karalystė, jei darbdavys tavimi pasitiki, gali užkrauti daug ir didelių atsakomybių. Man buvo tik 20 metų, o darbdavys pasiūlė, kad būčiau būtent tas žmogus, kuris uždarinės kavinę ir skaičiuos kasos aparate esančius pinigus vakarais. Ta atsakomybė už savo ir kitų darbą tokiame jauname amžiuje atrodė labai didelė.

– Ar manote, kad Lietuvoje viskas būtų kiek kitaip – lietuvis darbdavys nuolat stovėtų už nugaros ar važiuotų iš kito miesto galo tam, kad pats uždarytų kavinę?

– Nesu dirbusi Lietuvoje šioje srityje, todėl man sunku vertinti, bet, manyčiau, kad užsienyje pasitikėjimas yra šiek tiek didesnis. Reikia nepamiršti, kad įsidarbinant reikia pateikti daugybę įvairių dokumentų, tad, jei kas nors nutiktų, tave tikrai surastų – tam pasitikėjimui yra sudėlioti labai aiškūs saugikliai.

Ir šiandien, gyvendama Švedijoje, kasdien mokausi ir bandau kuo daugiau suprasti apie žmonių tarpkultūrinį bendravimą, kas kartą sau primindama, kad tai nėra konkrečių žmonių asmeniniai dalykai – kaip kas reaguoja, vertina, kaip suteikia atgalinį ryšį, o tam tikri kultūrinių ypatumų nulemti skirtumai.

– Po studijų kelias namo dar nevedė?

– Taip, likau užsienyje – po studijų Londone greitai išvykau į Berlyną. Paskutiniais studijų metais nebedirbau kavinėse, pavyko gauti darbą pagal specialybę. Įsidarbinau viename startuolyje, be to, Berlynas atrodė mažesnis ir šiltesnis miestas nei Londonas, tad persikėliau ten. Taip, kultūrinis pokytis buvo, bet, galbūt, tuo metu man jo reikėjo. Vokiečiai konkrečiau išsako pageidavimus, mažiau reikia „įskaityti“ tarp eilučių – tai leido jaustis arčiau mūsų kultūros. Man patiko vokiečių praktiškumas.

Labai įdomus dalykas darbo kultūroje – hierarchija ir jos matymas arba nematymas. Dirbu su švedais ir labai vertinu jų mokėjimą nematyti tos hierarchijos – visi lygūs, visi žino, kas ką veikia ir kas už ką atsako bei padeda vienas kitam. Tarpkultūrinėje erdvėje labai įdomiai atsiskleidžia, kaip kas žiūri į užduotį ir vadovą, pastebėjau, kaip skirtingai žmonės ieško jiems reikiamų atsakymų: vieni ieško bendraudami su kolegomis, kiti – rašo tiesiai vadovui, dar kiti į akis bijo pasakyti, kad ko nors nežino, tad skambina. Man reikėjo laiko suprasti, jog viename projekte tai ir buvo problema – žmonės skirtingų atsakymų ieško skirtingose vietose ir skirtingais būdais. Būna, kartais vadovas pats pasako, kad jis nėra tas žmogus, kuris priims galutinį sprendimą ir pasitiki komanda – tuo labai išsiskiria švedai.

– Šiandien jūsų portfolio yra labai žinomų prekių ženklų, tokių kaip „IKEA“, „Volvo“, „Samsung“ pavadinimai, kaip pavyko gauti darbą tokiose įmonėse? Dažnai žmonės mano, jog tokie rinkos gigantai net nesikalba su pavieniais specialistais ir samdo kitas tam tikrą reputaciją turinčias bendroves, kurios ir suteikia reikalingas paslaugas.

Iš tiesų su jūsų paminėtais prekių ženklais dirbau skirtingais laikotarpiais ir skirtingais būdais – kartais per bendradarbiaujančias agentūras, kartais kaip tiesiogiai įdarbinta darbuotoja. Kaip tai prasidėjo? Viskas prasidėjo nuo nulio – neturėjau jokių įtakingų pažinčių ar šioje srityje dirbančių draugų, bet esu drąsi, galiu parašyti ar užmegzti pokalbį su tais, kurie, kaip iš pradžių pati galvojau, net nekalbėtų su manimi. Viskas vyko žingsnis po žingsnio: stengiausi auginti įgūdžius, dirbti kuo geriau ir tobulėti profesinėje srityje.

Man visuomet labai padėjo tai, kad žinojau, kurie prekių ženklai ar kompanijos man patinka ir visuomet ieškojau kelių, kaip prie jų prieiti kuo arčiau, ieškojau žmonių, kurie gali suteikti informacijos. Juk jokie kontaktai neatsiranda be darbo ir apskritai kontaktų ieškojimas yra didelis ir labai atkaklus darbas. Kita vertus, vertingų kontaktų turėjimas, bet nekokybiškas darbo atlikimas, taip pat niekur neveda.

Nors gyvenu užsienyje, širdyje esu lietuvė ir niekur iš Lietuvos nepabėgau – karts nuo karto įgyvendinu čia įvairius projektus, jau trejus metus mentoriauju profesinės mentorystės projekte „LT Big brother“, todėl jaučiu šalies kūrybos pulsą.

Įkurdama internetinę platformą norėjau, kad talentingi kūrybininkai iš viso pasaulio kartu su manimi galėtų jungtis prie konkrečių didelių projektų. Paprastai tariant, ši platforma padeda tinkamų kompetencijų žmonėms bendradarbiauti su žinomais prekių ženklais. Tai ypač patogu laisvai samdomiems kūrybininkams iš Lietuvos, kurie dėl rinkos mažumo yra nematomi didiesiems užsienio rinkos žaidėjams. Iš patirties galiu pasakyti, kad lietuviai – labai darbštūs, kupini idėjų ir niekuo nenusileidžia kitų šalių brangių agentūrų darbuotojams.

– Kiekvienas jaunas žmogus, pradėdamas profesinę karjerą, bent kartą, o dažnai ir kelis kartus išgirsta „ne“, ar pamenate tokių situacijų?

– Žinoma, tikrai yra buvę tokių „ne“ ir ne kartą. Tai baisiai nuvilia ir imi galvoti, kad nieko nesugebi ir viskas tuo pasibaigia. Profesinio kelio pradžioje tie „ne“ atrodo labai dideli ir blokuojantys visas perspektyvas, bet ilgainiui išmoksti apie tai ilgai negalvoti ir tūkstantį kartų negvildenti, kodėl nutiko vienas ar kitas dalykas. Reikia suprasti, kad ir „ne“ gali būti dėl netinkamo laiko ar netinkamos vietos, arba taip buvo lemta, o gal iš tiesų į tą vietą ar projektą kandidatavo geresnis žmogus. Reikia išmokti pažvelgti į tą situaciją atviriau, nes vėliau tenka ir pačiam ištarti „ne“ kitiems.

– Ar karjeros kelyje sutikote žmonių, kurie stipriai pervertino karjeros galimybes ir, net patekę į norimas darbo vietas, paskui nesugebėjo išsilaikyti?

– Taip, reklamos kūrybinių industrijų srityje yra ganėtinai daug ego ir daug žmonių teikia pirmenybę arba pardavimams, arba apdovanojimams. Vis tik šiandien gana sunku ką nors nuslėpti – socialiniai tinklai, bendrų pažįstamų ratas... Galiausiai apie specialistą kalba jo darbai.

– Dirbate su kompanijomis, kurios labai saugo įvaizdį ir, veikiausiai, turi labai daug įvairių taisyklių. Kokie reikalavimai jus nustebino?

– Labai svarbu įsigyventi į prekės ženklą, bet ne tik to prekės ženklo reikalavimus, bet ir įsigilinti į tų žmonių, kurie darbina, viziją. Dažniausiai žmonės ieško tam tikros empatijos ir kultūrinio supratimo, todėl labai svarbūs visi minkštieji įgūdžiai. Jų neišmoko universitetai, bet iš to, kaip greitai jų mokysiesi, priklausys dalis sėkmės. Labai svarbus suvokimas, kokiais principais vadovaujamasi darbe, kokio rezultato tikimasi, kaip jį reiktų pateikti, kaip bendrauti su kolegomis. Labai svarbu suprasti poziciją ir aiškiai ją matyti bendrame kontekste. Gali turėti puikų darbą, bet jai nepajausi žmonių, su kurias dirbi, ne tik tų, kuriems kuri reklamas, nebus gerai.

– Jūs kalbate apie minkštųjų įgūdžių svarbą, tačiau šiandien verslai labai griežtai skaičiuoja laiką, išlaidas ir kelia didelius reikalavimus. Gal teko matyti vadinamųjų „žiurkių lenktynių“, kai dėl rezultato pasitelkiamos visos priemonės?

Tokių akivaizdžių atvejų matyti neteko, bet daugiausia niuansų susiję su pasitikėjimu darbuotoju ir žinojimu, koks bus galutinis rezultatas. Žinoma, konkurencijos yra visur, bet pasitikėjimas yra tas veiksnys, kuris lemia visos situacijos eigą. Juk ir ta pati pandemija tapo rimtu pasitikėjimo testu, išmokė dirbti nuotoliu, tapo galimybe iš naujo įvertinti tam tikrus santykius. Didelėms kompanijoms svarbiausia – rezultatas, jie neseka visų žingsnių, kaip iki jo bus einama, bet labai svarbu, koks bus finalas.

– Dėl ko tarptautinių kompanijų darbuotojai jaučia daugiausia streso?

– Po pandemijos didžiausią stresą kelia nežinojimas, kas vėl bus ir ko galime tikėtis iš ateities. Visi supratome, kad planai gali žlugti per akimirką, pasaulyje vyksta daug neprognozuojamų dalykų, prasideda karas, keičiasi ekonominė situacija... Šiuo metu didysis klausimas – kaip lanksčiai planuoti? Antrasis pagal svarbumą – kaip iškomunikuoti lankstų planavimą komandai ir partneriams.

– Save vadinate kūrybininke, skirtingi žmonės veikiausiai pateiktų skirtingus tokios veiklos apibūdinimus, ką į šią sąvoką talpinate jūs?

– Reklamos ir marketingo industrijoje yra labai įvairių vaidmenų ir skirtingose kompanijose jos turi skirtingą reikšmę. Kalbant supaprastintai, kūrybininko vaidmuo bei misija reklamos ir komunikacijos industrijoje – atrasti ženklo vertės pasiūlymą auditorijai, atrasti kalbėjimą plačiau nei tik kalbėjimas apie produktą ar paslaugą, ir visa tai perteikti per skirtingus elementus – pradedant strategija, baigiant fotografija, grafika ir tekstu. Visa tai apima ne tik skirtingų kūrybinių detalių sukūrimą, bet ir žinojimą, kaip ir kada būtina išlipti iš tam tikrų standartų bei šiuos dalykus pateikti dar kūrybiškiau. Kūrybininkas turi įdomiai ir kūrybiškai komunikuoti – įvaizdį, vertybes ir tikėjimą jais.

– Ar galima sakyti, kad kūrybininkas „prekiauja“ emocija, yra svajonių kūrėjas?

– Taip, visas darbas su prekių ženklais susijęs su emocijomis. Kas yra „Coca-Cola“ ar „Pepsi“? Tai yra tik vanduo su sirupu, tokių gaminių rinkoje daug, o kas skiria šiuos nuo tų kitų? Kūrybininko darbas – sukurti viziją, kuri atskirs vieną prekę iš visumos ir parodys jos išskirtinumą. Ir galiausiai, ką reiškia, kai gersi šį gėrimą, o ne kokį kitą, ir kvepėsi vienais, o ne kitais kvepalais.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, jog kuo daugiau informacijos galima gauti skaičiais ir duomenimis, tuo labiau verslui reikia kūrybininkų?

– Tikrai taip. Per pastaruosius metus išryškėjo nauja tendencija, įmonės stengiasi turėti kūrybos vadovus gana aukštose pozicijose šalia visų kitų vadovų, kurie dirba „su skaičiais“ ir verslo plėtra. Bet juk ir skaičiai neauga be didelių investicijų arba idėjų – verslas vis aiškiau tai supranta.

– Jei reikia rinktis tarp vidutinio atlyginimo ir mėgstamo darbo, ar didelių pajamų ir didelio streso, ką šiandien renkasi kūrybininkai?

– Manau, stebime mąstymo pokytį. Žmonės gyvenime ieško balanso ir banko sąskaitoje, ir gyvenime. Po visų pandemijų ir kitų negandų, žmonės ieško darbo kartais su mažesniu atlygiu, bet geresnėmis darbo sąlygomis, jau nebesiveržiama dirbti viršvalandžių, savaitgaliais ar naktimis. Kuo jaunesnis specialistas, tuo didesnę svarbą šiam balansui jis teikia.

– Ar pati dirbate naktį?

– Stengiuosi to nedaryti, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekuomet nėra buvę. Nors ir dirbu sau, turiu labai tvarkingą darbo grafiką ir aiškias ribas. Kita taisyklė: kai dirbu, stengiuosi tikrai dirbti, o kai nedirbu, tai tikrai nedirbti. Niekam ne paslaptis, kad reklamos industrijoje itin dažnai pasitaiko perdegimo atvejų.

– Ar esate išgyvenusi panašią būseną?

– Visa laimė, galiu atsakyti „ne“. Esu dėkinga vienai buvusiai vadovei, kuri įspėjo, kad vieną kartą išgyvenus perdegimą, nepavyks lengvai sugrįžti į darbą. Nebebus taip pat, kaip buvo prieš tai. Jos įspėjimas man labai įstrigo, esu ne kartą apie jį galvojusi ir pati mačiau žmonių, kurie išgyveno perdegimą, mačiau, kaip sunku jiems sugrįžti prie darbų, tad ir turiu gana aiškiais ribas, kaip turi atrodyti darbas ir poilsis. Nesinori atsiduri situacijoje, kur gerai nebūtų nei man, nei aplinkiniams.

– Paminėjote gerą vadovę, ar esate turėjusi blogų vadovų?

– Taip, tikrai esu. Labai sunku tai pastebėti, ypač profesinės karjeros pradžioje, kai esi užsidegęs tuo, ką darai, bet nepatyręs. Tai ypač aktualu, kai kalbame apie pirmus vadovus, nes nėra su kuo palyginti... Man reikėjo laiko suprasti, kas yra blogas vadovas, bet išmokau, kad negalima dangstyti vadovo trūkumų darbo svarbos argumentu, reikia laiku pastebėti ženklus ir signalus, reaguoti į artimųjų pastabas. Esu turėjusi tokią pamoką: labai patiko turėtas darbas, bet vis tik teko pripažinti, kad darbo aplinka buvo toksiška. Šiandien pati stengiuosi daug skaityti apie sėkmingą vadovavimą, aptariu patirtis su panašų darbą dirbančiais draugais ir stengiuosi būti tokia vadovė, kokią pati norėčiau turėti. Labai svarbu išgirsti darbuotoją, laiku sužinoti, kokias pagalbos jam reikia, juk visi esame skirtingi, tad ir mūsų lūkesčiai vadovams skirtingi. Nėra vieno recepto, kuris patiktų visiems, tad mokytis reikia kasdien. Kartais, atrodytų, nedrąsu prašyti grįžtamojo ryšio, bet iš tiesų toks atvirumas labai svarbus.

– Kokių klaidų patartumėte nedaryti darbuotojams, norintiems įsilieti tarptautinę komandą ar kompaniją?

– Viena didesnių klaidų – per ilgas užsibuvimas vietoje ar pozicijoje, kur tikrai negerai. Labai svarbu nepabijoti imtis pokyčių, didelė klaida bandyti susigyventi su tuo, kas veikia toksiškai.

Dažnai užmirštama, kokios galimybės yra dabar, kad karjera – ne tik tiesioginis kilimas per pozicijas, bet yra daug naujų sričių, kurios gali pasiūlyti įgauti unikalių patirčių naujose industrijose. Galimybė keisti ir keistis – tik mūsų rankose.

– Jei šiandien jums kas nors leistų suktelti laikrodžio rodyklę 11 metų atgalios ir sutiktumėte save – ką pasakytumėte tai merginai, kuri ruošiasi pildyti stojimo į universitetą paraišką?

– Dažnai apie tai pagalvoju. Manau, labai svarbu suvokti vieną dalyką: jei aplinkoje nematai gerų pavyzdžių, kurie daro tai, ką ir norėtų daryti, tai nereiškia, kad tokių dalykų nėra ar jų neįmanoma pasiekti. Labai svarbus ir tikėjimas savimi bei aktyvus tikslų siekimas. Žmonės gali sakyti, kad tokio darbo nėra ar jo nebus, vers dvejoti, ką su viena ar kita profesija reiks gyvenime veikti, bet labai svarbu nebijoti išbandyti visų įmanomų kelių ir galimybių. Mano patarimas – nesivaikyti vadinamųjų „pozicijų“ ar „vaidmenų“, nes viskas daug lanksčiau nei atrodo, galiausiai visai ne ten bus tikrasis džiaugsmas, o konkrečiuose projektuose, kurie džiugina.