Klaipėdą į Kazlų Rūdą išmainiusi gydytoja Augustina savo pacientus regi „kaip nuluptus“: sėdi eilėje, o aš žinau, ko atėjo

Prieš 1 metus 109

„Atvažiavus, atrodė, kad čia toks didelis kaimas, užkampis. Smėlis į batus kabinasi“, – juokdamasi pirmuosius įspūdžius apie Kazlų Rūdą prisimena Augustina Vokietaitienė. Į šį miestą iš Klaipėdos krašto moteris persikraustė dėl šeimos ir, nors pradžioje ypač ilgėjosi jūros vandens ir vėjo, rizika atsipirko – pašnekovė čia gyvena jau daugiau nei 35 metus. 

Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Tokia moters sėkmė net ir trumpai su ja šnektelėjusio žmogaus nenustebintų – jau po pirmų pokalbio minučių išryškėja A. Vokietaitienės atvirumas pokyčiams.

„Esu tokios nuomonės – kur eisi, ten save surasi. <...> Jeigu tuo principu vadovaujiesi, tai visur, manau, save realizuosi. Tai čia taip atsidūriau, užsibuvau ir iki šiol gyvenu ir dirbu“, – šypsosi moteris.

Savybė smalsiai žvelgti į naujoves prisidėjo ir prie pašnekovės gyvenimo kelio pasirinkimo – būtent šeimos gydytojo darbo dinamiškumas patraukė A. Vokietaitienės širdį. O pastaraisiais metais pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija, planuojamos sveikatos apsaugos sistemos reformos ir nuolat pristatomos techninės bei profesinės naujovės iš tiesų išbandė šį šeimos gydytojos gebėjimą.

Pandemija mūsų nesunaikino

Kaip ir visą pasaulį, COVID-19 pandemija netikėtai užklupo Kazlų Rūdą. Šeimos gydytoja pripažįsta, kad pandemijos pradžioje neįtikėtinai atrodė pasikeitęs pasaulis. O medikams teko ne tik prisitaikyti prie naujos realybės, padėti kitiems, bet ir dirbti.

„Kiekvieną dieną – naujas teisės aktas. <...> Kiekvieną dieną reikia informaciją suprasti, kiekvieną dieną reikia ją žiūrėti, kad vykdytum, ko nepažeistum, nes viskas – atsakomybė apibrėžta“, – prisimena ji.

Manėme, kad pasipils skundai, skambučiai, žmonės nesupras. Bet žmonės suprato. Mes tikrai esame dėkingi, net keista buvo, kad jie tokie supratingi.

Tačiau A. Vokietaitienė dabar su atsikvėpimu džiaugiasi – „pandemija mūsų nesunaikino“. Kaip pasakoja medikė, ji su komanda susitelkė ir atidžiai kontroliavo gydymo įstaigos veiklą, sekė tvarkas, tad kolektyvui pavyko nesusirgti. Bet pašnekovė tikina labiausiai nustebusi dėl gyventojų reakcijos.

„Ir pacientai mobilizavosi. <...>. Manėme, kad pasipils skundai, skambučiai, žmonės nesupras. Bet žmonės suprato. Mes tikrai esame dėkingi, net keista buvo, kad jie tokie supratingi. Net norėjosi viešai padėkoti – ačiū už tą supratimą“, – dėkoja moteris.

Pandemija taip pat gyventojus išmokė naujovių, sako šeimos gydytoja.

„Anksčiau nesuprato, kaip gali būti nuotolinė paslauga. Reikėdavo būtinai ateiti, parodyti daktarui koją, ranką, širdį“, – pasakoja ji, nurodydama, kad dabar gyventojai kur kas dažniau naudojasi nuotolinėmis paslaugomis, taip nuimdami papildomą darbo krūvį nuo medikų.

„Sakyčiau, iš tų visų blogybių ir teigiamų dalykų visada galima ištraukti“, – šypsosi pašnekovė.

Mes – medikai, nejau nesusitvarkysime?

A. Vokietaitienė savo darbe matė daug pokyčių – jai atsikėlus čia, Kazlų Rūdos ligoninė ir poliklinika dirbo kartu, tačiau prieš maždaug 25 m. jos buvo atskirtos. Sveikatos apsaugos ministerijos reformų akivaizdoje praėjusiais metais miesto ligoninė vėl buvo prijungta prie Kazlų Rūdos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) ir dabar veikia kaip bendras juridinis vienetas.

„Tų reformų matėme daug. Bet tose reformose medikai vis tiek išlieka jų vykdytojai ir prie visko prisitaiko“, – tvirtina šeimos gydytoja.

Būtent dėl jau įvykdyto gydymo įstaigų sujungimo Kazlų Rūda žengia naujosios reformos priekyje. Tačiau dar aiškėjant reformos detalėms, A. Vokietaitienė teigia, kad ji medikės negąsdina. Moteris mano, kad ji gali pagelbėti optimizuoti paslaugas pacientams bei palengvinti darbą šeimos gydytojams.

Reformose medikai vis tiek išlieka jų vykdytojai ir prie visko prisitaiko.

Anot jos, Kazlų Rūdos PSPC jau dabar teikia beveik visas reformos reikalaujamas paslaugas, jos yra prieinamos gyventojams, centras taip pat bendradarbiauja su Marijampolės ligonine. Be to, pasiruošta ir skubioms situacijoms.

„Yra sukurtas būtinosios pagalbos kabinetas. Jeigu pacientas ateina su ekstra pagalba, tai irgi ta paslauga prieinamesnė, iš karto nukreipiame į būtinosios pagalbos kabinetą. Nereikia šeimos gydytojo atplėšti nuo pacientų, kaip anksčiau būdavo“, – priduria ji.

Šeimos gydytoja pastebi, kad Lietuvos visuomenė sensta. Anksčiau jai per dieną reikėdavo priimti po 10 pacientų, o šiandien šis skaičius kartais pasiekia net 50. A. Vokietaitienė tvirtina, kad šeimos gydytojams labai praverstų papildoma pagalba, o ją pagal naująją reformą galėtų suteikti numatyti atvejo vadybininkai.

„Iš tikrųjų sveikatos sistema yra labai sudėtinga ir pacientas ne visada supranta. Net ir medikai turi kartais pagalvoti. Tai stengiamės aiškinti, o sveikatos vadybininkas, kai bus apibrėžta jo veikla, tai matysime, manyčiau, kad padės mums. Pavyzdžiui, pakvies į programas, užregistruos pas specialistą, nes vyresni nedraugauja su e. sistema ir elektroninėmis paslaugomis“, – aiškina ji.

Paklausta, ar nenuspėjami pokyčiai gąsdina, A. Vokietaitienė nusišypso ir pabrėžia – medikai prie jų pripratę.

„Baisu, nebaisu – tokia profesija. Jeigu nori, kad niekas nesikeistų, nežinau, kuo turi dirbti. Dabar išvis pasaulis keičiasi ir prie visko reikia prisitaikyti. Man nebaisu. Medikai yra pripratę mokytis, o jeigu sakysi baisu, tai viskas – į gatvę baisu išeiti, – aiškina šeimos gydytoja. – Aš visą laiką sakau – mes esame medikai, mes baigėm mediciną, o juk ten reikia daug mokytis ir dirbti. Nejaugi mes dabar nesusitvarkysim, kad ir su ta elektronine sistema, nauja tvarka ar dar su kuo? Mes juk galime susitvarkyti.“

Nejaugi mes dabar nesusitvarkysim, kad ir su ta elektronine sistema, nauja tvarka ar dar su kuo? Mes juk galime susitvarkyti.

Įkvėpimas – kasdienis darbas

Šeimos gydytojo darbas regione išties skiriasi nuo darbo didmiestyje. Savo pacientus A. Vokietaitienė sako pažįstanti „kaip nuluptus“: „Jie ateina, sėdi eilėje, o aš jau žinau, galiu pasakyti, ko atėjo beveik kiekvienas.“

Klausimų dėl sveikatos problemų medikė sako sulaukianti net užsukusi į parduotuvę, bet to nesureikšmina ir aiškina – reikia įsivaizduoti, kad esi šeimos narys. Dėl to ypač svarbus emocinis šeimos gydytojo intelektas, o pats darbas savotiškai ją išmokė būti psichologe.

„Iš tikrųjų kartais siunti pacientą pas psichologą, jis sako – aš neisiu, jūs man esate geresnis psichologas. Tai kartais taip pagalvoji, gal tikrai – tu tą pacientą pažįsti, jo šeimą, gal žinai ir praeitį, ir ateitį, jo paslaptis ir pats tampi psichologu“, – svarbų ryšį su pacientais apibūdina ji.

Jeigu pasirinkai mediko profesiją, įkvėpimo nereikia. Tu jau savaime įsikvėpęs visam gyvenimui ir turi neprarasti resursų

O šis per daugybę metų įgytas emocinis intelektas yra ypač svarbus kasdieniame darbe – juk į gydytojo kabinetą kiekvienas pacientas atsineša ne tik savo problemas, bet ir nerimą dėl jų.

„Pacientai kartais ateina susirūpinę, pikti, nepatenkinti. Bet reikia nusiteikti, kad jis išeitų su šypsena. Kartais matai, kad ateina piktas, bet jis ateina piktas iš savo nerimo, nežino, kas jam darosi <...>. Ir mes kartais esame pikti, mus būna nerimas apėmęs, pikta kažko, nes nežinome, kas su mumis darosi. Ir su pacientu – reikia jo problemą spręsti, o tada jis palaipsniui atsileidžia“, – apie kasdienio darbo subtilumus pasakoja pašnekovė.

Paklausta apie įkvėpimą darbe, A. Vokietaitienė šypsodamasi numoja ranka – ieškoti kitur jo neprireikia. Anot jos, mediko profesiją pasirinkę žmonės yra pašaukti dirbti šioje srityje.

„Jeigu pasirinkai mediko profesiją, įkvėpimo nereikia. Tu jau savaime įsikvėpęs visam gyvenimui ir turi neprarasti resursų. Darbas yra įkvėpimas. Man nereikia įkvėpimo, ateinu, dirbu ir kiekvieną dieną būna tokių situacijų, kur nėra kada galvoti apie įkvėpimą“, – mintimis dalijasi Kazlų Rūdos šeimos gydytoja.

Skaityti visą pranešimą