Komanda aukščiau individualybių – „Lietkabelio“ sėkmės paslaptis

Ilgametis Prancūzijos vyrų rinktinės strategas Vincentas Collet prieš Europos taurės grupės etapo paskutines rungtynes su Panevėžio „Lietkabeliu“ labai gerai apibūdino panevėžiečių išskirtinumą ir tuo pačiu stiprybę, leidusią pasiekti rezultatą, kokį prognozavo retas.

„Šią komandą apibūdina kokybė ir susižaidimas. Tai vienintelė ekipa turnyre be amerikiečių. Nepaisant to, „Lietkabelis“ išlieka konkurencingas. Pažvelgęs į jų sudėtį gali stipriai apsigauti manydamas, kad jie silpni. Savo žaidimu jie įrodė, kad yra kitaip“, – tada Paryžiaus „Metropolitans 92“ interneto svetainei sakė specialistas.

Jis buvo teisus. „Lietkabelis“ šį sezoną tapo geriausiu kontrargumentu į teiginį, kad krepšinyje viską lemia pinigai ir garsios pavardės.

Nuo gruodžio 9 dienos, kai namuose užtikrintai parklupdė grupės lyderius Badalonos „Joventut“ krepšininkus, „Lietkabelis“ tapo komanda, kuri neigė vieną lažybininkų prognozę po kitos – vėliau susitvarkė ir su „Metropolitans 92“ namuose (96:89), antrą sykį nepaliko vilčių trigubai didesniu biudžetu disponuojančiai Trento „Dolomiti Energia“ (74:57), o kovo 8 dieną niekino garsioms pavardėms milijonus vasarą barsčiusią Željko Obradovičiaus Belgrado „Partizan“ (93:78), kuri į Panevėžį atvyko prieš tai nukovusi Eurolygoje rungtyniaujančią Belgrado „Crvena Zvezda“.

Antru mažiausiu biudžetu Europos taurėje disponuojanti komanda buvo arti trečiosios vietos A grupėje, jei ne skaudus pralaimėjimas traumų išretintai Ankaros „Turk Telekom“ ir klaidų virtinė lemiamu metu rungtynėse su „Metropolitans 92“.

Aštuntfinalyje panevėžiečių laukia turtingiausia Europos taurės komanda Bolonijos „Virtus“, tad realu, jog nuostabus pasirodymas tarptautiniame fronte ten ir pasibaigs, tačiau net jei taip ir nutiks, šis sezonas klubui turės ypatingą prasmę. „Lietkabelis“ buvo vienintelė šalies komanda, kuri garbingai reprezentavo Lietuvos krepšinį tarptautiniame turnyre. Vienintelė, kuri viršijo jai keltus lūkesčius.

Tam buvo kelios esminės priežastys.

Orelikas

Pirmiausia, praėjusią vasarą „Lietkabelis“ pasirinko nepopuliarų ir kiek rizikingą komandos komplektavimo modelį. Užuot investavę į individualų talentą, panevėžiečiai būrė lygiaverčių žaidėjų, pasižyminčių kovingumu ir aukštu krepšinio intelektu, būrį.

Pasikviestas Gediminas Orelikas, kuris dar prieš dvejus metus laukė galimybės grįžti į krepšinį po sunkios kelio raiščių traumos, o 2020–2021 m. sezone sužaidė 16 rungtynių „Šiaulių-7bet“ ir Bosnijos ir Hercegovinos lygoje rungtyniaujančios Sarajevo „OKK Spars“ komandose.

Jis pakeitė į Bilbao „RETAbet“ išvykusį Gytį Masiulį ir tai padarė geriau nei kas galėjo tikėtis. G.Orelikas šį sezoną buvo tarp rezultatyviausių Europos taurės žaidėjų, vidutiniškai rinkęs 15,6 taško, atkovojęs 4,9 kamuolio, atlikęs 2,8 rezultatyvaus perdavimo, o tritaškius metęs net 40 proc. tikslumu.

Puolėjas tapo naujuoju Željko Šakičiumi, kuris klestėjo N.Čanako žaidimo schemose ir Panevėžyje užsidirbo gyvenimo kontraktą Rusijoje. Ketvirtas numeris, galintis ne tik išplėsti aikštelę, bet ir valdyti kamuolį bei kurti komandos draugams. To negalėjo pasiūlyti G.Masiulis.

Pagrindinio atakuojančio gynėjo poziciją panevėžiečiai patikėjo 21-erių Dovydui Giedraičiui, kuris trejus metus ieškojo savo vietos Ispanijos pirmenybėse rungtyniaujančioje Madrido „Estudiantes“. Jam įsilieti į komandą trukdė ir sezono pradžioje patirta kelio raiščių trauma, bet kai sausio 12 dieną D.Giedraitis sumetė 25 taškus į „Metropolitans 92“ krepšį, visos abejonės dėl jo perspektyvų buvo išsklaidytos.

Kresno sudėjimo gynėjas, pirmiausia, sutvirtino „Lietkabelio“ gynybą perimetre, kur gali puikiai spausti kamuolį bei laikyti savo oponentus priekyje. Kitoje aikštės pusėje D.Giedraitis solidžiai darė tai, ką moka geriausiai – metė tritaškius, kuriuos Europos taurėje realizavo 40 proc. tikslumu. Svarbiausia, kad iš rikiuotės iškritus Nikola Radičevičiui, jis be didesnių komplikacijų perėmė atsarginio atakų organizatoriaus vaidmenį, taip tik dar kartą parodęs savo aukštą krepšinio intelektą.

Minėtas N.Radičevičius taip pat buvo labai įtartintas N.Čanako pasirinkimas pagrindinio atakų organizatoriaus pozicijoje. 27-erių 196 cm ūgio tvirto stoto serbas 2015 metais buvo pašauktas Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų biržoje, tačiau pastaraisiais metais jo karjeros kreivė tolygiai smigo žemyn.

Prieš perimdamas Europos taurės komandos pagrindinio įžaidėjo regalijas N.Radičevičius labai blankiai atrodė Lenkijos pirmenybių vidutiniokėje Sopoto „Trefl“, kur per 24 minutes fiksavo 9,6 taško vidurkį, o tritaškius metė apgailėtinu 11 proc. tikslumu.

„Lietkabelyje“ N.Radičevičius netapo geresniu metiku, tačiau pirmoje sezono dalyje buvo patikimas atakų organizatorius, patikimai sustyguodavęs pozicines atakas ir puikiai surasdavęs laisvus komandos draugus. 12 rezultatyvių perdavimų prieš Hamburgo „Towers“ ir 9 – prieš „Joventut“ buvo geriausia to išraiška.

Antroje sezono dalyje N.Radičevičiaus žaidimo kreivė smuko, o galiausiai, iš rikiuotės jį išvedė čiurnos trauma. Mačas Paryžiuje dėl trečiosios vietos grupėje serbui susiklostė itin prastai – per 11 minučių jis nepelnė nė taško, o svarbiausiu metu atrodė visiškai praradęs pasitikėjimą savo jėgomis. Klydo vaikiškai ir nebyliai prašėsi sodinamas ant suolo.

Nors N.Radičevičius netapo lyderiu ir statistiškai žaidė maždaug taip, kaip galima buvo tikėtis, jo psichologinės savybės, kurios puikiai atsiskleidė Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) pusfinalyje, kai jis traumuotas padėjo nukauti Vilniaus „Rytą“, labai derėjo šio sezono „Lietkabelio“ paveiksle. Ne pats talentingiausias, tačiau kovingas, visada pirmenybę skiriantis komandos draugams ir gerai besiginantis perimetre legionierius. Toks, kokio „Lietkabelyje“ po Kendricko Browno ir Kyle'o Vinaleso jau senokai nebuvo.

Žemaitis

Galiausiai, kartu su G.Oreliku, bene labiausiai pasiteisinusiu „Lietkabelio“ vasaros ėjimu galima laikyti Kristupo Žemaičio įsigijimą. Tai dar vienas Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) vidutiniokuose ne vienerius metus rungtyniavęs gynėjas, kuris iki šiol nebuvo gavęs šanso įrodyti savo galimybių aukštesniame lygyje. K.Žemaitis, kaip ir Tomas Dimša bei Margiris Normantas, ta galimybe pasinaudojo. Jis ne tik sėkmingai perėmė iš N.Radičevičiaus pagrindinio įžaidėjo vaidmenį, bet ir demonstravo jo pozicijai nebūdingą visapusiškumą.

K.Žemaitis tapo dar viena tvirta grandimi itin aukštoje, fizinėmis savybėmis pasižyminčioje ir gerai besiginančioje perimetro linijoje. Be to, prisidėjo ir kovoje dėl atšokusių kamuolių, kurių Europos taurėje sugriebdavo po 3,4 per rungtynes.

Šie rizikingi, tačiau mažai kainavę ir kokybiškai itin atsipirkę „Lietkabelio“ vadovybės sprendimai leido panevėžiečiams pagilinti priekinę liniją, kur šalia Džordže Gagičiaus ir Gabrieliaus Maldūno įsigytas ne tik G.Orelikas, bet ir „Šiaulių-7bet“ gretose solidžiai pasirodęs latvis Kasparas Bėrzinis. Jis pridėjo ne tik rotacijos gylio, tačiau ir suteikė N.Čanakui daugiau taktinių pasirinkimų. Pavojingu metimu pasižymintis aukštaūgis leido panevėžiečiams maksimaliai išplėsti aikštelę ir atakuoti pasyvią pikenrolo gynybą pikenpopais iš penktos pozicijos.

Sudėtis, kurioje devyni lygiaverčiai žaidėjai galėjo dalintis žaidimo laiką, o didžioji dalis jų dar ir žaisti per kelias skirtingas pozicijas, leido „Lietkabeliui“ sėkmingai naviguoti pandemijos sąlygomis. Net ir netekus vieno ar kelių, jų vietas galėdavo užimti kiti, o komandos žaidimo kreivė išlikdavo daugmaž panašiame lygyje.

Be to, tokioje aplinkoje be brangiai apmokamų legionierių, kurie būtų apibrėžti komandos lyderiai, atsirado vietos atsiskleisti Panagiočiui Kalaitzakiui. 23-ejų graikas tapo ryškiausia „Lietkabelio“ figūra abejose aikštės pusėse. Sparčiai progresuojantis kraštas ne tik pademonstravo išskirtinį talentą gynyboje, bet ir tempė komandą į priekį svarbiausiuose mūšiuose.

22 taškus į Krasnodaro „Lokomotiv“ sumetęs P.Kalaitzakis palaikė intrigą tose rungtynėse iki pat paskutinių akimirkų, vėliau jis svariai prisidėjo prie pergalės prieš „Joventut“, surinkęs 16 taškų ir atkovojęs 6 kamuolius, o 19 taškų pasirodymas prieš Andoros „Morabanc“ suteikė „Lietkabeliui“ realų šansą užimti trečiąją vietą grupėje.

P.Kalaitzakis pastaraisiais metais pagerino savo metimo savybes. Jei dar prieš trejus metus graikas išvis nemesdavo iš toli, kai Graikijos pirmenybėse „Holargos“ komandoje per 131 minutę prametė visus 13 mestų tolimų metimų, tai šį sezoną Europos taurėje prie tritaškio linijos P.Kalaitzakis yra rimta grėsmė – pataikė 31 iš 84 tritaškių (36 proc.), o didelė dalis jų krisdavo labai svarbiais rungtynių momentais.

„Lietkabeliui“ matyt nepavyks jo išsaugoti. Artimiausiais metais graikas turėtų atsidurti Eurolygoje, kur jau dabar galėtų pasiūlyti solidžią gynybą vienas prieš vieną perimetre. Abiems Graikijos klubams P.Kalaitzakis būtų puikus pasirinkimas, ieškant indėlį Eurolygoje įnešti galinčių vietinių žaidėjų.

Čanakas

Galiausiai, estetiškai labai tvarkingas paveikslas nebūtų toks, jei ne jo tapytojo N.Čanako įgudusi ranka. Ketvirtus metus Panevėžyje dirbantis 45-erių specialistas sustygavo komandą, kuri pirmiausia, turi aiškias vertybes žaidime.

Puolime, nuolatinį aktyvumą be kamuolio, kurį geriausiai įprasmina Vytenio Lipkevičiaus žaidimas. Visada maksimaliai motyvuotas 32-ejų puolėjas savo spurtais nuo tritaškio linijos į baudos aikštelę kovai dėl kamuolio nuostabiai kuria antruosius šansus komandos draugams. Nesvarbu, koks varžovas ar kiek minučių žaidžia, V.Lipkevičius visada demonstruoja aukščiausią intensyvumą abejose aikštės pusėse. Jis yra neabejotinas emocinis lyderis, savo pavyzdžiu pakeliantis visos komandos energijos lygį.

Antra, panevėžiečiai labai sklandžiai dalinasi kamuoliu, kurio niekada neperlaiko. „Lietkabelio“ deriniai sukurti taip, kad visada yra antros ir trečios opcijos. Jei pirmoji nepasiteisina, panevėžiečiai sklandžiai pereina į antrąją ir trečiąją, o kamuolys niekada neužsistovi vienoje vietoje.

Trečia labai svarbi vertybė yra fiziškumas ir agresyvi gynyba. „Lietkabelis“ ne tik gerai spaudžia kamuolį, turėdamas aukštą ir fiziškai labai pajėgią perimetro liniją, bet ir remiasi iš esmės viena ir ta pačia pikenrolo gynybos sistema – stepautais. Visai, kaip Šarūno Jasikevičiaus „Žalgiris“, ypatingai pirmaisiais sezonais jam perėmus komandą iš Gintaro Krapiko, „Lietkabelis“ Europos taurėje siekia priversti varžovus žaisti taip, kaip jie nori.

Stepautas yra labai efektyvi gynybinė sistema tik, jei idealiai nušlifuota. Tai savotiškas pokerio žaidimas aukštais statymais. Teisingas ir pastovus šios gynybos išpildymas reikalauja nepriekaištingos visų penkių žaidėjų darnos, tačiau jei tai pavyksta, oponentai nuolat verčiami priimti sunkius sprendimus bei sklandžiai dalintis kamuoliu, prie ko nepriratę geriausi taškų rinkėjai.

Be to, sėkmingas žaidimas prieš stepautą reikalauja tinkamo pasiruošimo. Tam reikia laiko ir specifinių pratimų, o įtempto sezono metu tam paprasčiausiai nėra laiko, ypatingai, jei kelionė į Panevėžį atima daugiau nei dešimt valandų. Dėl to Ispanijos klubams rungtynės „Cido“ arenoje, kaip taisyklė, klostosi itin sudėtingai. Tiek „Joventut“, tiek ir „Morabanc“ Panevėžyje atrodė absoliučiai nepasiruošusios atakuoti panevėžiečių gynybos.

Labai svarbi figūra šioje gynyboje yra Gabrielius Maldūnas. Nors ir neišsiskiriantis fiziniais duomenimis, 28-erių panevėžietis pasižymi gana mikliomis kojomis, kas leidžia tuos stepautus dažniausiai atlikti laiku ir pakankama amplitude, o aukštas krepšinio intelektas – reaguoti rotuojant arba saugant krepšį baudos aikštelėje.

N.Čanako filosofija gynyboje pasiteisino dar ir dėl to, kad panevėžiečiai stepautą išpildo kaip be klaidų sukalibruota kompiuterinė programa. Kiekvienos treniruotės, kiekvienų rungtynių metu darydami tik tai jie išsivystė automatizmą – kiekvienas net nemąstydamas žino kuriame taške ir kada atsistoti, kaip ir kada rotuoti ir kokios gali būti varžovų išeitys puolime.

Toks darniai veikiantis mechanizmas abejose aikštės pusėse funkcionuoja net ir prieš talentingesnius varžovus. Kad ir kaip susiklostytų aštuntfinalio mačas Bolonijoje, „Lietkabelis“ šiame Europos taurės sezone jau laimėjo. Panevėžiečiai įrodė, kad sėkmingai veikiančią komandą sukonstruoti galima net ir labai ribotais ištekliais.

„Bružas ir Pulkovskis“: Eurolygos atkrintamųjų poros, sezono apdovanojimai ir įdomi vasaros rinka