„Kova visų pirmą prasideda ne mūšio lauke, o viduje“: kas pastumia lietuvius savanorius kariauti Ukrainoje?

Per vieno lietuvio savanorio patirtis Ukrainos karas atsiveria kitomis spalvomis. Tai ne tik kova su Rusijos invazija, bet ir su vidine tamsa, praeities traumomis bei gyvenime užklupusia beprasmybe. Visa tai ir įkūnija Albertas Glazauskas, bene pirmasis lietuvis, vasario 25-ąją su ginklu rankose stojęs ginti Kyjivo. Jo kelias kare padeda užčiuopti atsakymą į sunkiai atsakomą klausimą – kodėl pasirenkame kovoti, kai to daryti neprivalome?

Vaizdas slaptai filmuotoje medžiagoje – chaotiškas, drebantis. Užkadrinis balsas pulsuoja adrenalinu, nervingas, aplink girdisi šauksmai. Paimkite automatą, rėkia vienas vyras. Kur dėtuvės, klausia kitas. Albertas stovi šalia ginklų prikrauto sunkvežimio. Tai vasario 25-oji ir rusų šarvuotos kolonos juda Kyjivo link.

Lėtais pirštų judesiais Albertas spaudžia šovinius į AK dėtuvę. Kiti aplink jį, apsirengę sportiniais kostiumais, džinsais ir išsipūtusiomis spalvotomis striukėmis, daro tą patį. Jie – paprasti civiliai, tikintys, kad gali sustabdyti šarvuotas kolonas. Šie vaizdai taps invazijos aušroje Kyjivo pareigūnų paskelbto „totalinės gynybos“ lozungo įsikūnijimu.

„Tų ginklų niekas gatvėje nedalijo, tiesiog taip atsitiko, kad visi buvo ant nervų, buvo oro pavojus, tos moterys iš štabo, kurios turėjo viską įforminti, nusileido į apačią, į bunkerį“, – sako Albertas. „O tie vyrai, tokie, kaip aš, susirinko, pamatė kamazus, sako: bėgam, paimsim.“

Jo kelionė per karą prasidėjo.

Susitikome 2022-ųjų gruodį, praėjus dešimčiai mėnesių po Rusijos trijų dienų karo pradžios. „Tokia situacija tada buvo, chaosas, galvojom: viskas, į Kyjivą važiuoja rusų tankai“, – prisimena Albertas.

Užsienio kovotojų Ukrainoje pasakojimai dažnai susideda iš herojiškų istorijų, nuotykių ir kovų. Tačiau kai kuriems tai nesibaigianti, alinanti kasdienybė, nuotykis, virtęs ne tik kova siekiant atremti invaziją, bet ir galimybe atrasti save ir – galiausiai – gyvenimo prasmę.

„Jaučiu, kad kariauju su ego, praeities konfliktais, užslėptais motyvais. Kova visų pirma prasideda ne mūšio lauke, o viduje, kiekvieno viduje“, – sako Albertas.

Draugiška ugnis

Su Albertu susipažinome praėjusių metų vasario pabaigoje, kai jis stovėjo sostinės šiaurėje, barikadose. Kyjivo ir Ukrainos likimas buvo pakibęs ant plauko.

„Raktą, dėl viso ko, visada palieku po durų kilimėliu“, – jis man parašė per „Telegram“ programėlę. Tuo metu žmonės neužrakindavo net telefonų. Jiems žuvus, ginklo broliai galėtų paskambinti jų šeimoms.

„Jei ten, kur esi, yra juodos duonos, gali nupirkt“, – rašė jis. Miestą buvo apėmęs maisto ir cigarečių stygius.

Albertas – lietuvis, tačiau kalba su lengvu britišku akcentu, didžiąją dalį paauglystės ir pilnametystės praleido Vakarų Anglijoje. Jis gimė Sankt Peterburge, rusės ir lietuvio, jūreivio iš Klaipėdos, šeimoje.

Iš karto po gimimo jis grįžo į Lietuvos pajūrį. Vėliau, paauglystėje, jį ypač traukė militarizmas ir Antrojo pasaulinio karo istorija. Suaugęs netgi bandė prisijungti į kovą prieš ISIS.

„Man atsiuntė klausimų sąrašą, apie 50 klausimų, kokia motyvacija, ką darysi po karo, sako: atsakyk ir pažiūrėsim, ar tinki mums, ar ne“, – prisimena jis. „Paskaičiau, bet net nebandžiau atsakinėti, nes supratau: tai tikrai ne mano karas. Ten labai daug jų ideologijos.“

Po atšauktų karinių nuotykių Sirijoje, jis liko namuose ir per Ukrainos Maidaną, karą Donbase ir nepavykusią Baltarusijos revoliuciją. Jį kamavo kaltės jausmas, kad „nieko nedarė“. Būtent tai ir atvedė į Ukrainą 2021 m. gruodį, įsitikinusį, kad plataus masto karas neišvengiamas.

„Jaučiau, kad bus karas. Norėjau kaip nors dalyvauti, tik nežinojau nei kaip, nei kur, nei su kuo“, – sako jis. Visa, ką žinojo – kovos.

Pirmajame iš kelių interviu, kuriuos davė Lietuvos žiniasklaidai, Albertas išlaikė atsitiktinai į karą patekusio žmogaus įspūdį. Jis teigė atvykęs į Ukrainą medicininio turizmo tikslais, o po kelių savaičių netyčia patekęs į karo sūkurį. Ukrainoje jam tikrai operavo dantis, tačiau tai tik fasadas. Tai viena priežasčių, kodėl jo šaukinys dabar yra Dantistas.

„Tada viskas kitaip atrodė, sukūriau ir palaikiau gero, paprasto berniuko įvaizdį, kuris netyčia atsirado čia“, – sako jis.

Albertas bijojo, kad atims ginklą, jei kiti sužinos, jog yra lietuvis: „Buvau sugalvojęs legendą, kad esu iš Chersono, vardas Albertas, gyvenu pusę metų jau, dėstau anglų kalbą privačioje mokykloje, o pasą pamečiau.“

Volodymyras Zelenskis tik vasario 27 d. pakvietė užsieniečius atvykti kautis į Ukrainą. Prieš tai užsienio savanoriai savo jėgomis blaškėsi po šalį. Pirmosiomis plataus masto karo dienomis ir Albertas nesėkmingai bandė patekti į kariuomenę. Tada mažai kam rūpėjo, kas turi ginklą, jei tik jis buvo nukreiptas į rusus.

Visai netyčia Albertas atsidūrė pirmųjų gatvės mūšių Kyjive epicentre. Vasario 24 d. rytą karinė kolona, sudaryta iš kelių sunkvežimių ir šarvuočių, pateko į pasalą. Kyjivo šiaurėje esančiame Obolonės rajone į rusus pasipylė kulkos, regis, iš visų langų ir gatvių.

Apimti panikos ir mėgindami išvengti ugnies lietaus, rusų sunkvežimiai ir šarvuočiai ėmė manevruoti, tačiau nesėkmingai – įsirėžė į pro šalį važiavusį automobilį, atsitrenkė į šaligatvį. Kolonai sustojus, keli vyrai išvirto iš transporto priemonių ir nukrito ant gatvės. Priartėję ginkluoti ukrainiečiai juos pribaigė artimais šūviais.

Kyjivo pareigūnai teigė, kad karinę koloną sudarė ukrainiečių uniformomis persirengę Rusijos kariai, tai būtų buvęs karo nusikaltimas.

Nors viešai nepatvirtinta, bent keli žmonės, turintys šaltinių, artimų Ukrainos žvalgybos tarnyboms, teigė, kad oficiali versija yra melas – sušaudyti vyrai buvo ukrainiečių kariai, miesto šiaurėje padarę klaidingą posūkį pakeliui į frontą. Tokių incidentų visoje šalyje kario pradžioje buvo apstu.

Likus kelioms akimirkoms iki jų sušaudymo, Albertas viską filmavo stovėdamas ant tilto, kuriuo kariai keliavo per Ukrainos sostinę. Chaosas tvyrojo visur – mintis, kad rusų priešakiniai daliniai jau Kyjive, neskambėjo kaip fantazija.

„Abu [su rusų kariu] žiūrėjome vienas į kitą maždaug dvi sekundes, kai jis pravažiavo“, – po dienos „Facebook“ rašė Albertas. „Tuo metu niekas nežinojo, kiek jų dar gali būti visame rajone.“

Kaip ir visi kiti, Albertas manė, kad tai rusų kareiviai. Jis galvojo, jog žiūrėjo jiems į akis.

Pasklido gandai, kad šiaurės Kyjivo gatvėse jau buvo daugiau rusų tankų. Albertas atsidūrė tarp tūkstančių eilinių vyrų ir moterų, kurie ėmėsi ginklų, kad apgintų savo miesto kvartalus.

Pirmasis budėjimo postas buvo po tuo pačiu tiltu. Ten jis buvo priskirtas kartu su medžiokliniu šautuvu apsiginklavusia moterimi. Albertui pasakė, kad bus antrasis numeris. „Paklausiau: ką reiškia būti antru numeriu? Sakė: jei ją nužudys ar sužalos, paimk ginklą. Sutikau.“

Šalia gulėjo prieštankinis ginklas RPG. „Ji man pasakė, kad turime sustabdyti „rusų tankus“, jei bandys vėl grįžti per tą tiltą“, – tada rašė Albertas.

Po to – dar daugiau nerimastingo laukimo. Albertas patruliavo gatvėse, budėjo kontrolės postuose ir miegojo slėptuvėse. Ukrainos pajėgoms kaunantis su rusais miesto prieigose, savanoriai laukė, kada prasidės lemiamas Kyjivo puolimas.

Kai Rusija galiausiai pradėjo nepavykusią sostinės apsuptį, jo žinutės „Facebook“ ir „Telegram“ tinkluose tapo trumpos. Sklandė gandai, kad miestas jau blokuotas.

„Vasario 27 d., Kyjivas. Vakaras, – rašė Albertas. – Esame pasiruošę.“

Kovos vietos paieškos

Tačiau Rusijos tankai į Kyjivą taip ir neįvažiavo, o skubos jausmas ėmė blėsti. Kyjivo šiauriniame pakraštyje, Bučoje, Irpinėje ir Hostomelyje, toliau vyko mūšiai. Bet be Alberto.

Kovo pradžioje Albertas atidavė ginklą ir susitelkė į medicinos mokymus. Taip prasidėjo jo odisėja ieškant vietos, kur galėtų būti naudingas.

Vienu metu budėjo strateginiame objekte. Buvo „velniškai nuobodu“, – prisipažino viename „Facebook“ įraše. Tada medicininį ir sporto reabilitacijos išsilavinimą pradėjo transformuoti į taktinės medicinos įgūdžius bei tapo instruktoriumi.

Vėliau prisijungė prie lietuvių komandos, kuri daugiausia apmokė Ukrainos karius Lvive ir Kyjive. Dėl vidinių nesutarimų grupei išsiskirsčius, kartu su dar dviem lietuviais kitur patraukė ir Albertas. Jie nenorėjo vien tik mokyti – per visą mūšį dėl Kyjivo jie taip ir neiššovė nė vieno šūvio. „Norėjome į frontą“, – sako Albertas.

Bet tam koją kišo bizantiška Ukrainos biurokratija ir korupcija, įskaitant bandymus gauti kyšį mainais už paėmimą į kariuomenę. Iš žmonių liudijimų aiškėja, kad vėliau toks reketas Ukrainoje tapo dar labiau paplitęs, nes šaukimas į kariuomenę išlieka vienu iš nedaugelio pajamų šaltinių Rusijos karo sugriautoje ekonomikoje. Albertas tiesiog laukė ir mėnesius klausėsi jam dalijamų melagingų pažadų.

„Norėjom ir į nacionalinę gvardiją, žadėjo, kad priims. Ten buvo daug žmonių pažadukų, bet nieko nedarė“, – sako jis. „Savaitę ar dvi planavome į Mykolajivą [pietų Ukrainoje], rusas, čia kariaujantis nuo 2014 m., planavo priimti į batalioną, bet paskui atšaukė.“

Proga patekti į mūšio lauką pasitaikė, kai Albertas įstojo į Teritorinės gynybos pajėgų sudarytą specialųjį būrį. Grupė pradėjo ruoštis kovai. Tačiau, kai kelias į frontą atrodė atviras, Albertas pasitraukė. Sako, jautėsi ne savo vietoje.

„Visi turėjo problemų su alkoholiu. Skirtingos ten grupės – vieni normalūs, o kiti tokie nenormalūs, papuoliau pas juos. Jų vadas [...[ iki šiol gyvena Sovietų Sąjungoje. Išėjau.“

Vienas su Albertu tarnavęs karys sako, kad jis vis patekdavo į bėdas, nes sunkiai sekdavosi laikytis karinės drausmės ir rutinos. Pats Albertas su tuo nesutinka ir tvirtina, kad nesutarimai kilo kolektyvo viduje. „Supratau, kad tikrai ne mano“, – sako jis.

Šiame batalione likę du Lietuvos savanoriai vėliau buvo sužeisti.

Tarp nuotykio ir prasmės

Alberto „Facebook“ įrašai kartais stebina keistu, tarsi džiugiu, tonu. Neretai liudijimai atrodo lyg nuotykiai iš keliautojo gyvenimo.

„Norėjau būti didvyriu“, – pripažįsta Albertas. Viename įraše matyti, kaip šypsosi greitosios pagalbos automobilyje, o kitame – kelios kasdienės akimirkos iš gyvenimo apsiausties sąlygomis.

„Vedu tą mini „Facebook“ blogą, nes noriu Ukrainai pritraukti dėmesio. Jau daug žmonių Europoje pavargo. Daugiausia rašau angliškai. Paprasto, naminio, gero berniuko įvaizdis visiems labiausiai patinka“, – prideda jis.

Tarptautinio savanorio profilis neretai siejamas su garbės troškimu, uždarbiu, nuotykių ieškojimu. Ukrainoje tokių žmonių buvo taip pat, tačiau jie – ir vieni pirmųjų, pasukusių atgal, vos tik susidūrus su karo realybe. Albertas tikina, kad jis toks nėra.

2020 m. Vilniaus politikos analizės instituto tyrime suskirstyti Donbase kovoję užsienio savanoriai, tarp jų – ir iš Baltijos šalių. Vieni įvardyti kaip uždarbiautojai ir avantiūristai, kiti – priklausantys politiniams pakraščiams. Dar daugiau užsienio savanorių turėjo beveik šventą įsitikinimą, kad nuo karo Ukrainoje priklauso visos Europos likimas. Tuo tarpu, panašu, kad Albertas patenka į kategoriją tų, kuriems karas – galimybė užčiuopti gyvenimo prasmę.

„Atradau save, čia jaučiuosi reikalingas. Net neįsivaizduoju, kaip gyvensiu kur nors kitoje šalyje, kai grįšiu, – sako jis. – Tiesiog nebenoriu. Aš kažkaip supratau ko man trūko ilgą laiką.“

Tas kažkas, atrodo, buvo karas. „Prieš tai gyvenimas buvo kaip be druskos“, – priduria jis.

Albertas labiausiai vertina laisvę. Vieną dieną jis būna kareivinėse, kitą – gurkšnoja kavą Kyjivo centre. Iš dalies todėl jis galiausiai ir nusėdo Kalinausko pulke, Ukrainoje kovojančiame baltarusių dalinyje. Čia, būdamas medicinos specialistas, instruktorius ir retkarčiais padėdamas fronte, gali derinti karybą su laisvu gyvenimo būdu. Per šį laiką Albertas pamilo baltarusius, kurie tęsia kovą prieš Lukašenkos režimą Ukrainoje.

„[Baltarusiai] kietesni už ukrainiečius. Kai papuoliau ten, pirmą mėnesį jaučiausi kaip rojuje“, – sako Albertas. Pasak jo, visada traukė revoliucijos, tai, kaip „jaunimas“ nuo nulio kuria tautą.

„Jie daug kas žino istorija, savo šalies, Ukrainos, Europos, Baltijos šalių. Yra apie ką pakalbėti, o ukrainiečių daliniuose daugiau apie algą, kad eina laikas, plepa apie nežinia ką, tempia laiką. Niekas nenori mirti tuose daliniuose, kur buvau.“

Balansavimas ties riba

Kartais atrodo, kad Albertas nekreipia dėmesio į mirties grėsmę, kaip įrodė pirmosiomis invazijos valandomis į ranką paimtas ginklas. Tačiau dabar, kai mirtis tampa reali, jis atsitraukia. Klausimas, ar stačia galva nerti į kovą, ar trauktis į nuošalį, jį persekioja nuolatos.

„Fronte buvau rugsėjo pradžioje [porą savaičių], norėjau pamatyti kaip viskas vyksta. Matai, mano sveikata sunki, ten ilgai nebūčiau, – sako jis. – Daugiau naudos turiu čia, turiu vadybos sugebėjimų. Ten greitai prarasiu budrumą ir jėgas.“

Nors savo būklės daug nekomentuoja, tai susiję ir su fizine, ir su emocine sveikata.

Kartą susitikome spalio mėnesį, praėjus vos kelioms dienoms po pirmųjų masinių atakų prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Tai buvo tik pirmas Rusijos kampanijos prieš Ukrainos visuomenės dvasią žingsnis. Taip pat tai buvo pirmas kartas nuo karo pradžios, kai mačiau Albertą pavargusį.

„Tada maniau, kad išeisiu, mesiu tarnybą, bent jau keliems mėnesiams išvažiuosiu į Angliją pailsėti, – sako jis po kelių mėnesių. – Dabar nebenoriu. Planavau Lietuvoje naujus metus sutikti, [...] bet nenoriu iš to išeiti, nenoriu prarasti to ritmo.“

Būtent tai neleidžia daugeliui Ukrainoje esančių savanorių grįžti namo. Bent jau ne profesionaliems kariams, žinantiems, kada ir kur baigiasi jų tarnyba ir prasideda namai.

„Jaučiu, kad esame vienas sūkurys. Kai išeini, yra rizikos prarasti tą tempą, tą ritmo jausmą, – sako jis. – Bijau, kad bus sunku grįžti ir nebenorėsiu to daugiau.“

Vienas lenkų savanoris pasakojo, kaip be pertraukos buvo fronte, nes bijojo, kad grįžęs namo nebesugebės vėl grįžti į kovą. Jis baiminosi, kad pajutus namų ramybę, karas taps nebepakeliamas. Tačiau vis beridenant kauliuką, galiausiai atėjo ir jo eilė. Jis žuvo praėjusių metų gruodį.

„Prieš mėnesį patyriau didelį stresą, oficialiai pasiėmiau laisvadienį, išsinuomojau butą, nusipirkau butelį degtinės ir prisigėriau“, – sako Albertas, pridėdamas, kad įprastai alkoholio nevartoja.

„Atsiguliau į lovą, įrašiau kelias vaizdo žinutes paskutiniam žmogui, su kuriuo bendravau, pradėjau sakyti, kaip ten viskas gerai, dėkoti, jis pagalvojo, kad mirštu, vartoju narkotikus“, – sako jis.

Pasakodamas šią istoriją, Albertas šypsosi tarsi nejusdamas gėdos, tačiau supranta akivaizdų savo veiksmų absurdiškumą: „Manes pusę nakties ieškojo.“

Bet Alberto draugai jo taip ir nepasiekė. „Pabudau ryte, jokių pretenzijų nebuvo, sakė, kad jaudinosi. Buvau sužavėtas rūpesčiu“, – sako jis.

Po kelių savaičių Albertas užsiregistravo privačioje psichiatrijos klinikoje. Dar po mėnesio grįžo į tarnybą.

Psichologinės problemos, naktinės paieškos po degtinės butelio kitose kariuomenėse būtų raudonoji linija. Tačiau negydomas, ignoruojamas potrauminio streso sutrikimas ir kitos ligos Ukrainoje tampa nauja norma.

Paklaustas, ar nebijo, kad dėl šio incidento bus išmestas iš tarnybos, nusijuokia: „Jeigu taip, čia pusę kariuomenės reikėtų išmesti.“

Jis priduria, kai kurie vartoja alkoholį arba narkotikus: „Kaip kitaip. Dabar antidepresantus pradėjau gerti, bet nepadeda kol kas. Karas [metus] trunka, visi labai pavargę.“

Vieną 2023 m. pradžios vakarą prie kavinės Kyjive Albertas paima krepšį, atidaro jį ir ištraukia granatą. Nusijuokia su vaikiška šypsena, pasirodančia kaskart, kai kalba apie ką nors nepatogaus, drąsaus, kvailo, ar visko kartu sudėjus.

Tai įžiebia diskusiją, kurios niekada deramai neturėjome, – apie santykį su mirtimi ir, svarbiausia, apie tai, kur ir kas yra tikrasis Albertas.

– Man įdomus tavo santykis su mirtimi. Dabar sužinojome, kad kuprinėje – granata. Ar tau patinka justi tą mirties alsavimą greta?

– Adrenalinas, eina sau.

– Tai kam tą granatą nešioji?

– Na, maža ką, diversantai ar kas.

– Kyjive?

– Taip, o ką? Maža ką.

(Norėdami apsisaugoti nuo KGB ir rusų agentų, baltarusiai savanoriai dažnai nešioja asmeninius ginklus).

– Labiau filosofinis klausimas. Koks tavo santykis su mirtimi?

– Daug metų buvau tikintis krikščionis, paskui tapau ateistas. Santykis su mirtimi paprastas – atsidursiu ten, iš kur atkeliavau, iš niekur, iš nebūties.

Kas nutinka, kai rudenį nukrinta lapai – jie pūva, kompostas tampa gyvybe naujiems organizmams. Taip ir mes, vis tiek turim energijos, kuri išeis ir padarys ką nors naujo po mirties.

Apsisprendžiau, kai buvo pirmoji karo diena, nuvažiavau į karinį komisariatą. Vakare pusę valandos vaikščiojau po butą: važiuoti ar nevažiuoti. [...] Dėl savęs jau nusprendžiau.

Man dėl savęs nesvarbu, nereikalingas tas pasaulis, tas civilinis gyvenimas. Kare viskas paprasčiau. Susitinki, gal žmogų paskutinį kartą matai. Tas jausmas viską sustiprina, visus santykius ir draugiškumą. Čia žmonės tikri. O įprastame gyvenime – įvairios intrigos, pavydai, žmonės pamiršta, ką reiškia tikra draugystė ir t. t.

– Iki šio karo pradžios buvai praradęs gyvenimo prasmę?

– Man buvo dzin, nusispjaut, nebuvo prasmės gyventi. Kare man atsirado prasmė, žinau, dėl ko gyvenu, žinau, kad esu reikalingas, pasirodo, galiu padėti.

Jei šis karas būtų neprasidėjęs, būčiau baigęs gyvenimą kažkaip. [...[ Mėgdavau mašina važinėti 200 kilometrų per valandą greičiu – arba taip žūčiau, arba kitaip. Neturėjau prasmės gyvenime.

– Atrodo, kad tau patinka tas mirties alsavimo jausmas?

– Taip, taip, adrenalinas.

– Bet ar tai tikrai adrenalinas? Ar jausmas, kad mirtis visada šalia?

– Ir tas patinka, tai kaip narkotikas, geriau už bet kokį narkotiką. Ir daugelis tą jaučia, kiti kariai, su kuriais kalbėjau. Ne visi pripažįsta, sako kovoja už laisvę, Ukrainą.

[Užsieniečiai, kurie] į įvairias šalis važinėja, kalba apie adrenalino jausmą, kai esi ant ribos – čia gyvenimas, o čia jau viskas, tavęs nebėra. Kai priartėji prie tos ribos – savotiškas narkotikas.

– Bet su tokiu požiūriu susidarytu vaizdas, kad tu vos ne kiaurus metus turėtum būti Bachmute [Donbase]?

– Taip, nesėdžiu Bachmute, saugau save, aš gudrus, nelendu.

– Tai paradoksalu.

– Tai paradoksas. Manęs nesiunčia ten, [ir pats] saugausi. Noriu likti gyvas. Tai tuo pačiu ir paradoksas.

– Tai kas yra, tarp tų visų paradoksų, tikrasis Albertas? Ką tu gauni būnant čia?

– Manyje gyvena du Albertai, vienas dabar šneka su tavimi, toks penkiolikos ar šešiolikos metų vaikinukas. Manyje gyvena ir antras Albertas, jam keturiasdešimt metų. Jei panorės, jis gali bet ką nužudyti per sekundę. Apie priešą kalbu.

Kažkaip aš dabar bandau tuos du Albertus viduje sujungti, atsikratyti to jaunuolio, bet ir netapti kažkokiu maniaku.

– Galbūt karas yra...?

– Gyvenimo mokykla.

– ... proga subręsti, ką nors įrodyti?

– Taip, pačiam sau.

– Ar tikrai tik pačiam sau?

– Na, aišku „Facebook“, selfie pasidarau, draugai patiktukus spaudžia (juokiasi).

– Ką iš to gauni?

– Savotiškas narkotikas. [...] Kiek vyksta karas?

– Metus beveik, 11 mėnesių.

– O jausmas, kad 11 metų pasenau viduje.

– Gal to ir ieškojai?

– Taip. Taip pat pamilau Ukrainą nuo tos pirmos dienos.

– Manęs nenustoja stebinti tavo dvilypumas. Vienu metu gali sakyti, kad patinka būti arti mirties, bet ir saugai save. Tada, sakai, kad Ukrainoje gausu kvailių, bet ir myli ją? Ar natūra tokia?

– Čia mano natūra, charakteris. Galiu būti labai geras, bet jei mane labai supykdys, galiu išnešti visą šį barą.

– Bet ar tada tikrai yra sveika būti su granata, arba iš viso su ginklu rankoje?

– Sveika, sveika. Jei paklaustum, bet kas pulke tai įrodys, pasakys, kad Albertas musės nenužudys. Tu nebijok.

***

Atsisakęs minties likti fronte, Albertas dabar atsakingas už kovinės medicinos rengimą Kalinausko pulko naujokams. Kariai ir vadai sako, kad yra dėkingi už profesionaliai perduodamas žinias bei nepailstamą pagalbą.

Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po mūsų paskutinio pokalbio, Albertas nusprendė granatą išmesti poligone. Ji nesprogo.