„Juos apėmė siaubas ir daugiau į miestą kojos nekėlė“: Ukrainos Konotopo meras papasakojo, kaip išvengė okupantų

Jau pačią pirmąją Rusijos puolimo Ukrainoje dieną, vasario 24 d. buvo paskelbta, kad rusai užėmė Ukrainos šiaurėje esantį Konotopo miestą ir iš ten planuoja pulti Kyjivą. Tačiau Konotopo meras Artiomas Semenikhinas sako, kad mieste okupantai buvo tik kelias valandas, o jis klasta juos iš ten išvaręs. Svečiuodamasis Lietuvoje, jis papasakojo apie norimas įrengti slėptuves vaikams bei kodėl pasiuvo ir prie savivaldybės pastato iškėlė Lietuvos vėliavą bei paliepė ją ten laikyti nuolat.

Miesto meras pasakoja, kaip kovo 3–4 dieną rusų kareiviai ir desantas atvyko vesti derybų. Kariai susierzino, kad meras su jais kalba ukrainietiškai ir pagrasino nušluoti miestą nuo žemės paviršiaus.

„Mes vis tiek atsisakėme bendradarbiauti. Rusai žinojo, kad mūsų kariuomenės, 58 brigados sandėliai liko be apsaugos ir juos apiplėšė bei pareiškė, kad mieste yra sunki kriminogeninė situacija, bet aš pasakiau, kad sandėliai neliko be priežiūros, o buvo taip palikti specialiai, kad civiliai galėtų tais ginklais pasinaudoti”, – prisimena Konotopo meras.

A. Semenikhinas pasakoja išvengęs okupantų pasilikimo mieste, kai sugalvojo juos įbauginti.

[...] Jie pareiškė, kad iš sandėlio dingo apie 400 ginkluotės vienetų, o aš jiems pasakiau, kad dingo apie 4000, nuo pistoletų iki kulkosvaidžių. Be to pasakiau, kad tarp miestiečių yra apie 1 200 žmonių, turinčių patirties fronte, nors aš jiems negaliu įsakyti atakuoti, bet žinau, kad jie tarp savęs kalbasi, jog prie miesto pastatyti blokuojantys postai bus nušluoti, ką jie ir padarė. O iš tikrųjų mes turėjome tik 400 vienetų ginkluotės: 30 granatsvaidžių visiškai be šovinių ir tik 300 kulkų. [...] Bet nuo tos informacijos okupantus apėmė siaubas ir panika, daugiau į Konotopą jie kojos nekėlė. Jų dronai miestą stebėjo visą parą, bet patys daugiau nesirodė“, – pasakoja meras.

Po rusų išėjimo, pasaulį šokiravo vaizdai iš Bučos, Irpinės ir Borodiankos. A. Semenikhinas sako, jog tokių nusikaltimų prieš civilius yra daug daugiau nei žinoma ir kaimų pavadinimų į šį sąrašą galėtume įrašyti dar ne vieną.

„Buvo atvejų, kai į parduotuvę einančius žmones tiesiog apšaudydavo iš tankų, suplėšydavo į gabalus, tai siaubas, okupantai – ne žmonės, jie barbarai, gyvuliai. Tai nėra klasikinis karas. Mano manymu, tai civilizacijų karas tarp Vakarų, kurie yra adekvačių žmonių civilizacija ir vadinamos Rytų civilizacijos, kuri tapatinama su Moskovijos federacija“, – sako Konotopo meras.

A. Semenikhino teigimu, kai kurie miestiečiai išsigando, bet kita dalis buvo pasiruošę kovoti ir net paaukoti gyvybę, kad nužudytų kuo daugiau okupantų. Nors meras neslepia apmaudo ir dėl mieste buvusių kolaborantų.

„Vienos kelionės metu buvau sustojęs degalinėje ir girdėjau žinias, kad prieš kelias dienas buvo sulaikytas žmogus, kuris skleidė rusų propagandą ir padėdavo okupantams. Yra tokių, tarp jų ir kunigų, priklausančių Maskvos stačiatikių bažnyčiai. Jie visi iki vieno yra kolaborantai”, – tikina meras.

Pasakodamas apie kaimyninį Achtyrkos miestą, meras prisimena, kaip Ukrainos piliečiai vienuoliai buvo okupantų pusėje, taip pabrėždamas Rusijos propagandos galią.

„Vakuuminės bombos sugriovė labai daug miesto pastatų, dėl to Ukrainos kariuomenės daliniai pasitraukė į mišką, kad persigrupuotų. O vienuoliai iš Maskvos patriarchato bažnyčios, išvažiuodavo mašinomis, pasiimdavo dronus ir jais koregavo aviacijos ugnį, padėdami rusams apšaudyti miestą. Jie darė viską, kad padėtų okupantams ir jie yra Ukrainos piliečiai, tik jiems labai praplautos smegenys”, – paaiškina meras A. Semenikhinas.

Šiuo metu Konotopo mieste stengiamasi atgaivinti ekonomiką, siekiama galimybės grįžti prie iki karo buvusios kasdienybės: įdarbinti žmones, mokėti atlyginimus, atidaryti kavines, finansuoti ligonines, pradėti naujus mokslo metus.

„Labai norime, kad vaikai vėl eitų į mokyklą, pradėtų lankyti darželius, kad tėvai turėtų laiko dirbti”, – planais dalijasi A. Semenikhinas.

Konotopo meras teigia, jog jo miestas, turintis daugiau nei100 tūkst. gyventojų, liko be komunalinės technikos, išsaugojo tik du ekskavatorius, kurie pagaminti dar sovietmečiu, todėl nuolat griūva. Tai stabdo miesto atstatymo ir sutvarkymo darbus, kurie šiuo metu labai svarbūs.

Vienas svarbiausių mieste planuojamų darbų yra bombų slėptuvių įkūrimas. Tokias slėptuves norima įkurti prie mokyklų ir darželių. Miesto meras, viešėdamas Lietuvoje, o vėliau ir Vokietijoje, prašo pagalbos, surenkant reikiamas lėšas.

„Gal ir galėtume įpirkti techniką, bet savo miesto pinigus skiriame Ukrainos kariuomenei, ligoninėms, reabilitacijai ir kariuomenės technikai”, – prioritetus paaiškina jis.

Prie Konotopo savivaldybės meras nusprendė nuolat laikyti iškeltą Lietuvos vėliavą. Jį paskatino Lietuvoje priimami sprendimai.

„Sprendimą priėmiau, kai perskaičiau naujieną, kad tokia labai nedidelė valstybė, kaip viena Ukrainos apskritis, yra tokia drąsi ir tokia ryžtinga, kad uždraudė per Suvalkų koridorių transportuoti bet ką į okupuotą Kionigsbergo teritoriją, kurią Moskovija vadina Kaliningradu. [...] Neturėjome pakankamai didelės vėliavos, tad įsakiau ją pagaminti. Patys ją pasiuvome ir pakabinome”, – Lietuvos vėliavos atsiradimą prie Konotopo savivaldybės aiškina A. Semenikhinas.

Konotopo meras lietuviams dėkoja už neabejingumą, sako, kad kiekvienas Konotopo gyventojas ir kiekvienas ukrainietis yra dėkingas, o su pagarba ir meile siunčia savo sielos šilumą.

Viso pokalbio klausykite LRT RADIJO laidos „60 minučių“ įraše.

Parengė Domantė Slavinskaitė.