Jei vaikas aukštas – bus krepšininkas, o kokių savybių reikia norint tapti lenktynininku?

Atėjus rudeniui daugelis tėvų vaikus leidžia į įvairiausius būrelius. Dažnas remiasi stereotipais, pavyzdžiui, jei vaikas aukštas, tai būtinai bus krepšininkas. O kaip suprasti, kad vaikas bus lenktynininkas? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ lenktynininkai pasakoja, kokių savybių reikia norint būti lenktynininku.

Jaunąjį lenktynininką Dominyką Guobį važinėti kartingais pakvietė klasės draugas. Vaikinas bėgant laikui vis dažniau pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse varžybose, aktyviau treniruotis ir daugiau laiko važinėti sportiniais kartingais. O šiais metais parsivežė ir sidabro medalį iš Danijos.

„Mane į kartingus pakvietė draugas, aš turėjau ten treniruočių, man patiko. O vėliau viskas išsivystė iki to, kad nusipirkau sau kartingą. Dabar sekasi labai gerai, paskutinės varžybos buvo Danijoje, tai buvo visos Danijos čempionatas ir baigiau finalą antras“, – pasakoja D. Guobys.

Jaunasis lenktynininkas sako, jog be intensyvių treniruočių ir profesionalios komandos nepavyktų niekas net ir esant didžiausiam norui.

„Kai važiuoja daug žmonių, trasoje atsiranda sukibimas. Ir per varžybas dažniausiai visą laiką daug sukibimo. Tai kai būna daug žmonių, atsiranda sukibimas ir tu iš karto gali treniruotis varžyboms ir pan. Tai būna labai panašios sąlygos kaip varžybose, tai aš manau, kad tai svarbu daryti. Aišku, kad reikia turėti komandą, būtinas mechanikas, nes vienas negali važiuoti“, – tęsia jaunuolis.

Buvęs lenktynininkas Darius Jonušis juokauja, kad nėra savybių ar charakteristikų, kurias pastebėję tėvai supras, jog jų vaikas bus lenktynininkas. Vis dėlto turėdamas ilgametę patirtį jis pastebi, kad kai vaikas anksti susipažįsta su transporto priemone, jis atsakingiau ir rimčiau žiūri į situacijas keliuose ir gatvėse.

„Vaikai, manau, daug ko nori ir tai yra labai gerai. Aišku, turbūt tai visada priklauso nuo tėvų, nes mes įpratę sakyti, ko gi vaikas nori, o iš kur jis žino, ko jis nori, tai čia turbūt bendra praktika ir nereikia būti labai dideliu vaikų specialistu, kad suprastum, jog į kuo daugiau būrelių vaikas eina, tuo yra geriau, tuo aiškiau matyti, ko jis nori ir kas jam patinka.

(...) Aš manau, kad nesvarbu, ar aukštas, lieknas ir panašiai... Koks skirtumas, vaikas yra vaikas, vis tiek keičiasi. Galų gale, jeigu apie lenktynes šnekėtume, tai mes turime daug pavyzdžių pasaulyje aukštų lenktynininkų. Aš manau, kad čia ne tiek svarbus kūno sudėjimas.

Bet viena, ką norėčiau labai pabrėžti, mes niekada nežinome, ar vaikas bus lenktynininkas, ar krepšininkas, ar tenisininkas, ar dailininkas, ar profesorius. Niekas nežino iš anksto“, – kalba D. Jonušis.

Anot jo, nors kartais žmonės apie pradedančiuosius sportininkus mėgsta sakyti „oi, koks jis talentingas“, iš tiesų talento yra labai maža dalelė, paskui yra darbas.

Legendinis lenktynininkų treneris Jonas Dereškevičius sako, kad vaikui norint būti lenktynininku svarbūs trys elementai – noras, atkaklumas ir finansai.

„Vaikai tikrai dažnai nori, labai jaučiamas suaktyvėjimas, ypač dabar, paskutiniu metu, tikrai mes, kaip automobilių sporto visuomenė, džiaugiamės tuo reiškiniu. (...) Pirmiausia reikia noro, ne tėvelis, o vaikas turėtų norėti. Dažniausiai tėveliai įžvelgia tą norą, bet, kaip sakoma, paskui jie atsiskleidžia. Atkaklumas tai viena iš tokių savybių. Ir, be abejonės, tėveliai turėtų galėti apmokėti visą šitą procesą“, – įsitikinęs J. Dereškevičius.

Ekspertai vaiką leisti į kartingus rekomenduoja maždaug nuo 6 metų, vėliau, sulaukę 18 metų, jaunuoliai gali sėsti ir prie sportinių-lenktyninių automobilių vairo, tačiau dažnas lenktynininkas ir nesulaukęs pilnametystės sėda prie automobilio vairo gavęs specialią licenciją važinėti uždarose trasose.

„Jeigu mes norime, kad lenktynininkas ateityje būtų geras lenktynininkas, be kartingų tai praktiškai neįmanoma“, – pabrėžia D. Jonušis.

Vis dėlto būsimąjį lenktynininką būtina apsaugoti ir svarbu nevesti jo į kartingus nuo pat mažumės. Tai, kad kūnas tinkamai nesusiformavęs, vėliau gali turėti rimtų pasekmių sveikatai.

„Pas mus privalomai vaikai dedasi kaklo apsaugas, nes šalmo svoris yra santykinai didelis, lyginant su vaiko galvos, kūno mase. Šalmas yra labai sunkus ir net be avarijos, tiesiog važiavimas, veikiant išcentrinėms jėgoms, tiesiog žudo vaikui kaklą. Tai su tuo ir susijusi amžiaus [kada galima pradėti vairuoti kartingą] pradžia, kūnas turi būti gerai susiformavęs ir būtinai reikia specialių priemonių“, – tikina D. Jonušis.

Vyrauja stereotipas, kad jei vaikas ar jaunuolis nebijo greičio, jis turėtų būti lenktynininkas. Tačiau automobilių sporto treneris sako, jog greitis, atvirkščiai – turėtų kelti daugiau baimės ir atsakomybės nei malonumo.

„Baimė ir yra tas išlikimo instrumentas, kiekvienas žmogus turi baimių, nebent psichiškai ne visai sveikas, tada jis tą pavojaus suvokimą kitaip interpretuoja. O jauni kartingų vairuotojai, taip, jie yra bebaimiai, nes neturi gyvenimiškos patirties. Jeigu kalbame apie brandžius lenktynininkus, tai visi turi daugybę baimių ir, kaip sakoma, psichologija taip veikia, kad reikia suniveliuoti tas visas savo baimes“, – sako J. Dereškevičius.

Plačiau apie tai – vaizdo reportaže.