Kai tau 21-eri, o tu – pasaulio bokso čempionė: istorinis Stonkutės skrydis į olimpą

Lietuvos sporto karūną šiais metais brangiausiais deimantais puošia kovinis sportas. Fenomenalų pasirodymą šiais metais surengė ir Lietuvos moterų boksą į iki šiol nematytas aukštumas iškėlė 21-erių Gabrielė Stonkutė, kuri jau dabar yra pasaulio ir Europos moterų bokso čempionė. Apie staigų skrydį į olimpą, atsakomybes ir norus – G. Stonkutės pokalbis su LRT.lt.

G. Stonkutė savo kelionę pasaulyje pradėjo mažame Lietuvos kaime – Toliuose.

„Įdomi labai buvo vaikystė. Buvo ten (Toliuose – LRT.lt) labai daug vaikų, yra ten kaimai keli šalia vienas kito, tai visada būdavo daug vaikų, draugų. Labai įdomiai viskas buvo, nors ir kaimas, bet smagu, daug veiklų“, – pokalbį pradėjo G. Stonkutė.

Mokslus G. Stonkutė pradėjo krimsti Jokūbave, tiesa, mokslo šaknys jai tikrai buvo karčios.

„Nelabai patiko. Man vienintelis dalykas, kas sekėsi, tai buvo kūno kultūra – mėgstamiausia pamoka. Su džiaugsmu į ją eidavau“, – teigė boksininkė.

Tikriausiai nesunku suprasti – G. Stonkutė buvo tikrai aktyvus vaikas, mėgo sportą, o būnant 13-os metų ją galiausiai ir užkabino boksas.

„Visada buvau aktyvus vaikas, mane nuo pat vaikystės traukė sportas. Iki bokso nieko nebuvau realiai bandžiusi, esu tik mokykloj kvadratą lankiusi. Bet boksas buvo pirma sporto šaka, kurią rimtai pradėjau lankyti ir užsikabinau“, – pasakojo G. Stonkutė.

13-os metų pradėti lankyti boksą nėra labai vėlu, tačiau tikrai ir ne tas ankstyvas amžius, kuriame startuoja didžioji dauguma boksininkų ir boksininkių.

„Kai pradėjau lankyti, negalvojau apie jokias varžybas, kad kažkur važiuosiu. Nejaučiau amžiaus dalyko. Bet po to pamačiau, kad visi nuo vaikystės pradeda šitą sportą lankyti, kai ateini vėliau, būna sunku įsivažiuoti. Pradžia buvo sunki, bet vėliau buvo daug varžybų, stovyklų, ta patirtis labai daug davė ir greitai pakilau į viršūnę, greitai viskas pradėjo sektis“, – dėstė boksininkė.

Pirmąsias savo treniruotes G. Stonkutė pradėjo lankyti Kretingoje pas brolius Aivarą ir Tomą Balsius, kuriuos boksininkė iki šiol mini geru žodžiu.

„Jie labai linksmi, visada su juokeliais, jų toks būdas. Visada salėje grodavo muzika, visada būdavo gera atmosfera, tas labai daug davė. Su jais mano santykiai ir dabar yra labai geri, nors su vienu bendrauju daugiau, su kitu mažiau, bet jie abu labai mane palaiko, visada parašo, pasitinka po varžybų. Vien geri atsiliepimai“, – pasakojo G. Stonkutė.

Pirmųjų varžybų šokas ir prasidėjusi kelionė per Lietuvą

Boksą lankyti pradėjusi G. Stonkutė po beveik pusantrų metų stojo į pirmą savo dvikovą ringe. Tiesa, jos patirtis tikrai nebuvo įprasta – būdama 15-os boksininkė į savo pirmą kovą stojo užsienyje.

„Labai gerai prisimenu savo pirmą kovą. Mano pačios pirmos varžybos buvo ne Lietuvoje, važiavome į Serbiją. Važiavome į labai rimtą turnyrą, o ten buvo mano pačios pirmos varžybos. Prisimenu, kad labai bijojau, Lietuvoje neturėjau nei vienos kovos iki tol. Prisimenu labai aiškiai savo varžovę – boksavausi su inde, ji buvo didelė, tai mane jau gąsdino. Bet kova buvo gan nebloga, varžovė gal matė, kad esu naujokė, nelabai man sekasi, tai labai neskriaudė. Turėjau daug streso, net neįsivaizdavau, kad moterų bokso lygis gali toks būti“, – su šypsena savo pirmąją kovą prisiminė G. Stonkutė.

Tiesa, netrukus boksininkės gyvenime prasidėjo sportiniai ir gyvenimiški pokyčiai.

„Kretingoje mokiausi gal dvejus metus, po to netikėtai išvažiavau mokytis į Šilutę, treniravausi pas trenerį Vincą Murauską. Ten buvau gal pusę metų, po to išvažiavau, nes man ten nepatiko, buvo toks konfliktas įvykęs. Išvažiavau mokytis į Panevėžį, mokiausi Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje, baigiau gimnaziją, o po to važiavau mokytis į Kauną, Lietuvos sporto universitetą“, – greitai viską išvardino G. Stonkutė.

O kas nutiko Šilutėje?

„Sportavau, viskas patiko, sekėsi. Bet man reikėjo mokytis per dvi mokyklas, treniruotės būdavo, miestas man buvo slogus. Nusprendžiau, kad kažką reikia keisti. Žinau, kad padariau gerą sprendimą, bet dėl jo treneris truputį pyko. Bet dabar jau viskas yra gerai, visa situacija yra labai gera jau“, – pridūrė G. Stonkutė.

Beje, boksininkę ir į pasaulio, ir į Europos čempionatus taip pat lydėjo ir jau minėtas V. Murauskas.

Panevėžyje, kaip pasakojo pati G. Stonkutė, daugiausiai boksininkė treniravosi pas Julių Kibą, o galiausiai persikėlė į Kauną, kuriame darbus tęsia su Vidu Bružu.

Pirmieji žingsniai į olimpą ir viską pakeitusi kova

G. Stonkutė tobulėjo žaibišku greičiu, tačiau, kaip prisimena pati, suvokimas, jog gali pasiekti žymiai daugiau, aplankė po vienos, jai itin svarbios, pergalės.

„2019 metais sausį buvome varžybose Serbijoje. Ten aš boksavausi su lenke. Iki to karto aš su ja buvau susitikusi gal 4 ar 5 kartus, visus kartus pralaimėjau. Tai mano buvo didžiausias tikslas ją nugalėti, jei tai pavyks, nebeturėsiu ko bijoti, nebebus man lygių. Tai tose varžybose aš prieš ją laimėjau, mano pasitikėjimas savimi šovė iš karto į viršų, žinojau, kad jei ją nugalėjau, aš galiu bet ką. Po to buvo Europos jaunimo čempionatas, ten laimėjau pirmą vietą. Laiptelis po laiptelio, lipau toliau“, – pasakojo G. Stonkutė.

Būtent 2019 m. G. Stonkutė tapo Europos jaunimo čempione, o jau 2021 m. Europos U-21 čempionate iškovojo sidabro medalį.

„Buvo geras čempionatas, kovojau tris kartus. Finale pralaimėjau prieš rusę, bet labai džiaugiausi dėl čempionato. Viskas klostėsi labai gerai, po finalinės kovos, aišku, nusiminiau, nes norėjau daug, bet visa aplinka džiaugėsi, tai buvo pirmas Lietuvos medalis iš moterų U-22 Europos čempionato. Po to atėjo ir emocijos, supratau, kad tai yra reikšminga pergalė“, – prisiminė pašnekovė.

G. Stonkutės pasiekimai neliko nepastebėti ir ji buvo išrinkta geriausia 2021 m. Lietuvos boksininke.

„Labai krenta atsakomybė, kuo toliau, tuo daugiau, jaučiu tą spaudimą. Bet geras jausmas tapti geriausia sportininke, tikiuosi, kad neklysta dėl tokių pasirinkimų, labai geras jausmas, to niekada nesitikėjau“, – šypsojosi G. Stonkutė.

Neįtikėtini 2022 m. – nuo chaoso iki istorinių triumfų

2022 m. tapo neįtikėtinais G. Stonkutei. Įvykiai sekė vienas kitą, tad reikėtų viską papasakoti nuo pradžių.

Metai G. Stonkutei prasidėjo Bulgarijoje vykusiame „Strandja“ turnyre. Būtent vykstant šiam turnyrui Rusija pradėjo brutalų karą prieš Ukrainą.

„Mes jau buvome turnyre, kai prasidėjo karas. Buvo labai staigi žinia. Atsimenu, kad pusryčiavome, treneris atėjo ir pasakė, kad prasidėjo karas. Visi buvome šokiruoti, negalėjome patikėti tuo, kas vyksta“, – vasario 24 d. prisiminė G. Stonkutė.

Netrukus į finalą žengusiai G. Stonkutei teko daryti sprendimą – finale ji turėjo susikauti su Rusijos olimpinio komiteto atstove Ana Ivanova.

Tačiau boksininkė, kaip teigė pati, priėmė lengviausią sprendimą savo gyvenime – atsisakė kovos su šalies agresorės atstove.

„Atsikėliau ryte, nuėjau pasisverti. Vėliau pasikvietė mane treneris, sakė, kad yra toks sprendimas, galiu pasirinkti ir nesiboksuoti su ruse. Nebuvo jokių abejonių, man tai tikriausiai buvo pats lengviausias sprendimas, kokį man reikėjo priimti. Ramiai žiūrėjau finalus ir tiek“, – teigė boksininkė.

Netrukus po turnyro Bulgarijoje G. Stonkutės laukė dar vienas atsakingas startas – Europos U-22 čempionatas.

Tiesa, šis baigėsi su kartėliu – finale lietuvė boksavosi su rumune Alexandra Petču ir teisėjai nusprendė, kad lietuvė turi pripažinti varžovės pranašumą. Tai išties buvo skandalingas sprendimas, kuris sukėlė nemažą įsiūtį Lietuvos bokso bendruomenėje, tačiau tai nieko nepakeitė – G. Stonkutė čempionatą paliko su sidabro medaliu.

„Po kovos jaučiausi gana gerai. Pamenu, kad treneriai labai pyko, norėjo kalbėti su delegacija, rašyti peticijas. Labai daug jie stresavo. Aš reagavau labai ramiai – pralošiau, „nusuko“ kovą, tai „nusuko“. Yra kiti tikslai, yra kitos varžybos, galvoji apie tai. Nežinau kodėl, bet viskas labai lengvai gavosi. Po to turėjo būti pasaulio čempionatas, man tai kojos tikrai nepakišo. Jei gyvensi su praeitimi, tada ji gali pradėti koją kišti“, – ramiai finalą prisiminė G. Stonkutė.

Ramybė ir nenoras gyventi su praeitimi boksininkei buvo būtini – jau po dviejų mėnesių jos laukė svarbiausias gyvenimo startas. Gegužės mėnesį G. Stonkutė kartu su Lietuvos rinktine išvyko į Turkiją, kurioje vyko pasaulio moterų bokso čempionatas.

„Tai man buvo pirmas pasaulio čempionatas. Labai bijojau, buvo rekordinis skaičius dalyvių - tas irgi gąsdina. Tie pirmi kartai yra gąsdinantys, bet žinojau, kad mano priešininkės nėra jau tokios ir stiprios, per sparingus sekėsi gerai, tai tas pasitikėjimas buvo stiprus.

Atmosfera buvo gera, pasiruošimas – geras, savijauta – gera. Sparinguose sekėsi puikiai, viskas buvo pagal planą, buvo idealu“, – pasiruošimą pasaulio čempionatui prisiminė boksininkė.

Iš tiesų, Turkijoje vykęs čempionatas buvo rekordinis – jame dalyvavo 310 boksininkių iš viso pasaulio.

G. Stonkutė netruko atversti naują Lietuvos bokso istorijos puslapį – čempionato ketvirtfinalyje lietuvė įveikė kazachę Gulsaja Yerzhan ir iškart užsitikrino bronzos medalį. Lietuvos boksininkės iki tol iš pasaulio čempionatų niekada nebuvo parsivežusios jokios spalvos apdovanojimo.

Tiesa, jau netrukus G. Stonkutės laukė itin rimtas iššūkis – pusfinalyje boksininkė turėjo susikauti su itin tituluota turke Elif Guneri. Pastaroji buvo du kartus tapusi Europos čempione, iškovojusi penkis medalius pasaulio čempionatuose, o taip pat 34-ių turkė buvo 10 cm aukštesnė už lietuvę.

„Aš tik noriu pasakyti, kad aš savo kovų neprisimenu. Neprisimenu aš tų kovų, nei kas vyko, nei kas ką rėkė. Nežinau, kodėl tai vyksta. Atsiminti galiu kažką tik, jei pažiūriu tą kovą.

Aš su turke buvau dirbusi sparinguose, ją jau kažkiek pažinojau. Ji buvo aukštesnė, tad man reikėjo dirbti pirmu numeriu, o man tai buvo labai patogu, nes ir esu pratusi tą daryti, man tai sekasi. Išnaudojau savo pranašumus, buvau greitesnė. Tiesa, kova buvo nešvari, daug laikymo. Žinojau, kad ji tai darys, tad turėjau eiti, kautis, daryti spaudimą. Viskas pasiteisino. Man prieš rankos kėlimą širdis labai plakė, bet viskas pasisekė gerai, teisėjai matė tai, ką ir turėjo matyti, ir nusprendė viską teisingai“, – su džiugesiu pasakojo G. Stonkutė.

Prieš čempionatą G. Stonkutė sau buvo išsikėlusi tikslą – bent jau iškovoti medalį. Tad prieš finalą ji jautėsi kiek ramiau, tačiau jos alkis niekur nebuvo dingęs – ji norėjo aukso.

„Svoris mano buvo labai geras, atsargoje dar turėjau 2 kilogramus, tai su tuo nereikėjo visiškai vargti. Manau, kad visos varžovės panašiai svėrė, buvo lengva. Bet aš jau turėjau medalį, buvau finale, ėjau boksuotis ramiai, prieš kovą klausiausi muzikos, bendravau su komanda, treneriais. Nuotaikos buvo puikios, vien tik geri atsiminimai, prieš einant į ringą gal ir buvo kiek nerimo, bet su juo susitvarkiau. Vis tiek norėjau daugiau, pamačiau, kad galiu pasiekti tai, nebuvo labai sunki kova“, – teigė G. Stonkutė.

Iš tiesų – istorinė pergalė finale buvo pasiekta pakankamai lengvai. G. Stonkutė pasaulio moterų bokso čempionato finale vieningu teisėjų sprendimu taškais 5:0 nugalėjo lenkę Oliwią Toborek.

„Žinojau, kad laimėjau tą kovą, bet visiškai nieko nesupratau. Iškėlė ranką ir jaučiausi kaip paprastame turnyre, visiškai nieko. Grįžau į tą vietą, kur darome apšilimą, nesupratau, kas vyksta – ar čia realybė, ar aš sapnuoju. Ilgą laiką taip jaučiausi, atrodė, kad viską per daug lengvai tai suvokiau.

Supratau tik po savaitės grįžusi į Lietuvą, kad tikrai esu pasaulio čempionė. Užtruko tai. Bet tai greitai praėjo, kėliausi naujus tikslus, per daug apie tai negalvojau“, – apie istorinį triumfą kalbėjo čempionė.

Tai buvo istorinė pergalė ne tik Lietuvos moterų boksui, bet ir visam boksui apskritai – tai buvo pirmasis Lietuvos boksininkų laimėtas auksas pasaulio vyrų ir moterų bokso čempionatuose per visą istoriją.

Tačiau lietuvė neturėjo daug laiko šventėms ir poilsiui, nes netrukus teko pradėti pasiruošimą Europos moterų bokso čempionatui.

Spalio mėnesį Juodkalnijoje prasidėjusiame čempionate burtai lėmė, kad G. Stonkutė iškart pateko į pusfinalius ir užsitikrino bronzos apdovanojimą.

„Tai išmušė iš vėžių, atrodo, kad, va, jau medalį turi, nereikės daug stengtis. Norėjau didesnės konkurencijos. Pusfinalyje net nespėjau prasikvėpuoti. Bet aš buvau varžybose kiek apsirgus, gal ir gerai, kad ta pirma kova buvo lengva, nes tikrai reikėjo įsivažiuoti“, – pasakojo G. Stonkutė.

Tačiau niekas lietuvei nesutrukdė pasiekti olimpo viršūnės – pusfinalyje ir finale dominavusi boksininkė pasipuošė Europos čempionato auksu.

Beje, tame pačiame čempionate bronzos medalį iškovojo Lietuvos boksininkė Ana Starovoitova. G. Stonkutė atskleidė, kad visuose čempionatuose palaiko Lietuvos rinktinę.

„Visada palaikau, stengiuosi stebėti kovas, parėkti, balsą prarėkiu. Mes esame maža šalis, mūsų važiuoja labai mažai ir tai jaučiasi. Kai atvažiuoja didelė komanda ir rėkia, ir kai mes trise bandome rėkti. Tas palaikymas yra labai svarbus, nori ar nenori, turi eiti ir palaikyti, kad ir kaip sekėsi kam, mes viena kitą labai palaikėme“, – pasakojo G. Stonkutė.

Paryžiaus žaidynės, profesionalų boksas ir chaosas

G. Stonkutė yra tikra – jos taikinyje dabar yra tik 2024 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės. Tiesa, atrankos į ją sistemą yra tokia, kad pasaulio ir Europos čempione tapusi boksininkė vis dar neturi vietos olimpinėse žaidynėse.

„Gal kiek ir keista. Bet žinau, kad reikės daug pasistengti, bus kita svorio kategorija, kitos varžovės. Bus labai sunkūs metai, jau dabar reikia pradėti tam ruoštis. Viskas bus labai kitaip: varžovės, dalyvių skaičius kitas, kiti aspektai.

Tikrai norėčiau žaidynėse iškovoti medalį. Toliau negalvoju apie tai, nežinau, kas gali būti, ką daryčiau. Vien važiuoti į olimpines žaidynes… Man patinka tas mėgėjų boksas, apie profesionalus dar kol kas negalvoju. Yra daug variantų, kol kas manęs profesionalų boksas visiškai netraukia, man patinka mėgėjų boksas, šita atmosfera. Kaip susiklostys? Nežinau, bus matyti“, – pasakojo G. Stonkutė.

Įvykdyti pakeitimai olimpiniame bokse lėmė, kad G. Stonkutė norėdama patekti į žaidynes turės atrankose boksuotis žemesnėje, iki 75 kg svorio, kategorijoje.

O kaip vyksta boksininkės gyvenimas šalia ringo? Kaip sekasi tvarkytis su spaudimu?

„Su psichologija gerai tvarkausi (spjauna tris kartus per petį – LRT.lt), nenoriu prisišnekėti (juokiasi – LRT.lt). Viskas ramiai išsivaikšto, jaučiu tą spaudimą, bet tuo pačiu metu jaučiu ir ramybę. Dėl šio susitvarkymo labai džiaugiuosi, tai nekiša kojos“, – tvirtina G. Stonkutė.