Prieš 1 metus
66
Rusai Nataliją Zeleniną sulaikė 2017 metų rudenį. Ji įkliuvo Olenivkos patikros punkte, per kurį gabeno substitucinės terapijos vaistus, skirtus priklausomybei nuo narkotikų gydyti, skausmą malšinančius preparatus ir antiretrovirusinės terapijos tabletes nuo ŽIV. Pritaikius „straipsnį“ apie narkotikų kontrabandą, Natalija buvo nuteista 11 metų.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Spalio 17 dieną ji grįžo namo kartu su dar 107 moterimis.
„Aš nežinojau, kaip gyventi. Turėjau visko mokytis iš naujo“
2014-aisiais rusams okupavus Donecką, Natalija ten gyveno dar vienerius metus – negalėjo palikti senyvo amžiaus mamos ir darbo labdaros fonde „Klubas „Svitanok“, kur dirbo socialine darbuotoja. Ji padėjo narkomanams ginti savo teises, skatino atsisakyti narkotikų ir pereiti prie substitucinės palaikomosios terapijos (SPT).
Pati Natalija nuo 2006 m. vartoja SPT. Tuo metu Ukrainoje buvo pradėta bandomoji gydymo buprenorfinu programa ir moteris tapo viena iš pirmųjų dešimties pagal ją gydomų pacientų Donecke.
„15 metų vartojau narkotikus. Tai buvo sunkūs narkotikai, opioidai. Keletą kartų gydžiausi priklausomybių ligų klinikose. Bandžiau mesti – niekas nepadėjo. Ko gero, motyvacija pradėti gydymą substitucine terapija buvo sesers nėštumas. Supratau, kad jei ir toliau vartosiu narkotikus, sugadinsiu gyvenimą savo būsimam sūnėnui“, – pasakoja Natalija.
Moteris nuvyko į AIDS centrą, kur jai buvo skirtas antiretrovirusinis gydymas nuo ŽIV infekcijos ir duotas siuntimas į priklausomybių ligų kliniką. Pasikalbėjusi su psichologe ji nusprendė dalyvauti programoje.
„Buvau tinkama visais atžvilgiais: buvau ŽIV nešiotoja, buvau keletą kartų nesėkmingai bandžiusi gydytis, turėjau ilgametę narkotikų vartojimo patirtį. Todėl mane priėmė“, – sako ji.
Net ir šiandien, praėjus 16 metų, Natalijai sunku sulaikyti emocijas, pasakojant, kaip pasikeitė jos gyvenimas, atsisakius narkotikų. Ji atvirai sako, kad tai geriausia, kas jai nutiko.
Netrukus moteris įsidarbino, pradėjo užsidirbti, lankytis profiliuotose konferencijose, išmoko būti visaverte šeimos nare, padėti, rasti užsiėmimų laisvalaikiui, dirbo su psichologe.
„Man sunku buvo rasti vietą visuomenėje, nes anksčiau bendravau tik su narkomanais. Pinigų tekdavo užsidirbti nusikalstamu būdu. Aš nežinojau, kaip gyventi. Turėjau visko mokytis iš naujo“, – prisipažįsta Natalija.
„Iš pažiūros nepasakytum, kad esi narkomanė. Ar žinai, kas tave įdavė?“
2014 m. į miestą atėjus rusams, substitucinė palaikomoji terapija Donecke nebuvo uždrausta naujais „įstatymais“, kaip tai atsitiko „LLR“, tačiau vaistų pristatymas į priklausomybių ligų gydymo klinikas nutrūko.
Natalija nusprendė persikelti į Vinicą ir ten užsiregistruoti, kad be pertrūkių gautų vaistus. Maždaug kartą per mėnesį ji vykdavo pas savo senyvo amžiaus mamą į okupuotą Donecką, praleisdavo su ja kelias dienas ir grįždavo į naujuosius namus.
2017 metų rudenį, pakeliui iš Vinycos, moteris buvo sulaikyta įvažiavimo-išvažiavimo punkte Olenivkoje.
„Buvau su daiktais išvesta iš autobuso patikrinti, ar neturiu draudžiamų daiktų, apieškota ir sulaikyta. Susidarė įspūdis, kad manęs jau laukė, – buvo ir liudininkai, ir tyrėjas, ir MDB atstovai. Jau anksčiau man buvo tokia nuojauta, kad esu sekama. Tačiau buvau rami: žinojau, kad substitucinę terapiją taikau legaliai, o papildomų vaistų nevartojau. „Tegul jie išsiaiškina“, – pagalvojau tada“, – prisimena moteris.
Natalijos substitucinės terapijos vaistai ir antiretrovirusinės terapijos tabletės, kurių turėjo dviem savaitėms, buvo konfiskuotos, o ji pati išsiųsta į Donecką, į vietos „nelegalios prekybos narkotinėmis medžiagomis“ skyrių.
„Buvau apklausta. Mane kaltino, kad nelegaliai įsigijau tabletes ir kad jos bus pateiktos ekspertizei. Bet aš turėjau dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad esu SPT programos dalyvė ir turiu teisę su savimi nešiotis šiuos vaistus“, – aiškina Natalija.
Be to, buvo bandoma apkaltinti Nataliją narkotinių medžiagų prekyba. Teisėsaugininkai ją spaudė psichologiškai – jie į kamerą atvesdavo narkomanų ir juos mušė moters akyse. Norėjo, kad jie prisipažintų iš Natalijos pirkę narkotikų.
Prieš ją pačią prievarta nebuvo naudojama, tačiau nutraukus buprenorfino vartojimą, jai pasireiškė abstinencijos sindromas, nemiga, karščiavimas, traukuliai, tachikardija, kas iš esmės prilygo kankinimui.
„Vienos apklausos metu nuvirtau nuo kėdės. Buvau pasiruošusi pasirašyti bet ką – kad tik paliktų mane ramybėje“, – pasakoja ji.
„Iš pažiūros nepasakytum, kad esi narkomanė. Ar žinai, kas tave įdavė?“ – klausė jie manęs, – prisimena Natalija. – O aš jiems sakiau, kad man vienodai. Aš nieko nenuslėpiau ir jokių įstatymų nepažeidžiau. Tačiau, kaip paaiškėjo, vadinamojoje „Donecko liaudies respublikoje“ garsiai apie tai kalbėti nebuvo galima.“ .
„Jau geriau tu būtum ką nors nužudžiusi“
Kitą dieną po visų tardymų pas Nataliją atėjo mama. Jai buvo leista atnešti dukrai maisto.
„Kai mama sužinojo, kad esu sulaikyta, jos vos neištiko širdies smūgis. Ji ėmė priekaištauti, kodėl esu sulaikyta beveik 72 valandas, nors man nepateikti jokie klausimai, ir kodėl neįleidžiamas advokatas“, – prisimena Natalija.
Kitą dieną pas Nataliją atvyko advokatas ir ji buvo perkelta į laikino sulaikymo centrą, iš kur buvo nuvežta į apklausą.
„Tačiau advokatui neatvykus laiku, tyrėjas apklausą pradėjo be jo. Tuo metu mane kamavo buprenorfino abstinencija. Mano būsena buvo tokia... Kartais padėdavau galvą ant tyrėjo stalo ir klausdavau: „Apie ką galite su manimi šiuo metu kalbėti?“ Nesupratau klausimų esmės. Būčiau galėjusi pasakyti „taip“ ir pasirašyti bent kokius kaltinimus“, – prisimena ji.
Lapkričio 10 d. Natalija buvo perkelta į Donecko ikiteisminio sulaikymo centrą. Įkalinimo įstaigos darbuotojams paklausus, pagal kokį straipsnį ji kaltinama, moteris išgirdo tokį atsakymą: „Jau geriau tu būtum ką nors nužudžiusi“.
„Suprantate, kokie jų prioritetai? Jau geriau ką nors nužudyti, nes tada gausiu švelnesnę bausmę. O tai, kad bandžiau išsigydyti, kovoti su savo liga – jiems tai nusikaltimas, – piktinasi Natalija. – Man buvo pasakyta, kad jei nusprendžiau gyventi Vinycioje, nėra reikalo važinėti į Donecką. Arba jei vykstu pas motiną, vaistus turiu palikti namie.“
„Man tai buvo kažkokie kliedesiai, – priduria ji. – Tai primityvūs žmonės, kurie kažkodėl mano, kad gali man aiškinti, kur aš galiu vykti, o kur ne.“
„Aš visą laiką verkiau. Verkiau iš bejėgiškumo, dėl tokios savivalės. Verkiau dėl savo mamos“
Abstinencijos sindromas, atsisakius SPT vaistų, Natalijai palaipsniui išnyko, tačiau paūmėjo depresija. Moteris nuolat verkė – iš bejėgiškumo, dėl nekontroliuojamos savivalės. Gailėjo mamos.
Per tą laiką Natalijos mamai pavyko pasiekti, kad dukrai būtų leista vartoti skausmą malšinančius vaistus, antidepresantus ir miegą normalizuojančias tabletes. Ir po trijų mėnesių Natalijai buvo leista atnaujinti antiretrovirusinį gydymą.
„Pasijutau geriau. Nes iki tol per tardymus net nebepajėgiau stovėti, nesugebėdavau išsiimti daiktų iš rankinės, – pasakoja ji. – Kartą jie atėjo į kamerą, visus išvedė ir atliko kratą. O aš tiesiog paėmiau kelis savo daiktus, padėjau ant cementinių grindų, atsisėdau ir laukiau, kol viskas baigsis. Operatyvininkas man mestelėjo: „Lažinuosi, kad norėtum dabar susileisti dozę“. Nekreipiau į tai dėmesio.“
Kol Natalija buvo neteisėtai sulaikyta okupantų, jos kolegos apie tai kalbėjo tarptautinėse konferencijose, organizavo paramos akcijas. Tai suteikė moteriai jėgų nepalūžti ir tikėti, kad išeis į laisvę.
„Kartą net vienas sulaikymo centro darbuotojas pasakė: „Ką jie ten jūsų garbei organizuoja Ukrainoje? Pilnas internetas“, – prisimena ji. – Buvau laiminga.“
„Kolegos mane iškart perspėjo, kad ši kova užtruks ilgai, ne mėnesį ar du, – priduria Natalija. – Galbūt keletą metų, nes gavau ilgą bausmę.“
Po šešių mėnesių įvyko pirmasis Natalijos teismas. Tačiau vėliau, anot moters, „DLR“ priėmė įstatymą, pagal kurį visi sunkūs nusikaltimai buvo perduoti „aukščiausiajam teismui“. Todėl ji buvo teisiama dar kartą.
2019 metų gruodį moteris buvo nuteista 11 metų kalėjimo už prekybą narkotinėmis medžiagomis ir „už nusikaltimą dorovei bei „respublikos“ žmonėms“. Prokurorai prašė 18 metų.
„Ji visą gyvenimą leidosi narkotikus, o dabar reikalauja lengvesnio darbo“
Prieš perkeliant Nataliją atlikti bausmę Snižnėje esančioje moterų pataisos kolonijoje Nr.127, jai buvo atlikta medicininė apžiūra, kuri patvirtino, kad dėl sveikatos būklės ji negalinti sunkiai dirbti.
Tačiau kolonijoje į tai niekas nekreipė dėmesio. Natalija jautė nuolatinę stigmą ir kolonijos gydytojų diskriminaciją. Moteris išgirdo juos sakant, kad „ji visą gyvenimą leidosi narkotikus, o dabar reikalauja lengvesnio darbo“.
Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo priversta nešti į sodą mėšlą ir iškrauti į koloniją atvažiavusius automobilius.
„Pagal dokumentus mūsų darbo diena turėjo trukti dvi valandas, bet tekdavo dirbti net savaitgaliais. Ką nors įrodinėti ten buvo beprasmiška. Geriau buvo sėdėti pavėsyje ir ravėti žolę, nei leisti laiką drėgname izoliatoriuje. Nežinau, kaip tai būtų atsiliepę mano sveikatai“, – sako Natalija.
Tuo pat metu moterys buvo verčiamos mokytis „DLR“ įstatymus ir žiūrėti žinias per Rusijos televizijos kanalus. Retkarčiais Natalijai pavykdavo pasikalbėti ar pasimatyti su mama.
2020 m. rugsėjo 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė tarpinį sprendimą Natalijos byloje. Ukrainos ir Rusijos vyriausybės turėjo užtikrinti moteriai tinkamą medicininę priežiūrą. EŽTT taip pat pareikalavo, kad Ukraina dėtų pastangas sugrąžinti Nataliją į jos kontroliuojamą teritoriją.
Po dviejų mėnesių, atsakydama į Natalijos kolegų iš „Klubo „Svitanok“ prašymą, Ukrainos saugumo tarnyba patvirtino, kad moteriai neteisėtai atimta laisvė ir ji laikoma okupuotoje Donecko srities teritorijoje. Tačiau okupacinė valdžia to nepatvirtino.
Natalija taip pat kreipėsi į „DLR“ administracijos atstovus, kad būtų įtraukta į karo belaisvių mainų sąrašus. Gautame atsakyme buvo rašoma, kad Natalija padarė nusikalstamą veiką, todėl negalinti tikėtis mainų.
„Tau suteikta malonė, važiuoji į areštinę“
„Prasidėjus plataus masto karui, prižiūrėtojai į mus ėmė žiūrėti su dar didesne neapykanta, – prisimena Natalija. – Kasdien mums sakydavo, kad Ukrainai mūsų nereikia. Be to, vykstant karui, tokioms „nesąmonėms“ kaip mes, nebėra laiko – taip mus vadino.“
Viltys dėl mainų pamažu blėso. Natalija suprato, kad po vasario 24-osios į nelaisvę buvo paimta tiek daug Ukrainos civilių ir šalį gynusių karių, kad vargu ar jos išmainymas šiuo metu bus prioritetas.
„Jie dalyvavo kare, jie mus gynė, o kas aš tokia? Taip, mano draugai ir kolegos kovojo už mane, mano teisės buvo pažeistos, bet aš maniau, kad tikrai nesu prioritetas“, – sako Natalija.
Kartu su Natalija kolonijoje kalėjo kelios moterys, kurios buvo vadinamos „politinėmis kalinėmis“. Jos buvo mušamos, kankinamos elektra, laikomos „izoliacijoje“ ir rūsiuose įvairiose okupuotos teritorijos vietose. Iš jų Natalija sužinojo, kad vėl prasidėjo mainai tarp Ukrainos ir Rusijos.
„Bijojau apie tai net pagalvoti, tuo labiau viltis. O kai pusę šešių vakaro man pasakė: „Kraukis daiktus, tau suteikta malonė, važiuoji į areštinę“, negalėjau tuo patikėti“, – prisimena Natalija.
Natalija buvo nuvežta į Donecko ikiteisminio sulaikymo centrą, kur pareigūnai jai ant galvos uždėjo maišą ir išsivedė. Sargybiniai juokavo, kad ją veža sušaudyti. Ji buvo uždaryta į kamerą kartu su tomis pačiomis moterimis, su kuriomis iš kolonijos atvyko į sulaikymo centrą.
„Ten praleidome naktį, o kitą dieną mums ant galvų vėl užmaukšlino maišus, rankas suklijavo lipnia juosta ir susodino į brezentu aptrauktus automobilius. Kelias buvo labai sunkus. Mums sakė, kad mus veža į Voronežą. Kad ten su mumis pasikalbės Federalinė saugumo tarnyba ir nuspręs, ar mums suteikti malonę, ar išsiųsti atgal atlikti bausmės“, – prisimena Natalija.
Galiausiai moterys buvo susodintos į lėktuvą, skrendantį į Krymą, o iš ten automobiliais pervežtos į Ukrainą. Tik tada Natalija patikėjo, kad yra vežama mainams.
Kitoks oras
„Supratau, kad esu Ukrainoje, kai aplinkui išgirdau ukrainiečių kalbą ir kai mums įteikė Ukrainos vėliavas. Įsivaizduokite, jų visiems neužteko, nes visi labai norėjo gauti vėliavą“, – pasakoja moteris.
Pirmą dieną Natalija nesuprato, kas vyksta. Ji bijojo žengti žingsnį. Ji bijojo, kad kas nors ją sustabdys ir pasakys: „Neik ten! Tačiau tuo pat metu moteris pajuto didžiulį jėgų antplūdį ir norą grįžti į darbą. Ji įsitikinusi, kad jei prieš 16 metų jai pavyko atsisakyti narkotikų ir pradėti viską nuo nulio, pavyks ir šį kartą.
„Kai atvykome į Kyjivą, stovėjau ant tilto, žiūrėjau į dangų ir sakiau merginoms: „Tos pačios žvaigždės, tie patys debesys, tas pats dangus. Tačiau viskas kitaip“. Dangus ne toks juodas, žvaigždės ryškesnės ir oras kitoks...“, – atvirauja Natalija.
English (US) ·