Kad turi ADHD, Iveta sužinojo tik suaugusi: anksčiau diagnozuota liga būtų užkirtusi kelią depresijai

Civilinės teisės srityje sėkmingai dirbanti Iveta Jarašiūnaitė tiksliai žino, ką valgys kiekvieną dieną, kada sportuos, miegos, dirbs, susitiks su klientais, pramogaus su draugais, šeima ir kur atostogaus. Visus savo gyvenimo įvykius – tiek didelius, tiek kasdienius – ji kruopščiai planuoja. „Kitaip negalėčiau gyventi. Jei nesuplanuojame, mes, žmonės turintys ADHD sutrikimą, galime pamiršti net pavalgyti“, – apie savo kasdienybę pasakoja jauna moteris.

Savo patirtimi, kaip suvaldyti gyvenimą ir būti sėkmingai net ir turint ADHD diagnozę, ji viešai pasakoja socialiniuose tinkluose. Iveta įsitikinusi: viešumas yra vienintelis kelias, siekiant išrauti iki šiol Lietuvoje gają stigmą, kuri lydi bet kokį neurologinį sutrikimą turintį žmogų.

„Todėl ir pasakoju savo istoriją: noriu, kad žmonės nebijotų tirtis, sužinoti diagnozę ir tikėtų, jog gali būti sėkmingi ir veikti ką tik nori“, – LRT.lt portalui sakė pašnekovė.

Nesuprato, kodėl taip „blogai“ elgiasi

ADHD yra dėmesio sutelkimo ir hiperaktyvumo sindromas. Tai – neurologinis sutrikimas, ne liga. Visuomenėje šis sutrikimas dažniau girdimas kalbant apie vaikus. Taip yra dėl to, jog pastaraisiais metais sparčiai vystosi diagnostika, ji lengviau pasiekiama, gerėja medikų ir pačių tėvų žinios. Todėl pastebimai auga ir diagnozuotų ADHD atvejų skaičiai. Tiesa, suaugę žmonės vis dar retai ryžtasi tirtis ir išgirsti diagnozę ADHD.

Ivetai ADHD diagnozuotas prieš porą metų. Išsitirti paskatino psichoterapeutas, pas kurį ji lankėsi. „Jis pastebėjo, kad galiu turėti šiam sutrikimui būdingų bruožų ir rekomendavo išsitirti. Tyrimą atlikę psichiatrai patvirtino diagnozę. Po testų, kuriuos pasidariau, jokių abejonių nebuvo: aš tikrai turiu ADHD sutrikimą“, – pasakojo jauna moteris. Ji neslėpė, kad giliai širdyje ir pati žinojo, jog turi šį sutrikimą, nes „kažkokia kitokia“ nei visi jautėsi nuo vaikystės.

Iveta įsitikinusi, jog anksčiau diagnozuotas šis neurologinis sutrikimas būtų iš esmės pakeitęs jos gyvenimą.

„Ir iš savo patirties, ir iš kitų, turinčių šią diagnozę, galiu pasakyti, jog kai kuriuos mūsų simptomus visuomenė paprastai priskiria blogom charakterio savybėm. Mes patys taip pat kaltiname save, kad negalime būti tokie kaip visi. Aš visą gyvenimą pykau ant savęs, kad tam tikri dalykai sekasi sunkiau. Jeigu būčiau žinojusi, kad tai nėra mano kaltė, aš nedarau to tyčia, tiesiog mano smegenys kitaip veikia, tai man būtų padėję išvengti savigraužos ir nusivertinimo“, – atvirai sakė Iveta.

Susitelkę į veiklą gali prarasti laiko nuovoką

Didžioji dalis ADHD sutrikimą turinčių žmonių sunkiai susikoncentruoja, yra išsiblaškę. Tačiau ADHD simptomai gali būti ir kitokie.

„Man hiperaktyvumas pereina į per didelį susikoncentravimą, t. y. hiperfokusą. Dabar dirbant man tai nėra didelė problema, nes aš pati galiu planuotis laiką. Pavyzdžiui, jei dvi valandas negaliu susikaupti, nesijaudinu, nes žinau, kad vėliau, kai susikaupsiu, pasidarysiu visus darbus, net jei bus naktis. Bet kai buvau vaikas ir man reikėdavo nustatytomis valandomis mokytis, sėdėti pamokose, labai kentėjau. Aš svajodavau, per langą žiūrėdavau, o iš manęs reikalaudavo, kad dabar, būtent šią sekundę, susikaupčiau. Pamenu, galvodavau: gal aš čia kažką negerai ir tyčia darau? Nesuprasdavau, kodėl taip blogai elgiuosi“, – prisiminimais pasidalino teisininke tapusi moteris.

Dar vienas daugumai ADHD sutrikimo vienijamų žmonių būdingas bruožas – negebėjimas jausti laiko tėkmės. „Mes nelabai jaučiame, ar praėjo 15 minučių, ar valanda. Tad dažnai vėluojame arba ateiname stipriai per anksti. Kai taip nutikdavo man, atrodydavo, kad ir vėl kalta aš. Ieškodavau, kokia mano problema. Dabar žinau, kad mano smegenys nesuvokia laiko tėkmės ir man reikia imtis priemonių, kad galėčiau sau padėti. Tai tikrai ne dėl nepagarbos kitiems“, – pasakojo Iveta.

Šeimai buvo šokas

Nors pačios Ivetos oficiali diagnozė nenustebino, jos artimieji reagavo kitaip. „Mano šeimai buvo šokas. Jie nesuprato, kaip čia taip gali būti! Iš dalies juos suprantu: jie nieko neįtarė, nes aš visą gyvenimą puikiai maskavau šį neurologinį sutrikimą. Mokykloje puikiai mokiausi, baigiau universitetą ir dabar sėkmingai dirbu teisininke – protinį darbą, kuriame reikia susikaupti, sutelkti dėmesį ir išbūti vienoje vietoje“, – pasakojo Iveta.

Nuo vaikystės norėjau ir stengiausi niekam nesukelti sunkumų. Savo sutrikimą puikiai maskavau.

Nenorėdama sukelti tėvams problemų, ji labai anksti išmoko sukontroliuoti savo fizinį hiperaktyvumą.

„Būdavau rami, nekeldavau problemų. Dėl to visiems, kurie mane pažįsta, ADHD buvo didelė staigmena – ne tik šeimai. Buvo sakiusių: „Bet juk tu nesi hiperaktyvi, tu nelakstai nuo kampo prie kampo, ramiai gali sėdėti ir dirbti?“ – pasakojo jauna moteris.

Tačiau tik ji viena žinojo, kokią didelę kainą moka už gebėjimą užmaskuoti ADHD simptomus. Stiprus poreikis sukontroliuoti save ir paslėpti „netikusius“ bruožus nulėmė emocines problemas – mergina sirgo depresija, ją kankino nerimas. Įveikti tai padėjo psichoterapija.

Ragina nebijoti tirtis: žinojimas išlaisvina

Lankydama psichoterapiją Iveta suprato, kad daug psichologinių problemų jai kilo dėl to, jog nebuvo diagnozuotas neurologinis sutrikimas. „Aš grauždavau save, kaltindavau. Iš to kilo nerimas, depresija. Lūžis įvyko iš kitos pusės – nuo pasekmių prisikapsčiau iki priežasčių“, – pasakojo ji, pridūrusi, kad žinojimas, kas jai yra, išlaisvino: viskas susidėliojo į savo vietas.

„Mane apėmė didžiulis palengvėjimas, kai supratau, kad čia ne mano kaltė. Supratau, kodėl aš kartais negaliu nurimti, esu labai aktyvi ir t. t. Tiesiog didžiulė našta buvo nuimta nuo mano pečių, nors pats sutrikimas niekur nedingo, jis nesumažėjo. Bet psichologiškai man buvo lengviau save priimti“, – jausmą gavus patvirtinimą dėl ADHD prisiminė Iveta.

Didžiulė našta buvo nuimta nuo mano pečių, nors pats sutrikimas niekur nedingo, jis nesumažėjo.

Savo pavyzdžiu kitus skatina nebijoti siekti didelių tikslų

Socialiniame tinkle „Instagram“ Iveta atskleidžia daug asmeninio ir profesinio gyvenimo detalių. Daug dėmesio skiria ir ADHD temai bei patarimams, kaip gyventi su šiuo sutrikimu.

„Pagrindinis mano tikslas – mažinti stigmą. Noriu, kad žmonės žinotų, jog ADHD nėra protinis sutrikimas, intelekto negalia. Žiūrint į mane akivaizdu, kad aš gebu dirbti protinį darbą, esu teisininkė. Tokia diagnozė nėra mirties nuosprendis ar ribojantis dalykas“, – vieną iš motyvų viešai pasakoti apie save ir sutrikimą paminėjo pašnekovė.

Antrasis tikslas – parodyti, kad ADHD sutrikimą gali turėti ne tik vaikai ir kad jis nėra „išaugamas“.

„Mitas, kad ADHD diagnozuojamas tik vaikams ir kad jie 100 proc. išaugs šį sutrikimą. Kai kurie psichiatrai Lietuvoje atsisako ADHD diagnozuoti suaugusiam žmogui, teigdami, jog tai – išsigalvojimas. Aš noriu pasakyti, jog tai nėra tiesa. Pasaulyje seniai pripažinta, kad ADHD sutrikimą turi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Galbūt kažkas, pažinęs mane, pamatys, kad turi identiškus simptomus, ir nueis išsiaiškinti, ar neturi šio sutrikimo“, – kalbėjo Iveta.

Ji pabrėžė: dėl diagnozės nustatymo reikia kreiptis į specialistus – paprastai ADHD diagnozuoja neurologinių sutrikimų diagnostika ir gydymu užsiimantys gydytojai psichiatrai.

Planuoja net smulkmenas

Gyvenantys su ADHD paprastai atranda sau tinkamus „scenarijus“. Vienas iš Ivetai labiausiai padedančių dalykų – planavimas.

„Aš viską planuoju darbo knygelėse, turiu jų kokias septynias. Jose viskas surašyta, net tai, ką aš valgysiu vakare, kur būsiu rytoj iš ryto. Taip galiu sukontroliuoti savo simptomus, viską pasidaryti, nieko nepamiršti, viską atlikti laiku. Žmonės su ADHD gali būti labai išsiblaškę ir pamiršti net ir tokius dalykus kaip pavalgyti. Planuokles peržiūriu kas dieną, matau, kada ir ką turiu padaryti, kiek kam galiu skirti laiko ir t. t. Per daug metų išlavinau savo įgūdžius. Draugai kartais juokiasi, bet man tai veikia“, – sakė Iveta.

„Mano svajonė, kad žmonės suprastų, jog ADHD yra neurologinis sutrikimas. Žmogus su tokiu sutrikimu gali būti ir gydytoju, ir teisininku, ir bet kuo kitu, kuo jis nori būti“, – sakė pašnekovė.