Kūrybiškumo ir polėkio operacinėje pasigedusi Edita ryžosi mokyti kitus vairuoti: „Norėjosi draskytis marškinius ir kažkur bėgti“

Savo profesijos entuziastė, moterų vairuotojų ambasadorė – tokių epitetų mokiniai nepagaili vairavimo mokytoja jau 25 metus dirbančiai Editai Vasaitienei. Karjerą pradėjusi medicinos lauke, moteris pajuto, kad jos gyvenime trūksta polėkio, todėl pasuko į sritį, kur judėjimas yra nuolatinis. LRT OPUS laidos „Žaidžiam žmogų“ herojė atvira – su savo mokiniais ji elgiasi labai globėjiškai, tačiau ribas išlaikyti yra būtina. 

Aistrą vairavimui pajuto dar paauglystėje

Ketvirtį amžiaus pradedančiuosius vairavimo subtilybių mokanti Edita savo pašaukimą atrado jo net neieškodama. Iš pradžių medicininį išsilavinimą turinti moteris dirbo medicinos seserimi ligoninės operacinėje. „Labai malonus darbas, bet jis man būtų tikęs kaip hobis“, – neslepia pašnekovė. Šioje profesijoje jai trūko kūrybos, trūko tam tikro polėkio, „norėjosi draskytis marškinius ir kažkur bėgti“.

Visai netikėtai vienas pažįstamas, pastebėjęs puikius moters vairavimo įgūdžius, pasiūlė jai tapti vairavimo mokytoja. Edita nieko nelaukusi nusprendė tokį karjeros šuolį ir padaryti. Juk vairavimas nuo seno buvo Editos mylima veikla – apie tai, kad kažkada pati vairuos automobilį, ji svajojo nuo pat ankstyvos paauglystės.

„Atsimenu, kad kai gyvenau tėvų namuose, 4 aukšte, priešais būdavo žiedas ir aš, nežinodama taisyklių, jau mokiausi, bandžiau susivokti, kokiu principu važiuoti. Sėdėdavau savo giminaitės automobilyje (ji buvo taksi vairuotoja), (...) gale, vidury sėdynių, kad matyčiau, kaip jungia pavaras, ir bandyčiau suvokti principą. Aš klausinėdavau, bet man labai nekantriai atsakydavo, galvodavo, kam čia jai, 13 metų vaikui, tokių nesąmonių reikia“, – prisimena Edita.

Vos sulaukusi 18-ikos, ji pradėjo lankyti vairavimo kursus, grupėje, įskaitant ją pačią, tuo metu buvo tik dvi moterys. Jau po pirmos vairavimo pamokos Edita sulaukė pagyrų: jos vairavimo mokytojas galvojo, kad mergina jau turi vairavimo patirties, nors, kaip sako pati laidos herojė, tada ji nežinojo nieko.

Ligoninės operacinėje dirbusiai ir pilnatvės nejautusiai Editai pažįstamo pasiūlymas tapti vairavimo mokytoja buvo tarsi natūralus tęsinys kažko, kas užsimezgė paauglystėje. Netrukus po to, kai pradėjo dirbti šį darbą, ji suprato, kad būtent tokios veiklos jai ir trūko gyvenime.

„Kai aš atėjau dirbti tą darbą, aš supratimo neturėjau. Man tiesiog norėjosi užsidirbti pinigų. (...) Neilgai, gal po pusės metų man tapo aišku, kad rogės tos ir kad greičiausiai dar važiuosiu jomis.

(...) Dažnai sako: „Iš tokio darbo į va tokį“. Turi omeny, kad medicina yra aukšto kalibro darbas, o šitas darbelis – toks mažo intelekto reikalaujantis. Bet taip tikrai nėra, jų apskritai lyginti negalima, tai labai skirtingi dalykai. Turi jie vieną bendrą dedamąją – čiupinėja žmogų visomis prasmėmis (...) ir ta riba kartais labai plona tarp to, kad tu turi ir išreikalauti, ir paguosti, ir suprasti, ir viską padaryti“, – teigia LRT OPUS pašnekovė.

Stengiasi netapti mokinių drauge

Pati Edita vairuoja jau 36 metus, todėl savo vairavimo įgūdžiais ir žiniomis skųstis tikrai negali. Visgi pradėjusi dirbti vairavimo mokytoja ji suprato, kad vien to neužtenka – geram mokytojui turi nuoširdžiai rūpėti jo mokinys, tačiau kartu reikia ir išlaikyti atstumą, kad mokiniui netaptum draugu.

„Pirmiausia tau turi labai rūpėti tas žmogus, (...) turi iš tikrųjų norėti to rezultato. Aš kartais tikrai labiau noriu negu jie patys. Jie sako: „Ai, tai jei nepavyks, tai dar kartą“. O man kaip su peiliu per širdį – aš nenoriu dar kartą, aš noriu kartą, vieną kartą. Na, bet ne visada tai pavyksta, tas procesas yra ilgas. Tu su tuo žmogumi bendrauji, susidraugauji, pažįsti iš pasakojimų visą jo šeimą, visus rūpesčius, kartais ir pats paatvirauji.

(...) Aš labai globėjiška – stengiuosi, net išlipu iš automobilio, paimu tas jų pėdas į rankas, kad ir su batais purvinais, patapšnoju tai į vieną pedalą, tai į kitą, kaip turi jaustis. (...) Bet tai paskui perauga į tai, kad jie tos globos nori, reikalauja ir toliau, o aš noriu, kad jau patys. (...) Kartais aš nelabai noriu susidraugauti, nes žinau, kad nebus subordinacijos, nebus darbo. Mokės pinigus, o nauda bus tokia ribota“, – įsitikinusi moteris.

Laidos „Žaidžiam žmogų“ herojė pastebi, kad dauguma norinčiųjų išmokti vairuoti pas ją ateina prisiklausę visokių stereotipų, todėl neretai pirmas žingsnis juos mokant yra visa tai iš jų išmušti.

„Dažniausiai ateina žmonės su kažkokiomis nuostatomis: kad visi vairuotojai labai nemandagūs, kad jie sąmoningai trukdys, kad bus labai sudėtinga pajudėti iš vietos, kad labai sudėtinga važiuoti žiedu. Aš braukiu, braukiu, braukiu tas klišes, sakau: „Dabar tas bus, dabar tas bus“. Matot, nori skaityti romaną, o nepažįsta raidžių“, – neslepia Edita.

Vairavimo mokytoja sako, kad dar dažniau mokiniai tikisi, jog viskas jiems pavyks iš pirmo karto, todėl susidūrę su tam tikrais nesklandumais jie linkę greitai pasiduoti. Bet juk vairuoti neišmokstama per dieną, pabrėžia moteris.

„Tie žingsniai būna nepaprastai lėti, tu nematai rezultato tą pačią dieną arba kitą, tu matai po savaitės, po mėnesio, po dviejų. To rezultato laukimas, kitą kartą, žmogui nepakeliamas ir, jeigu mažiau kantrybės, mažiau noro, mažiau aplinkybių, žiūrėk, sako: „Aš jau gal ir nebeateisiu“.

(...) Reikia drąsinti, kad negalvotų, ko labai nemoka, bet ką labai moka. O tas ateis savaime, niekas nepasidaro per vieną dieną. Šiuo metu tai yra, ko gero, didžiausias iššūkis – kaip tą žmogų nuraminti, kad dar ne dabar, kad nuo to „netrukus“ iki „galbūt kada nors“ yra didžiulė atkarpa, gal ir 8 mėnesių. Jeigu pradedi reikšmingai dūsauti, antakius kilnoti, tai nepadeda“, – įžvalgomis dalinasi ekspertė.

Ragina nebijoti susipurvinti rankų

LRT OPUS pašnekovė pastebi, kad vairuoti norintys išmokti žmonės per daug sureikšmina egzaminų svarbą – atrodo, tarsi mokytųsi vien dėl to, kad tą vairavimo egzaminą išlaikytų, o ne todėl, kad įgautų įgūdžių. Dėl to neretai besimokantiems vairuoti tai kelia didžiulį stresą, dar labiau kiša koją ir verčia daryti klaidas.

„Reikia atskirti egzamino laikymą nuo išmokimo vairuoti. Tai yra susiję ir tuo pačiu nelabai. Jeigu mintis išlaikyti, išlaikyti, išlaikyti, o ne išmokti, išmokti, išmokti, gylio nėra. Tada viskas paviršiuje, tada situacija keičiasi. Tu negali žmogaus kaip žvėriuko cirke išmokyt šokt per lanką – reikia, kad tas žmogus norėtų per jį šokti, kad jam būtų įdomu per jį šokti.

(...) Žmonės mokosi universitetuose dėl to, kad išlaikytų egzaminą, bet galima mokytis dėl to, kad aš atvėrus pilvą žinočiau, kaip susiūti raumenį su raumeniu. Gal aš ne dėl dėstytojų turiu išmokti, o dėl savęs – kaip aš čiupinėsiu, kaip visa tai atrodys. (...) Skatinu mokinius: „Jūs turite domėtis (kaip viskas veikia – LRT.lt)“. Sako: „Bet aš internete pažiūrėjau“. Sakau: „Aš tau tuoj pažiūrėsiu. Eisim, susitepsim rankas tepalu ir antifrizu ir žinosim, kas prie ko“, – savo filosofiją dėsto pašnekovė.

Moterų vairuotojų ambasadore savo mokinių tituluojama Edita pripažįsta, kad didžioji dalis jos mokinių iš tiesų yra moterys. Vairavimo mokytoja džiaugiasi, kad apie moteriškos lyties vairuotojas šiais laikais sklando daug mažiau mitų nei prieš, sakykime, 20 metų. Visgi, kaip pabrėžia pati laidos herojė, kai kuriais atvejais moterys dėl tų mitų yra kaltos pačios.

„Tarkim, mokai moterį, o ji sako: „Ai, aš neremontuosiu automobilio, man tas nesvarbu“. (...) Kartais matau, kad jau darosi rūškanas veidas, nes imu reikalauti kažkokių labai sudėtingų dalykų, (...) tarkim, kažkaip labai sudėtingai pasistatyti automobilį, nepalikti jo kažkaip nepatogiai. (...) Jeigu jos mano, kad tai sau gali leisti, tai tas matosi ir kelyje. Tada ir sako: „Ai, boba už vairo“, – atvirauja pašnekovė.

Tiek mokydama pradedančiuosius, tiek stebėdama kelyje jau riedančius vairuotojus moteris sako pastebinti kelis esminius vyrų ir moterų vairavimo skirtumus.

„Labai retai kada moteris norės pirmauti gatvėje, kad būtinai greičiau už kažką. (...) Toks tam tikras agresyvus vairavimo būdas visgi labiau vyrams būdingas. (...) Gal tokį erdvinį matymą platesnį turi vyrai, jie turi mažiau baimės“, – įsitikinusi Edita.

Viso pokalbio klausykitės LRT OPUS laidos „Žaidžiam žmogų“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.