Kodėl dalis rinkėjų vis dar balsuoja už prorusiškus kandidatus?

Pasibaigęs mero rinkimų antrasis turas parodė, kad du didžiausius iš trijų Lietuvos miestų valdys sąsajų su nedraugišku rytų kaimynu turintys kandidatai.

Kaune dar pirmame ture laimėjo, niekaip iš Rusijos verslo nepasitraukiantis Visvaldas Matijošaitis. Klaipėdą – Arvydas Vaitkus, paskui kurį velkasi Birių krovinių terminalo arba baltarusiško/rusiško verslo šleifas.

Klaipėdoje apskritai galėjo susidaryti unikali situacija, nes į antrą turą tik per plauką nepateko Laisvė ir teisingumas partijos primininkas R. Žemaitaitis, vos ne žodin į žodį atkartojantis Kremliaus naratyvą. Pastarosios partijos kandidatas Artūras Zuokas tik po įtemptos kovos pralaimėjo sostinės mero rinkimuose Valdui Benkunskui. Tačiau vis tiek surinko net 46 procentus vilniečių balsų.

Atrodytų, karas Ukrainoje ir egzistencinė grėsmė valstybei suvienijo mus. Gatvėse pilna ukrainietiškų vėliavų, lietuviškos atributikos. Lietuviai rodo pavyzdį pasauliui rinkdami rekordinius kiekius pagalbos kenčiantiems ukrainiečiams. Vien Radarom akcijai surinkta 14 mln. eurų. Tačiau pažvelgus į žmonių valią didžiuosiuose miestuose atrodo, kad situacija net blogesnė nei prieš tai. Ar mes, iš tiesų, esame ta, vieninga patriotiškai nusiteikusi tauta? O gal tai tik butaforija?

Vasarį BNS užsakymu atlikta “Vilmorus” apklausa parodė, kad net 80 procentų jautė nerimą dėl karo. Iš jų Ukrainai aukojo ar kitaip prisidėjo 40 procentų. Vadinasi galime daryti prielaidą, kad apie 60 procentų piliečių yra kitos nuomonės nei žiniasklaidoje vyraujanti “mūsų karo” linija. Arba jiems į Ukrainos, Lietuvos likimą nusispjaut.

Dar labiau už galvos turėjo susiimti visi valstybininkai, sužinoję, kad tik 12 procentų ryžtųsi ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę. Žinoma, galime pritemti, esą net pusė imtųsi kitokių veiksmų. Bet, kaip parodė karas Ukrainoje, laisvė apginama mūšio lauke. O ne spalvotomis kreidelėmis piešiant vaivorykštes ir vienaragius ant sienos.

Žinoma, kiek apklausų, tiek ir nuomonių. Štai Krašto apsaugos ministerijos užsakytos kovo mėn. gyventojų apklausos jau parodė, esą net pusė eitų ginklu ginti šalies. Kas pasikeitė per mėnesį? Iš esmės nieko. Tiesiog du skirtingi apklausų užsakovai. O reali situacija, matyt, bus kažkur per vidurį. Tačiau kiekvienoje apklausoje vyrauja ta pati tendencija. Didesnį ryžtą priešintis ginklu išsakė vadovai, verslininkai, įmonių savininkai arba tie, kas gauna didesnes pajamas. Tuo tarpu bedarbiai – pirmieji eilėje pasitraukti.

Situacija aiški – jei valstybė nesugeba sukurti daliai piliečių tinkamų sąlygų jų gerbūviui užtikrinti, ką jam čia ginti, jei nieko neturi? Geriau gyvenančio kaimyno prabangų namą? Tokie žmonės bus pirmi – “čemodan, vogzal, Berlyn”, agresijos atveju? Arba iš nusivylimo balsuos priešingai, nei norėtųsi valdantiesiems. Nesvarbu kokia partija ten bebūtų.

Šie rinkimai sugriovė ir kitą valstybinėje žiniasklaidoje vyravusį mitą, esą Lietuvos rusai yra tas pačias vertybes puoselėjantys mūsų piliečiai. Klaipėdos ir Vilniaus rezultatai rodo, kad nemaža dalis mūsų rusakalbių piliečių toliau sklando Putino “Ruskyj myr” propagandinėje trajektorijoje.

Galime teisintis, kad situacija visada buvo tokia ir nesikeis. Bet, vis gi, lenkiškojo Vilniaus rajono rezultatai rodo ką kitą. Pirmą kartą šiame regione laimėjo ne “koloradkes” seginčio Tomoševskio statytinis, bet socialdemokratų partijos kandidatas R Duchnevičius.

Tiesa, čia nuopelnai ne mums, bet didžiajam broliui Varšuvoje. Šis lietuvių mažumai aiškiai davė signalą, kurioje pusėję tikras lenkas turi būti. Kai Lenkija užima kategorišką antirusišką poziciją, vietiniam Lietuvos lenkui, jei jis lenkas, bet ne sulenkėjęs rusas, mažai belieka klausimų, ką rinktis.

Atskiro paminėjimo vertas ir lietuviškiausias, patriotiškiausias Lietuvos miestas – Kaunas. Galime šaipytis esą, kauniečiai pyksta, kad Vilniuje daug rusų, bet išrenka merą “prorusą”. Tačiau čia suveikė kiti faktoriai. Visų pirma pačių partijų “padėjimas” ant šių rinkimų. Kai pagrindinės opozicijos Visvaldui kandidatas yra vilnietis solistas Juozapaitis, kokio rezultato jiems tikėtis? Žinant Vilniaus ir Kauno priešpriešą, šiam tik beliko “Vilniaus Ryto” šaliką užsimesti debatų metu.

Užtat situacija pačiame Vilniuje kelia nerimą. Turbūt retas, kas įsivaizduotų, kad vietinis Kauno jaunimas „šniūrais“ trauktų pirkti bilietų į prorusiško, Putiną šlovinančio reperio koncertą. Tuo tarpu Vilniuje – tai faktas. Belieka tikėtis, kad ir rusų tautinės mažumos atras savo jaunuosius lyderius, kaip tai padarė lenkai.

Giedrius Iškauskas