JAV į gimtąjį Pasvalį lengvaatletis iškeitė po lemtingos frazės: sakė, kad jeigu pasiliksiu – bėdos nesibaigs

Didžiulė koncentracija ir balta vėliavėlė prieš akis. Ritmingas įsibėgėjimas ir sprogstantis atsispyrimas nuo lentelės. Pakilimas į orą, laisvę primenantis, tačiau tarsi mirksnis trumpas skrydis ir techniškas nusileidimas ant žemės. Visa tai – kiekvieno šuolininko į tolį rutina ir palaima.

Vienas tokiu ritmu gyvenančių lengvaatlečių – vos trijuose sakiniuose telpančiam procesui begalinę aistrą jaučiantis ir dėl meilės sportui Teksasą (JAV) į gimtąjį Pasvalį iškeitęs Algirdas Strelčiūnas.

„Visu šimtu procentų džiaugiuosi, kad sugrįžau ir sportuoju čia, Pasvalyje. Dabar širdyje vėl gera, ramu, nes aplinkui viskas sava: namai, senoji treniruočių vieta, rūpestingas treneris. Apsisuko gyvenimo ratas.

Lietuvoje turime puikių galimybių iškilti, reikia tik noro. Pasvalyje ne ką blogiau negu JAV. Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje“, – sako gyvenimo kitoje Atlanto vandenyno pusėje atsisakęs atletas.

Nors didžiausias A. Strelčiūno gyvenimo iššūkis, sportinės karjeros siekimas Teksase, Lamaro universitete, prasidėjo 2020-ųjų pradžioje ir truko pustrečių metų, tikroji istorijos pradžia, leisianti geriau suprasti vaikino atsidavimą sportui, mena dar 2011 m. Būtent tada pasvaliečio širdis ėmė plakti nauju – meilės sportui – ritmu.

Kai sportas tampa visu pasauliu

Pirmiausia įvairaus amžiaus grupių Lietuvos šuolio į tolį čempionas A. Strelčiūnas susižavėjo ne lengvąja atletika, o paprasčiausia akrobatika, nereikalaujančia jokių specialių sąlygų. Pasak pasvaliečio, tuo metu jam tai buvo visas gyvenimas.

„Visa vaikystė prabėgo mažame Girsūdų kaime Pasvalio rajone. Buvau toks tikras kaimo vaikis, laiką leidęs ne namuose, o lauke. Su sportu draugauti pradėjau 8-erių, kai mane sužavėjo ne populiariosios sporto šakos, o paprasčiausia akrobatika. Tiksliau – gimnastika kiemo sąlygomis. Per kiekvieną pertrauką mokykloje eidavau ant pievos ir darydavau akrobatinius triukus.

Nežinau, ką mąstydavau, bet sportas man buvo viskas. Akrobatika kieme kiekvieną mielą dieną užsiimdavau po 2–3 valandas. Prasidėjus lengvosios atletikos treniruotėms ta meilė dar labiau išaugo, nes dirbau dvigubai – ir kartu su treneriu, ir vienas kieme. Sportas man buvo ir yra visas pasaulis“, – pasakoja lengvaatletis.

Būtent meilė akrobatikai labai sustiprino vaikino kūną: pėdos tapo itin stiprios, atsirado gera koordinacija, greitas atsispyrimas, galingas šuolis. A. Strelčiūno teigimu, prie to prisidėjo ir natūralus užsigrūdinimas, mat sąlygų treniruotis nebuvo, tekdavo sportuoti lauke.

Vaikino talentai netrukus buvo pastebėti. Kūno kultūros mokytojos siūlymu A. Strelčiūnas ėmė lankyti lengvąją atletiką pas trenerį Evaldą Žilį.

„Pabandžiau ir iškart patiko, nes viskas buvo itin artima mano hobiui – akrobatikai. Nuo tada niekada nebuvo kilę minčių neiti į treniruotes. Akimirksniu pamilau visa tai, o dabar jau eina 12-i metai su lengvąja atletika“, – sako A. Strelčiūnas.

Praėjus vos keleriems metams vaikinas tapo vienu perspektyviausių jaunųjų Lietuvos lengvaatlečių. 2013–2014 m. įvykęs staigus lūžis padovanojo ne tik čempiono titulų, bet ir šalies rekordų.

A. Strelčiūnas pagerino Lietuvos 13-mečių (6,61 m) ir 14-mečių (6,88 m) rekordus.

„Nepamenu, kad tada būčiau susirgęs žvaigždžių liga. Po pergalių savo amžiaus grupėje varžydavausi su žymiai vyresniais vaikinais. Visada galvoje sukdavosi mintis, kad turiu šokti dar toliau, nes kada nors mane aplenks. Tai ir išlaikė tokį kovotojo mentalitetą“, – auksinį laikotarpį prisimena pasvalietis.

Deja, visas pasakiškas pergales kada nors pakeičia negailestingi pralaimėjimai – ten, kur balta, visuomet šalia bus ir juoda.

Po geriausio 2014 m. sezono pradėjęs ruoštis naujajam, šokdamas per barjerą, atletas pajuto stiprų skausmą nugaros srityje. Ilgainiui skausmas vis didėjo. Lankantis pas daktarus ir atliekant begales tyrimų paaiškėjo, kad viena vaikino koja yra pusantro centimetro trumpesnė už kitą.

„Nugaros problemų neatsirado iš niekur – jas nulėmė būtent kiek trumpesnė viena koja. Apie tai sužinojau tik būdamas 15 metų – iki tol nejausdavau jokių skausmų, todėl ir nesureikšmindavau. Visus tuos metus, pats to nežinodamas, gadinau savo nugarą, o juk būtų užtekę tik papildomų padelių batuose. 15-os jau turėjau itin rimtų nugaros problemų – vienas iš stuburo slankstelių buvo pajudėjęs į priekį ir susidėvėjęs. Buvome priversti net keletą metų vykdyti reabilitaciją, todėl praradau daug brangaus sportavimo laiko. Tai buvo pats didžiausias smūgis“, – pasakoja šuolininkas į tolį.

Tarp Pasvalio ir Teksaso – tarp džiaugsmo ir kančių

Nepaisydamas visų gyvenimo siųstų iššūkių, A. Strelčiūnas nepalūžo, nemetė sporto, o tik dar labiau degė aistra sugrįžti į šuolio į tolį sektorių. Taip ir atsitiko, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, likimas buvo paruošęs dar ne vieną didžiulį siurprizą ir išbandymą.

Baigęs Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją sportininkas priėmė sprendimą profesionalią karjerą tęsti kitapus Atlanto vandenyno. Tada ir prasidėjo didieji iššūkiai, galiausiai privertę amerikietiškąją svajonę iškeisti į širdžiai artimą gimtąjį Pasvalį.

– Kas yra jūsų pagrindinis motyvacijos šaltinis, leidžiantis nepasiduoti ir siekti užsibrėžtų tikslų? – LRT.lt paklausė A. Strelčiūno.

– Anksčiau labai mėgdavau žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti legendiniai šuolininkai į tolį ir geriausi jų pasirodymai. Dabar, po visų sunkių metų, motyvaciją kelia vidinis sportinis pyktis, vidinis noras įrodyti, kad aš vis dar galiu, siekis visiems priminti, kad aš buvau čempionu ir traumos manęs nepalaužė. Prieš šuolį sau sakau: „Algirdai, tu turi rekordų, esi čempionas, todėl vis dar esi geras, gali šokti toli. Parodyk ir įrodyk jiems, kas tu esi.“

– Kokį vaidmenį profesionaliajame sporte vaidina psichologija?

– Ji vaidina labai svarbų vaidmenį. Manau, kad net 50 proc. galutinio rezultato lemia vien tik psichologinis pasiruošimas. Jeigu blogai jautiesi, gero rezultato pasiekti nepavyks. Pirmaisiais sportavimo metais savęs visiškai neapkraudavau – varžybos būdavo smagi išvyka su draugais. Dabar yra kur kas sunkiau, nes suprantu daugiau dalykų, viską apmąstau. Kartais norėčiau žinoti mažiau. Su mintimis reikia nuolatos dirbti.

– Prieš keletą savaičių dalyvavote varžybose Liepojoje (Latvijoje), ten nušokote 7,37 m. Tai jūsų uždarų patalpų asmeninis rekordas ir geriausias Lietuvos sezono rezultatas. Ar galima teigti, kad A. Strelčiūnas grįžta į Lietuvos lengvosios atletikos padangę?

– Šiek tiek nustebau, kad šis rezultatas tapo mano uždarų patalpų asmeniniu rekordu. Tikriausiai galima sakyti, kad po truputį sugrįžtu į tikrąjį save. Net 3 metus buvau sustojęs, daug ką teko išgyventi ir patirti. Žinau, kad tie 7,37 m nėra lubos. Jaučiu, kad jau dabar galiu šokti toliau. Reikia tikėtis, kad taip ir bus.

– Kokie dabar yra jūsų pagrindiniai tikslai?

– Artimiausiu laiku mano siekis ir didžiausias noras būtų toks, kad sportuojant nebeskaudėtų čiurnos ir nugaros ir visuomet jausčiausi laisvai. Noriu, kad senos traumos neatsinaujintų ir nereikėtų vėl nutraukti aktyvaus sportavimo. Noriu šokinėti be skausmų. Neturiu užsibrėžęs konkretaus rezultato, nes neįmanoma nuspėti, kiek tiksliai kurią nors dieną nušoksi.

– Kokie dalykai yra svarbiausi šokant į tolį?

– Norint pasiekti aukštą rezultatą šokant į tolį reikia, kad viskas idealiai sutaptų – būtų padaryta laiku ir vietoje. Šioje rungtyje yra keturi pagrindiniai momentai: įsibėgėjimas, atsispyrimas nuo lentelės, pakilimas ir nusileidimas. Sportininkas turi itin gerai jausti bėgimo ritmą, kad galėtų kokybiškai atsispirti. Po visų traumų šio elemento man kiek trūko, bet paskutinėse varžybose viskas atrodė kur kas geriau.

Tada eina taisyklingas atsispyrimas nuo lentelės: pakilimo kampas, žvilgsnis, pečiai, iškelta koja. Visa tai turi derėti, kad tinkamai pakiltum. Po šio etapo – skriejimas, buvimas ore, ten yra daug techninių detalių. Ne ką mažiau svarbus yra nusileidimas ant smėlio – negali atpalaiduoti nugaros, paleisti kojų. Gali pasirodyti paprasta, tačiau taip tikrai nėra.

– Kaip baigus mokyklą kilo idėja išvykti sportuoti į JAV?

– 2019 m. vyko U20 Europos čempionatas, į jį labai norėjome patekti. Nors visos traumos dar nebuvo išgydytos, mes vis tiek ruošėmės ir čempionato normatyvą (7,40 m) įvykdėme paskutinėse tam skirtose varžybose. Jau tada man parašė sporto agentas iš Latvijos ir pasiūlė vykti mokytis ir sportuoti į JAV.

Nuvykome į čempionatą, garbingai dalyvavome, o paskui gavau dar vieną pasiūlymą. Galvojau stoti į Lietuvos sporto universitetą, bet visgi nusprendžiau priimti pasiūlymą ir laimės ieškoti kitapus Atlanto. Kelis mėnesius dar buvau išvykęs į Šiaurės Airiją užsidirbti pinigų, ten smarkiai patobulinau anglų kalbos žinias. Grįžęs išlaikiau visus reikiamus egzaminus ir 2020 m. pradžioje pradėjau naują gyvenimo etapą.

– Kokie esminiai skirtumai sportuojant JAV ir Lietuvoje?

– Mano universitete viskas buvo priešingai nei Lietuvoje – treniruočių metodika ten paremta vien tik jėga (darbu svarmenų salėje) ir greičiu, o Pasvalyje darydavome viską. Juk šuolį į tolį sudaro ne tik du elementai. Buvau visiška priešingybė, nepratęs prie tokios metodikos, tačiau niekam tai nerūpėjo.

Dirbau, stengiausi, bandžiau prisitaikyti. Galiausiai dvigubai didesnis nei Lietuvoje krūvis, netinkami metodai ir aplinkinių neatsižvelgimas į sveikatą ne tik neatnešė aukštesnių rezultatų, bet ir atnaujino senas traumas. Iš dalies nuvarė mane nuo kojų. Pirmą kartą gyvenime sporto buvo per daug.

– Ko labiausiai trūko treniruojantis Lamaro universitete?

– Čia ir prasideda liūdnoji mano istorijos dalis. Kol sportavau Lietuvoje, prieš treniruotes ar varžybas daug šnekėdavome, ką ir kaip darysime, visur vyko bendravimas. Ten bendravimo nėra. Tau atsiunčiamas darbo planas, jį reikia aklai vykdyti.

Be to, ten tu turi itin menką ryšį su treneriu. E. Žilys mane suprasdavo iš pusės žodžio, o ten aš mažai kam rūpėjau. Dėl daugybės talentų ten vyravo tokia filosofija – nepavyko laimėti su vienu, tai atsiras kitas.

– Lietuvoje tu buvai geriausias, o nuvykęs į JAV tapai vienu iš daugybės tokio pat kalibro sportininkų. Koks buvo jausmas ir kaip su tuo susitvarkei emociškai?

– Taip ir buvo. Kai nuvažiavau į pirmąsias varžybas, pamačiau, kad tikrai nebesu geriausias. Tada prisiminiau nuolat kartotus žodžius: „Tu privalai šokti dar toliau, nes kada nors būsi aplenktas.“ Nuvykęs į JAV pamačiau visai kitą lygį. Nors savo universitete ir buvau geriausias, varžybose kartais net į finalinį 8-uką nepatekdavau. Buvo sunku prie to priprasti, jaučiau spaudimą. Augantį nerimą padidindavo traumos, didelis nepasitikėjimas treneriu, metodika. Labai daug telefonu bendraudavome su treneriu E. Žiliu – verkdavau, skųsdavausi, išsikalbėdavau jam.

– 12 m. esate pažįstami su pirmuoju treneriu E. Žiliu. Kokią duoklę galite jam atiduoti?

– Mūsų ryšys tikrai labai artimas. Dabar dviese važiuojame į varžybas, vykstame į treniruotes kitame mieste. Nors mūsų amžiaus skirtumas yra didžiulis, vis tiek turime labai daug bendrų temų. Aš prie jo visuomet jaučiuosi savimi.

Mano padėka jam yra tiesiog neįkainojama. Treneris man yra padėjęs ir sporte, ir asmeniniame gyvenime. Kiekvienam sportininkui yra be galo svarbu besąlygiškai pasitikėti treneriu. Aš savuoju pasitikiu 100 proc.

– Sportuodamas JAV patyrėte ne vieną traumą, buvote priverstas darytis čiurnos operaciją. Kaip sekdavosi sugrįžti į sportinę formą?

– Pasvalyje mes niekuomet neturėjome atskirų kineziterapeutų, kurie nuolatos prižiūri sveikatą, o JAV buvo visos sąlygos gydytis traumas, tačiau kokybiškiau prižiūrimas vis tiek buvau gimtajame mieste. Čia turime mažiau, tačiau treneriui rūpi, o ten visko buvo daug, tačiau žmogiško nuoširdumo tiek nebuvo. Universitete mano rimtas traumas „gydydavo“ magistrantai, iki galo nesuprantantys visų detalių. Kaskart laukdavau grįžimo į Lietuvą, nes žinodavau, kad tik parskridęs pas trenerį viską išsigydysiu.

– Ar galima teigti, kad būtent tai, netinkama sistema ir žmogiškumo trūkumas, paskatino grįžti namo?

– Tikrai taip. Visa ši sistema ir situacija labiausiai ir pykdė, žlugdė psichologiškai, stabdė tobulėjimą. Būtent todėl ir grįžau. Kantrybės taurę galutinai perpildė itin neatsakingas kineziterapeutų sprendimas.

Prieš čiurnos operaciją, kuri buvo atlikta 2022 m. kovo mėn., neįvertinę situacijos, jie man imobilizavo skaudančią čiurną – mėnesį laiko nešiojau specialų įtvarą, neleidusį judinti pėdos. Jie nežinojo, kaip gydyti traumą, todėl ėmėsi lengviausio kelio. Vėliau paaiškėjo, kad to visiškai nereikėjo ir tai tik dar labiau pakenkė mano fizinei būklei.

– Sprendimą palikti Teksasą ir parvykti namo priėmėte pats ar kas nors paskatino tai padaryti?

– Tik paskutiniais sportavimo metais ten sutikau profesionalią kineziterapeutę, ji vienintelė padėjo ir rūpinosi manimi. Ji ir paskatino ką nors keisti, palikti universitetą ir keltis sportuoti kitur. Pamenu jos žodžius: „Jeigu čia pasiliksi, tau tikrai bus problemų.“ Sutikęs ją dabar, išbučiuočiau rankas už visą pagalbą. Ji man JAV suorganizavo čiurnos operaciją, būtent todėl dabar dar galiu sportuoti ir mėgautis tuo.

– Ar dabar pagaliau vėl esate laimingas?

– Visu šimtu procentų. Baigėme reabilitaciją ir nuo rugpjūčio mėnesio pradėjome ruoštis žiemos sezonui. JAV tokio greito atsigavimo nebūtų buvę. Čia dar kartą noriu akcentuoti trenerio E. Žilio indėlį. Be to, pradėjau dirbti salės treneriu Pasvalio sporto centre.

Noriu labai padėkoti sporto mokyklos direktorei Rasai Balčiauskienei, kuri man itin padėjo: pasitikėjo ir priėmė darbuotis, suderino visus grafikus, leidžiančius ir individualiai sportuoti, ir po to dirbti treneriu. Jos dėka dabar galiu toliau siekti svajonės ir užsidirbti pinigėlių. Atrodo, kad dabar vėl viskas gerai, vėl viskas savose vėžėse.

– Jeigu galėtum keliauti laiku atgal ir grįžti į tą momentą, kai nusprendei vykti į JAV, ką sau pasakytum?

– Jeigu sugrįžčiau į tą akimirką, tai duočiau sau patarimą labiau pasidomėti, kur vykstu, koks treneris mane globos, kokia treniruočių metodika. Šia galimybe susižavėjau gana aklai ir tai buvo didžiausia mano klaida.

– Kaip apibendrintum, patirtis JAV – pasiteisinęs ar nepasiteisinęs tavo gyvenimo projektas?

– Kam dabar gailėtis ir vien tik liūdėti? Aš į viską esu nusiteikęs žvelgti optimistiškai, todėl manau, kad šis mano gyvenimo projektas buvo vykęs. Jei ne sportine, tai gyvenimiškąja prasme. Labai daug ką supratau, daug ko išmokau. Patobulėjau ir subrendau kaip asmenybė, išgyvendamas psichologiškai sunkių momentų suvokiau svarbiausias gyvenimo detales. Universitete studijavau treniravimo specialybę, o išmoktus dalykus dabar puikiai pritaikau naujame darbe. Tai mano gyvenimo dalelė. Jos tikriausiai reikėjo.

– Ką A. Strelčiūnui reiškia lengvosios atletikos rungtis šuolis į tolį? Kodėl?

– Šuolis į tolį – mano gyvenimo ritmas. Be jo gyvenimas nebūtų toks gražus, toks pilnas, toks savas. Jeigu nešokinėčiau, tai nežinočiau, kaip reikia gyventi. Tai mano aistra, mano pasaulis – viskas...