Kodėl mes kosėjame ir kaip gydyti ilgai trunkantį kosulį?

Kada paskutinį kartą buvote viešoje vietoje ir negirdėjote, kad kažkas kosėtų? Aiškėja, kad ilgai trunkantis kosulys po ligos, kurią sukelia viršutinių kvėpavimo takų infekcija, yra stebėtinai dažnas reiškinys, rašo „Science Alert“.

Kosulys yra dažnas įvairių kvėpavimo takų infekcijų (pvz., COVID-19, respiracinio sincitinio viruso arba RSV) simptomas ir nusiskundimas, dėl kurio kasmet poliklinikose apsilanko apie 30 mln. žmonių. Apie 40 procentų jų patenka į pulmonologo kabinetą.

Atsižvelgiant į kosulio dažnumą ir paplitimą, gali susidaryti įspūdis, kad medikai turi ilgą sąrašą veiksmingų jo gydymo būdų. Deja, viskas priklauso nuo priežasties, kodėl kosėjate.

Kaip atsiranda kosulys?

Gydytojai jau daug metų svarsto, kodėl kosulio trukmė po viršutinių kvėpavimo takų virusinės ar bakterinės infekcijos taip skiriasi. Atsakymą į šį klausimą greičiausiai būtų galima rasti išanalizavus skirtingas gretutines ligas, kaip antai astma ar lėtinis bronchitas, kuriomis konkretus žmogus gali sirgti.

Tie patys skirtumai išryškėja ir pulmonologo kabinete – kai kuriems pacientams pasireiškia ilgalaikis kosulys, o kiti, atrodo, šio nemalonaus simptomo atsikrato daug greičiau.

Kosulys atsiranda dėl sudėtingo proceso, kuris prasideda elektros impulsu tarp kvėpavimo takų nervų, įskaitant nosį ir gerklę.

Yra dviejų tipų nervai, kurie, reaguodami į išorinius dirgiklius, gali sukelti kosulį – cheminiai receptoriai ir mechaniniai, vadinami mechanoreceptoriais.

Cheminiai receptoriai reaguoja į kvapus ir garus, todėl žmonės kartais kosėja įkvėpę ant karštos keptuvės šnypščiančių aštrių pipirų. Mechanoreceptoriai reaguoja į tokių dirgiklių kaip dulkės sukeltus pojūčius.

Kai šie nervai suaktyvinami, gerklė užsidaro, o spaudimas krūtinėje padidėja. Esant tokiam slėgiui, oras ir gleivės patenka į plaučius maždaug 800 kilometrų per valandą greičiu – beveik dvigubai greičiau nei gali važiuoti greičiausi pasaulyje automobiliai.

Tyrimai rodo, kad virusinė infekcija pakeičia šių nervų jautrumą. Susirgus virusine infekcija ir prasidėjus uždegimui, ima gamintis bradikininu vadinama molekulė, kuri sukelia norą kosėti. Taip pat žinoma, kad pats virusas gali suaktyvinti genetinius pokyčius, kurie padidina atitinkamų nervinių takų jautrumą ir sukelia stipresnį kosulį.

Tačiau, kai ūminė infekcijos stadija baigiasi ir ligonis pradeda jaustis geriau, organizmas užgydo kvėpavimo takuose ir plaučiuose uždegimo sukeltus pažeidimus. Tuo metu ima silpnėti ir kosulio refleksas. O molekuliniai procesai, kurie vertė žmogų dažniau kosėti ir čiaudėti, nusistovi ir grįžta į normalią būseną.

Deja, kai kuriems žmonėms šis procesas užtrunka ilgiau nei kitiems.

Kaip žinoti, kad kosulys užsitęsė per ilgai?

Yra trys pagrindiniai kosulio tipai: ūmus, poūminis ir lėtinis. Ūmus kosulys dažniausiai pasireiškia sergant aktyvia virusine infekcija. Poūminis kosulys trunka tris ar daugiau savaičių po viršutinių kvėpavimo takų ligos. O lėtinis kosulys trunka ilgiau nei 12 savaičių. Lėtinį kosulį dažniausiai sukelia astma, užnosinis sekreto lašėjimas ir refliuksas.

Poinfekcinis kosulys yra viena iš poūminio kosulio atmainų – tai užsitęsęs kosulys, kankinantis daugelį kvėpavimo takų infekcija persirgusių žmonių. Jis gali trukti savaites ar mėnesius ir virsti lėtiniu kosuliu.

Medikų teigimu, poinfekcinis kosulys yra labai dažnas reiškinys. Mokslininkai jau daug metų siekia išsiaiškinti, kiek žmonių kosulys tęsiasi, išnykus kitiems simptomams.

Skirtinguose tyrimuose duomenys skiriasi. Vienas nedidelis Japonijoje atliktas tyrimas parodė, kad 12 procentų poūminiu ir lėtiniu kosuliu sergančių žmonių jis atsirado dėl kvėpavimo takų infekcijos.

Kalbant apie COVID-19, yra žinoma, kad tik 2,5 procento šia liga persirgusių žmonių išsivystė lėtinis kosulys. Nors šis skaičius gali atrodyti nedidelis, tačiau jis reiškia, kad kosėja tikrai nemažai žmonių, turint omenyje, kad 2023 m. vasario pradžioje JAV per savaitę užregistruojama daugiau nei 280 000 naujų COVID-19 atvejų.

Tačiau tikrasis skaičius lieka neaiškus, nes tyrimai, kuriuose analizuojamas poinfekcinis kosulys, dažnai yra nedideli ir apima tik tuos žmones, kurie susirgę COVID-19 kreipėsi į gydytoją. O tai, kaip žinia, daro ne visi.

Nėra paprasto gydymo būdo

2006 m. Amerikos krūtinės ląstos gydytojų koledžas ir Europos kvėpavimo takų draugija paskelbė gaires, padedančias gydytojams įveikti šiuos neaiškumus ir duomenų apie kosulio diagnozę ir gydymą trūkumą. Šios rekomendacijos pasaulio medikų bendruomenėje naudojamos iki šiol.

Jose teigiama, kad maždaug pusė pacientų atsikrato kosulio be jokio gydymo. Tiems, kuriems tai padaryti nepavyksta, gali padėti inhaliatoriai, steroidai, migdomieji ir tam tikri nereceptiniai vaistai.

Deja, tyrimai rodo, kad suaugusiesiems taikomų įvairių gydymo būdų veiksmingumas yra pakankamai netolygus ir ribotas. Vienas iš galimų pasirinkimų nemigdantis kosulį slopinantis vaistas benzonatatas. Jis apmarina nervus plaučiuose ir kvėpavimo takuose, tokiu būdu slopindamas kosulio refleksą.

Dar mažiau tikslių duomenų yra apie vaikų gydymą. Tyrimai parodė, kad be recepto parduodami kosulį slopinantys ir antihistamininiai vaistai nėra veiksmingesni už placebą.

Teigiama, kad kai kuriems pacientams gali padėti naminės gydimo priemonės. Nemažai žmonių pasitiki medumi, nors klinikiniai tyrimai tik iš dalies patvirtina jo naudą. Vienas tyrimas parodė, kad trijų dienų laikotarpiu medus veiksmingiau numalšino kosulį nei placebas.

Jei kyla abejonių, kreipkitės į gydytoją

Medikai pabrėžia, kad daugeliu atveju net ir užsitęsęs kosulys iš tiesų praeina savaime. Tačiau į kai kuriuos simptomus, pasireiškiančius kartu su kosuliu, nereikėtų numoti ranka.

Sunerimti verta, jei ima staigiai kristi svoris, kosėjate krauju, prakaituojate naktį arba dažnai skrepliuojate. Tokiu atveju vertėtų pasikalbėti su šeimos gydytoju, atlikti jo paskirtus tyrimus.

Retais atvejais poūminis ir lėtinis kosulys gali būti plaučių vėžio ar įvairių lėtinės plaučių ligos formų požymis.