Jonavai plojęs Butkevičius nusilenkė ir Maksvyčiui: kai toks žmogus laimi – dvigubas džiaugsmas

Edgaro Ulanovo ir Arno Butkevičiaus tandemo traukiamas Kauno „Žalgiris“ sekmadienio vakarą 4-ą kartą paeiliui į dangų kėlė Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) titulą. Žaliai balti finale rezultatu 81:77 (26:17, 14:16, 15:23, 25:21) palaužė milžinišką pagarbą Lietuvos krepšinyje užsitarnavusią Jonavos „Cbet“ ekipą.

E. Ulanovui tai buvo 6-asis triumfas taurės varžybose, o A. Butkevičiui – antras. Pirmąjį KMT trofėjų pastarasis iškovojo atstovaudamas Vilniaus „Rytui“.

Būtent A. Butkevičiaus kovingumo įkvėptas „Žalgiris“ didžiojo finalo ketvirtajame kėlinyje ėmė kilti į lemiamą šturmą prieš visą Lietuvos krepšinio pasaulį sužavėjusius Virginijaus Šeškaus auklėtinius. Visgi pats krepšininkas po mačo išliko kuklus ir savo vaidmens pernelyg nesureikšmino.

„Tikrai nebuvo dėtas kažkoks tai akcentas ant manęs, kad puolime turėčiau didesnį vaidmenį, bet šiandien tas agresyvumas padėjo labiau įsijungti į rungtynes ir atsirasti tose situacijose, kuriose turiu atsirasti. Išnaudojau savo šansus, kuriuos galėjau ir geriau išnaudoti, bet svarbiausia, kad pasiekėme pergalę“, – po pergalės KMT turnyre, kuris pirmą kartą vyko Šiauliuose, kalbėjo A. Butkevičius.

Žalgirietis per 27 minutes aikštelėje surinko 17 taškų, atkovojo 7 kamuolius, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, sykį apšvarino varžovus ir iš viso užfiksavo net 20 naudingumo balų.

– Trečias kėlinys jums buvo sunkus, o Jonavai pavyko sugrįžti ir persverti rezultatą. Kas po pertraukos labiausiai neveikė?, buvo paklausta „Žalgirio“ žaidėjo

– Neveikė mūsų puolimas. Sakyčiau didžiąją trečio kėlinio dalį mes tikrai strigome. Jie naudojo nemažai rizikų, kurios pasiteisino. Mes nepataikėme nemažai laisvų metimų ir kažkiek įkritome į tą duobelę. Gerai, kad tokioje situacijoje išsilaikėme gynyboje ir neleidome jiems atitrūkti, kai tam buvo šansų. Svarbiausia, kad sugrįžome į savo vėžes, ketvirtajame kėlinyje pelnėme kažkiek lengvesnių taškų ir vėl išsiveržėme į priekį.

– Per apdovanojimų ceremoniją plojote Jonavos krepšininkams. Ar jie verti pagarbos už tai, kad ne tik pateko į finalą, bet ir padarė jį tokį atkaklų ir įtemptą?

– Be abejonės. Man galbūt nepatinka, kai komandų žaidėjai pernelyg daug šneka, bet jie pateisino savo žodžius. Pagarba jiems už tai. Daugiau neturiu, ką pasakyti, nes buvo tikrai sunkios rungtynės ir nėra taip, kad mes neįvertinome varžovo. Jie turėjo gerą žaidimo planą ir jiems daug kas pasiteisino. Taip pat jie pataikė daug sudėtingų metimų. Jonava – tikrai kovinga komanda. Pagarba už tuos įvykdytus žodžius.

– Ar ši pergalė „Žalgiriui“ gali tapti paspirtimi antroje sezono pusėje?

– Tikėkimės, kad taip ir bus. Vis tiek emocija dabar jau yra geresnė. Prieš finalo ketvertą tu supranti, kad esi favoritas ir turi laimėti. Įtampa kažkiek jautėsi, bet svarbiausia, kad pateisinome savo vardą ir iškovojome trofėjų. Visgi tikriausiai šventimui daug laiko nebus skirta, nes ketvirtadienį jau turime rungtynes.

– Prieš finalą jums jau buvo aišku, kad E. Ulanovas taps finalinio ketverto MVP?

– Nežinau, negaliu pasakyti tokių dalykų, bet Edgaras tikrai įrodė, kad yra vertas MVP titulo. Nežinau, kelintas tai jo MVP titulas, bet sunkiais momentais ir visų rungtynių metu jis buvo ta komandos paspirtis. Jis rodė tikrai gerą pavyzdį kitiems komandos žaidėjams, kaip reikia kovoti finale.

– Kaziui Maksvyčiui tai buvo pirmasis titulas vyrų krepšinyje. Kiek džiugu dėl jo?

– Pasveikinome trenerį su pirmu titulu. Smagu, kad pralaužė tuos ledus. Manau, kad jis tikrai yra to vertas. Nežinau, galbūt ir treneriui dabar nukris tokia našta nuo pečių. Labai smagu už trenerį, nes jis tiki žaidėjais ir, visų pirma, yra geras žmogus. Man labai patinka jo charakteris. Kai toks žmogus laimi – tai dvigubas džiaugsmas.

– Traumą besigydantis Keenanas Evansas negalėjo rungtyniauti, bet buvo kartu su komanda. Kiek yra smagu jį turėti šalia?

– Smagu, kad jam rūpi, ir jis visuomet būna su komanda, kurią palaiko. Turi tų patarimų ir pasako, ką mato iš savo pusės. Jis nėra nuošalyje, kur niekas nerūpėtų ir darytų savo darbus. Visi tie žaidėjai, kurie ir negali rungtyniauti, yra prie komandos ir mes jaučiame jų palaikymą, emocijas bei išgyvenimus. Po rungtynių jie visada mus pasveikina. Smagu, kad legionierių būrys neatvažiavo tik pasiimti pinigų ar sužaisti gerą sezoną – jiems rūpi iškovoti titulus ir gerai atstovauti „Žalgirio“ ekipai.

– Esate iškovojęs du KMT titulus su dviem skirtingomis komandomis. Kuris iš šių titulų saldesnis?

– Tikrai nevertinsiu saldumo, nes neturiu jų tiek, kad galėčiau kibirais srėbti. Žinau tik tiek iš savo patirties, kad pralaimėti finalai atmintyje neišlieka tiek ilgai laiko, kiek laimėti. Džiugu, kad daug metų galėsime atsiminti šią pergalę. Visi tie titulai saldūs. Matysime, kaip pavyks atšvęsti ir kartu su komandos draugais prisiminti tai. Ta dalis – taip pat visada maloni.

– Nebuvo sudėtingiau nusiteikti finale, kai sužinojote, kad žaisite ne prieš Vilniaus „Rytą“, o prieš LKL vidutiniokus?

– Nebuvo, nes jie sužaidė geras rungtynes. Praėjusiuose dviejuose mačuose mums taip pat buvo itin sunku. Jie moka pastatyti komandas į nepatogias padėtis, o patys be įtampos žaidžia labai gerą krepšinį. Šiandien jie pataikė daug sudėtingų metimų ir tai tikrai nėra atsitiktinumas. Vienerios rungtynės galėtų būti atsitiktinumas, bet kai jie eilę rungtynių laimi prieš stipresnes už save komandas, tai tikrai verti pagarbos už tą kovą.