Jautrų vaiką auginanti Agnė neatsistebi sūnaus branda ne pagal amžių: dažnai pagalvodavau – kiek tau metų?

„Pradžioje, kol nežinojome, kad Rojus – itin jautrus vaikas, į tam tikras jo emocijas, ašaras reaguodavom turbūt taip, kaip ir visi, kurie nežino: kas čia dabar darosi?“ – pasakoja Agnė. Jautrų vaiką auginanti mama neslepia – kol nesuprato, kas Rojui yra, ji bandydavo sūnų nuraminti griežtesniu žodžiu, tačiau, žinoma, sulaukdavo priešingo rezultato. Dabar laidos „Raida“ herojė žino – savo atžalos prigimties ji nepakeis, todėl keistis turi pati.

Sūnų nuolat graužė dėvimi rūbai

Tyrėjų duomenimis, apie 15–20 proc. vaikų yra itin jautrūs ir šis jautrumas dažniausiai būna įgimtas. Visgi vaikai gali tapti jautriais ir vėliau, dažniausiai dėl traumuojančios patirties. Taip gali nutikti, jei vaikui teko išgyventi kokią nors krizę, pavyzdžiui, skiriantis tėvams, netekus kurio nors iš tėvų ar kitų artimųjų, patyrus prievartą.

Kaip aiškina Lukas Kamarauskas, įstaigos „Sėkmingi vaikai“ taikomosios elgesio analizės programų vadovas, tokiems vaikams jautrumas gali pasireikšti per visus pagrindinius žmogaus pojūčius: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį, koordinaciją.

„Vaiką gali neraminti tekstūros, žmonių prisilietimai, gali būti klausos jautrumas (...) kažkokiam dažniui, specifiniam triukšmui, tarkime, vaiką neramina siurblys. (...) Vaikas gali būti jautrus vizualiniams dirgikliams, sakykime, autobuse ar troleibuse, kur yra daug šviesų. Troleibuse vaiką gali blaškyti ir tam tikri kvapai, (...) jeigu, tarkime, yra daug prisikvepinusių moterų.

Taip pat vaiką gali neraminti (...) ir vestibiuliarinis pojūtis, kuomet staiga pasikeičia kūno padėtis, kai, pavyzdžiui, jis pasilenkia nusiauti batų. (...) Gali atsirasti kažkokių maisto ypatumų, galbūt netoleruoja kažkokio maisto“, – dėsto L. Kamarauskas.

Štai laidos „Raida“ herojė Agnė pasakoja pirmiausiai pastebėjusi padidėjusį sūnaus Rojaus odos jautrumą – berniukui pastoviai grauždavo jo dėvimi rūbai.

„Kai mes visi labai skubėdavome, rengdavomės kažkur išvažiuoti, ne vieną kartą pastebėjau, kad, atrodo, vis kažkoks rūbas netinka: maunasi kojines, jam ten kažkas peršti, kažkas negerai, tai siūlas išlindęs, turėjai taisyti. (...) Kai nežinojome, kad jis toks, būdavo, kad ir užrėkdavome, ir kažką pasakydavome“, – atvirauja moteris.

Rojaus padidėjęs jautrumas pasireikšdavo ir tuomet, kai namuose šiek tiek garsiau suklegėdavo jo brolis ir sesė.

„Buvo vienas toks atvejis, kai jaunesni du – brolis ir sesė – žaidė, po visus kambarius lakstė, trankėsi, rėkavo ir mano Rojus tiesiog labai susierzino, trinktelėjo durimis, pradėjo rėkti, verkti, kad nenori nei brolio, nei sesės, ir nori išeiti iš šių namų, nori tik savo kambario“, – prisimena Agnė.

Jautrūs vaikai pasižymi savo amžiui neįprastu brandumu

„Būdavo tokių situacijų, kai verkdavo dėl nieko, arba, sakykime, pakeli šiek tiek toną, jis net krūpteli ir gali apsiverkti. (...) Pradžioje mes dar to nesupratome, galvodavome, kas yra“, – apie sūnaus jautrumą atvirai pasakoja Agnė.

Kaip akcentuoja psichologė ir mediatorė Ieva Lingienė, tokie vaikai išties būna jautrūs ne tik fizinių, bet ir vidinių pojūčių prasme – jie daug stipriau išgyvena tam tikras emocijas, jiems sunkiau jas valdyti, dėl to ašaros būna dažnos jų palydovės. Pasak specialistės, jautrūs vaikai neretai būna ir labai gilūs, ne pagal amžių subrendę.

„Jie įvairius filosofinius, egzistencinius, gilesnius klausimus pateikia kitaip arba šiek tiek neįprastai, nei kad jo amžiaus vaikai, kartais mums ir nesuprantamai. Iš esmės tie vaikai linkę daug giliau apmąstyti įvairias situacijas, jas analizuoti, įvairiai interpretuoti. (...) Tiek mokykloje, tiek šeimoje patirtos įvairios situacijos daug stipriau, daug giliau juos paliečia ir verčia susimąstyti apie tai, kas gi čia įvyko“, – aiškina I. Lingienė.

Su tokia savo vaiko savybe susidūrė ir laidos „Raida“ herojė Agnė. Anot jos, Rojus yra „labai pastabus ir subrendęs ne pagal savo amžių“. „Tikrai buvo labai labai daug situacijų, kai pagalvodavau: „Kiek tau metų?“ – juokiasi moteris.

Pasak psichologės I. Lingienės, jautrių vaikų atidumas smulkmenoms, nuolatinis tam tikrų situacijų nagrinėjimas lemia tai, kad jiems prireikia daugiau laiko pritapti naujoje aplinkoje.

„Kai mes pirmą kartą vedame darželinukus ar ikimokyklinukus susipažinti su nauja aplinka, turime žinoti, jog itin jautrus vaikas pradžioje bus stebėtojas ir nebūtinai atėjęs į tą naują aplinką puls sveikintis, draugauti, kviesti kitus žaisti. Tikrai ne – jis gali slėptis už mamos sijono, gali įsikibti tėčiui į ranką ir sustingti, gali toliau nė žingsnio nežengti.

Jis stebės, matuosis, (...) bandys analizuoti, kaip bendrauja vaikai. (...) Jų adaptacija gali užtrukti tikrai daug ilgiau, nei mes įpratę girdėti: (...) šiems vaikams prireikia ir kelių mėnesių, o gal netgi ir metų“, – pasakoja ekspertė.

Visgi, priduria ji, tokie vaikai, ilgą laiką akylai stebėję savo aplinką, vėliau tampa puikiais draugais – jie mato, kas ir kaip su kuo bendrauja, jaučia kitus, įsiklauso į savo bičiulių poreikius.

Griežtesnis tonas vaiką įaudrins dar labiau

Kaip atskleidžia pašnekovės Agnės patirtis, tėvai, nesuvokdami, kad jų vaikas yra itin jautrus, neretai piktinasi tam tikru jo elgesiu, atrodo, beprasmiu pykčiu ar ašaromis. Tokiais atvejais tėvai dažnai prieš savo atžalas pakelia balsą, liepia jiems liautis taip elgtis. Visgi, kaip aiškina kognityvinės ir elgesio terapijos specialistė Rūta Suchockaitė, tokie paliepimai jokios naudos neatneša.

„Tėvai nori, kad vaikutis būtų ramesnis, griežtai sako „nurimk“. Kuo griežčiau bendrauji su itin jautriu vaiku, tuo labiau jis darosi pažeidžiamas, jis dar labiau jautrinasi. Tada mes gauname nenorimą rezultatą: jis kaip tik būna labiau išsibalansavęs, nenurimęs, kartais gali būti ir agresyvus.

(...) Jeigu tėvai kažkaip drausmins, kritikuos, (...) griežčiau bandys bausti ar griežčiau kalbėsis su juo, lieps neverkti, (...) tai tarsi sakys vaikui: „Aš tavęs nepriimu tokio, koks esi, nebūk toks, koks esi, būk kitoks“. Tuomet jis visą tą energiją nukreips tam, kad padarytų save kažkokiu kitokiu: (...) jis gali tapti labai drovus, uždaras, netgi nerimastingas“, – dėsto psichologė.

Pasak jos, svarbiausias dalykas, ką turi padaryti jautrų vaiką auginantys tėvai, yra ne bandyti vaiką kažkaip pakeisti, o patikinti jį, kad viskas su juo yra gerai ir jis turi teisę išjausti savo emocijas. Taipogi svarbu ir pamokyti vaiką, kaip ateityje nurimti jį neraminančioje aplinkoje. Šiai minčiai antrina ir mediatorė I. Lingienė.

„[Reikia] priimti, kad vaikui sunku dabar, ir leisti jam jausti: jeigu jis liūdi, pyksta, sudirgsta, pamatyti tai, priimti tą jausmą ir tada jam padėti atrasti alternatyvą, kuri jam padeda išgyventi tą emociją. Jeigu jam dabar labai pikta arba dabar labai labai sunku ir jis turi atsitraukti, reikia pasakyti: „Aš matau, kad tau yra per sunku čia būti, jeigu tu nori išeiti į savo kambarį ir ten šiek tiek pabūti vienas, viskas tvarkoje“, – teigia specialistė.

„Tikrai labai dažnai norime pakeisti vaiką, o iš tikrųjų net nereikia to vaiko keisti – mums patiems reikia pasikeisti, pasižiūrėti į save, į aplinką, kaip galime padėti vaikui pritapti prie tos aplinkos ir gerai joje jaustis“, – kolegėms pritaria įstaigos „Sėkmingi vaikai“ atstovas L. Kamarauskas.

Tokio požiūrio dabar laikosi ir laidos herojė Agnė, auginanti jautrų vaiką. Nors moteris neslepia, kad būna visko, ji deda visas pastangas, kad Rojaus poreikiai būtų išgirsti ir kad jam būtų lengviau išgyventi jo patiriamas emocijas.

„Jeigu mes norime padėti nesinervinti ir sau, ir savo vaikui, tiesiog turime suprasti, kad jo galva veikia visai kitaip, jis visai kitaip galvoja. Jeigu jo emocijos dabar tokios, jeigu jis nori pabūti vienas, leiskime pabūti vienam, jeigu jis nori verkti, tegul jis verkia, tegul nelaiko savo emocijų. (...) Tiesiog tėvai turėtų domėtis savo vaikais, tam tikrose situacijose reaguoti kitaip“, – sako Agnė.

Viso pasakojimo klausykitės LRT.lt laidos „Raida“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.