Kelių policijai – 90: anuomet dešimties mėnesių atlyginimų baudomis apdalindavo tuos, kurie aplenkdavo pareigūnus

Šiais metai Lietuvos kelių policija mini solidų 90 metų jubiliejų. Viskas prasidėjo 1932-aisiais Kaune. Anuomet Lietuvos laikinojoje sostinėje darbą pradėjo judėjimo policijos nuovada. Trumpai apie kelių policiją – nuo pirmosios nuovados Kaune, LTSR valstybinės automobilių inspekcijos sovietmečiu iki šiuolaikiškos Kelių policijos tarnybos atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje – LRT TELEVIZIJOS laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ reportaže.

Judėjimo žirgais ir kinkiniais tvarką nustatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutas. Automobiliai, arba autovežimiai Lietuvoje pasirodė tik 20 a. pradžioje. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje jų buvo tik 155.

Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos ūkis sparčiai augo, Kaune atsidarė pirmieji automobilių salonai, o judėjimas gatvėmis ir keliais intensyvėjo. 1932-ųjų spalio 1 d. Kaune pradėjo dirbti judėjimo nuovada.

„Mes netgi žinome tikslų adresą. 10-oji nuovada, kitaip vadinta judėjimo nuovada, buvo įkurta adresu Laisvės alėja 6. Judėjimo nuovada tuo metu reiškė eismą, nes nebuvo tokios sąvokos kaip automobiliai, juos tada vadindavo autovežimiais. Pirmas automobilių salonas „Amlitas“ įkurtas 1920 metais, bet iki 4-ojo dešimtmečio Kaune buvo iki tūkstančio automobilių“. Apskritai 4-ajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo kiek daugiau nei 3 tūkst. automobilių, 70 proc. jų – Kaune“, – laidai pasakojo istorikė Kristina Petrauskė.

Autovežimiai tada buvo ne tik susisiekimo priemonės, bet ir turto, sėkmės, padėties visuomenėje simbolis. Jų vairuotojai – šoferiai – išmanė techniką, mokėjo ją remontuoti, žinojo judėjimo taisykles.

„Automobiliai iš tiesų buvo labai labai brangūs. Pigiausias automobilis, kuris buvo naujas, iš salono, tai itališkas „Fiat“. Jis kainavo 5 tūkst. litų. Tai tikrai buvo labai dideli pinigai. Ir vėlgi lietuviai į finansinę automobilio pusę kreipė daugiausia dėmesio, nes ir kuras buvo labai brangus. Pavyzdžiui, litras benzino kainavo 60–70 centų. Tai tikrai buvo daug turint omenyje, kad alga buvo apie 100 litų“, – tęsė istorikė.

Sutvarkius Kauno gatves bei nutiesus kelius, kelionės automobiliais ir autobusais tapo populiarios visoje šalyje. Judėjimo nuovados policininkai gaudė išgėrusius vairuotojus, baudė per greitai važiuojančius.

„Jie tiesiog važiuodavo automobiliu maksimaliai leistinu greičiu, ir tuos, kas juos aplenkdavo, sustabdydavo. <...> Baudos už greičio viršijimą taip pat buvo labai didelės, siekdavo net tūkstantį litų, o tai buvo 10-ies mėnesių atlyginimas. Tiesa, tokias dideles baudas galėjo skirti tik apskrities viršaitis“, – dėstė K. Petrauskė.

Anot jos, paprasti policininkai įprastai skirdavo mažesnes, iki 5 litų siekiančias baudas. Jos buvo išrašomos už stovėjimą ne vietoje ant šaligatvio ar, pavyzdžiui, už netaisyklingai stumiamą vaikišką vežimėlį.

Žmonių prisiminimuose prieškario policija idealizuojama, esą tai buvo išsilavinę, protingi, aukštaūgiai vyrai. Maloniai bendraujantys su tvarkingais piliečiais ir negailestingi nusižengėliams.

Lietuvai 1938-aisiais atgavus Vilnių, į sostinę iš Kauno persikėlė antrosios judėjimo policijos nuovados pareigūnai. Lietuvos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas nutraukė judėjimo, arba kelių policijos veiklą. Daugelis pareigūnų patyrė sovietų valdžios represijas.

Pasibaigus karui, per antrąją sovietų okupaciją, milicija tapo represiniu organu, jos padalinys buvo Valstybinė automobilių inspekcija, kuri turėjo rūpintis eismu, kelių transporto priemonėmis ir vairuotojais. Nors oficialiai sovietai kūrė socializmą, tačiau visuomenėje įsigalėjo vagystės, apgaulė, girtuokliavimas, betvarkė.

Dėl to padaugėjo kriminalinių nusikaltimų ir baisių avarijų keliuose. Valstybinėje automobilių inspekcijoje buvo sukurtas propagandos ir agitacijos skyrius. Išsilavinę, taisyklingai lietuviškai kalbantys ir aukštuosius mokslus baigę pareigūnai mokė eismo dalyvius, spaudoje, radijo ir televizijos laidose nagrinėjo avarijų priežastis.

Inžinieriai, filologai, istorikai, teisininkai kėlė valstybinės automobilių inspekcijos valdybos prestižą, tačiau vairuotojai daugelyje Lietuvos miestų su kelyje dirbančiais inspektoriais turėjo bendrauti rusiškai, vairuotojų pažymėjimai, įspėjimų talonai ir automobilių techniniai pasai buvo tik rusų kalba. Valstybinės automobilių inspekcijos valdybos darbuotojai taip pat padėjo rengti populiarius saugaus eismo konkursus vaikams ir moksleiviams, ugdė naują eismo dalyvių kartą.

Niūriais 1990-aisiais katastrofiškai padaugėjo žuvusių avarijose. Miestuose ir miesteliuose siautėjo mafija. Tuo neramiu laiku tarnybą kelių policijoje pradėjo Remigijus Masalskas.

„Neramūs laikai buvo, sprogdinimai miestų centre buvo ne vienas ir ne du. Ir pareigūnams grasinimai buvo, nes nusikalstamas pasaulis tuomet iš tikrųjų siautė. Jie važinėdavo po miestą ir yra tekę kolegai netgi atvejis dėl to, kad įformino vienam iš nusikaltėlių atstovų pažeidimą už vairavimą esant neblaiviam, tai „nuvarė“ jo automobilį“, – prisiminė pareigūnas.

1991 m. Lietuvoje per metus avarijose žuvo 1173 žmonės – tai baisiausias visų laikų antirekordas. Pavyzdžiui, pernai eismo nelaimėse netekome 146 piliečių. Kelių policijai sunkiai sekėsi suvaldyti tvarkos, greičio ir paprastos kultūros nepaisančius vairuotojus. Tačiau pamažu pagerėjo keliai, patobulėjo automobiliai, žmonės tapo ne tokie nuožmūs ir pikti. Eismas tapo ramesnis, sumažėjo avarijose sužeistų ir žuvusių žmonių.

Plačiau apie tai – vaizdo reportaže.