Prieš 1 metus
60
Europos Sąjungos (ES) pozicija dėl Kinijos kinta ir, nepaisant neseniai vykusio Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vizito į Pekiną, santykiai tampa vis labiau įtempti. Tačiau Europoje nusistovėjusi nuomonė, kad Kinija remia Rusiją, daro netgi daugiau žalos Vakarams. Taip LRT.lt sako Briuselyje veikiančio ekonominės politikos instituto „Bruegel“ analitikas Niclas Fredericas Poitiers.
Vokietijos politiką atidžiai stebintis iš Hamburgo kilęs N. F. Poitiers sako, kad kritika O. Scholzui tiek dėl vizito Pekine, tiek dėl neseniai sudaryto sandorio parduoti Kinijos bendrovei dalį Hamburgo uosto terminalo akcijų yra kiek perdėta, o tokie ir panašūs vizitai gali turėti ir teigiamų pasekmių, nepaisant to, kad Europoje ir šalies viduje dėl jo kancleris sulaukė aršios kritikos.
– ES ir Kinijos strategijoje Kinija apibūdinama kaip konkurentė, varžovė ir partnerė. Dabar, ypač tai atsispindėjo paskutinėje Europos Vadovų Taryboje (EVT), vykusioje spalio mėnesį, ES lyderiai vis labiau pabrėžia Kinijos kaip sisteminės varžovės vaidmenį. Ar galima teigti, kad ES vadovų požiūris į Kiniją pasikeitė? Kokios yra pagrindinės priežastys?
– Taip, be abejonės. Manau, svarbu prisiminti 2020-uosius – laikotarpį nuo Joe Bideno išrinkimo iki jo inauguracijos, kuris iš esmės Jungtinėse Valstijose buvo suvokiamas kaip pereinamasis laikotarpis. Kaip tik tuo metu ES sutarė dėl investicijų susitarimo su Kinija (2020 m. ES su Kinija sudarė susitarimą, suteikiantį Europos bendrovėms svarbią prieigą prie uždaros Kinijos ekonomikos – LRT.lt). Manau, kad šis susitarimas turėjo savo privalumų ir galbūt net buvo geras. Bet jei pažvelgtume į konkretų laikotarpį, sakyčiau, visiškai aišku, kad taip Europa pasiuntė Kinijai politinę žinią, jog veikia nepriklausomai nuo JAV.
Tai Donaldas Trumpas pradėjo prekybos karą su Kinija, o ES iš esmės pasinaudojo tuo pereinamuoju laikotarpiu JAV, kai dar nebuvo visiškai aišku, kokia bus J. Bideno politika Kinijos atžvilgiu. Ir tai buvo 2020-aisiais, taigi ne taip seniai. Sutartį pasirašė tuometė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvo juntamas noras parodyti ES nepriklausomybę.
Dabar diskusijos pasikeitė iš esmės, kalbama, ar Kiniją išvis vis dar galima laikyti strategine partnere. Tai didelė evoliucija. ES ir Kinijos prekybos susitarimas praktiškai miręs (2021 m. ES pranešė stabdanti didelio investicijų susitarimo su Kinija ratifikavimo procesą po to, kai ES paskelbė sankcijas keturiems Kinijos pareigūnams dėl įtariamų žmogaus teisių pažeidimų Sindziango regione, o Kinija atsakė tuo pačiu – LRT.lt). Neaišku, kaip bus ateityje, bet politiškai, manau, neįmanoma jo ratifikuoti ir tam nėra jokios politinės valios. Europa nagrinėja scenarijus, kaip santykiai su Kinija gali eskaluotis. Tonas yra visiškai kitoks.
– Buvęs Italijos premjeras Mario Draghi per paskutinę EVT įspėjo, kad Europa neturi kartoti tų pačių klaidų su Kinija, kokias padarė su Rusija. Vokietija daugybę metų didino savo priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių, dabar susiduria su pasekmėmis. Bet, nepaisydamas perspėjimų iš Europos partnerių ir net šalies viduje, kancleris Olafas Scholzas nusprendė vykti į Kiniją ir susitikti su Xi Jinpingu. Ar Berlynas nelipa ant to paties grėblio?
– Manau, per anksti vertinti, kokia iš tikrųjų yra Vokietijos politika Kinijos atžvilgiu. Viena vertus, svarbu, kad Vokietija susitinka su Kinijos vadovybe ir kad tokie vizitai vyksta. Normaliomis aplinkybėmis tai būtų tikrai normalu.
Tačiau, esant įtemptoms aplinkybėms dėl pandemijos, kada Kinija visiškai užsidarė, dėl Rusijos karo Ukrainoje, kyla daug klausimų. Šis susitikimas daugelio laikomas geopolitiniu signalu Pekinui. Tačiau manau, kad vis dar nežinome ir negalime pasakyti, kokia yra reali Vokietijos pozicija. Užsienio reikalų ministerijos pusėje yra Annalena Baerbock – politikė, kuri skatina griežtesnę poziciją Kinijos atžvilgiu, kancleris O. Scholzas yra daug švelnesnis. Tačiau kokia iš tikrųjų bus kryptis, kurios ketinama laikytis, taip ir nėra aišku.
Kancleris palaikė ne vieną sprendimą, kuris žmonėms sukėlė nuostabą, jie kritikavo Vokietiją, kad ji per daug atvira užsienio investicijoms iš Kinijos. Buvo susitarta dėl Hamburgo uosto, dėl puslaidininkių gamyklos, ko, dabar jau aišku, nebus (Berlynas lapkritį nusprendė stabdyti 84,5 mln. eurų vertės sandorį dėl Vokietijos bendrovės „Elmos“ pardavimo Kinijos bendrovei – LRT.lt). Bet žinome, kad iš esmės kancleris norėjo tai leisti. Todėl nenuostabu, kad žmonės stebisi tam tikrais Vokietijos valdžios veiksmais.
Vis dėlto manau, kad abu šie atvejai iš esmės nėra tokie, kurie keltų didelių grėsmių. Pavyzdžiui, puslaidininkių gamyklos atveju tai nėra itin aukšto lygio technologija, iš tikrųjų tai tėra gana senovinio tipo gamykla. Taip, puslaidininkių sektorius yra strateginis, bet būtent ši gamykla tokia nėra. Todėl manau, kad techninės priklausomybės ar grėsmių tai nebūtų sukėlę, tai labiau buvo politinis gestas. Neteikčiau tam tiek daug dėmesio.
Bet suprantu, kad problema ta, jog kancleris iš tikrųjų per daug pragmatiškai komunikuoja. Kaip ir Rusijos karo atveju, kai, pavyzdžiui, net nebuvo labai aišku, ką Vokietija darys ar kiek ji tieks ginklų Ukrainai, nors faktiškai tie ginklai buvo tiekiami. Manau, čia daugiau yra komunikacijos problemų, o ne paties turinio.
– Bet Jūs taip pat paminėjote Hamburgo uostą, Vyriausybė leido sudaryti sandorį ir parduoti dalį terminalo Kinijos įmonei „Cosco“. Ar tai nėra strateginis objektas?
– Dėl Hamburgo uosto noriu atkreipti dėmesį, kad leista įsigyti tik dalį bendrovės – mažiau nei 25 proc. akcijų. Taigi tai nėra kontrolinis šio uosto akcijų paketas. Todėl mintis, kad tai gali suteikti Kinijai didelę galią ir įtaką Hamburgo uostui, yra šiek tiek perdėta. Aš tuo netikiu.
Manau, problema kiek kita. Iš esmės, jei pažiūrėsime, iš kur į Vokietiją atkeliauja prekės, kur Vokietija pati eksportuoja ir kas vežama per tą patį Hamburgo uostą, viskas susiję su Kinija. Problema yra importo, eksporto diversifikacijos trūkumas šiame uoste.
Hamburgo uostas yra labai priklausomas nuo verslo su Kinija, kuri suteikia Kinijai tam tikrą įtaką Hamburgo atžvilgiu. Tačiau tai nebūtinai vyksta per investicijas ar tiesiogines užsienio investicijas. Tai labiau susiję su esamais verslo santykiais.
– Kancleris paragino Kinijos lyderį imtis didesnio vaidmens Rusijai ir spaudimo Vladimirui Putinui baigti karą prieš Ukrainą. Kinija pabrėžė smerkianti bet kokius grasinimus panaudoti branduolinį ginklą, tą patį pakartojo ir per neseniai vykusį Xi Jinpingo susitikimą su J. Bidenu, tačiau ji iki šiol bando išlikti neutrali dėl Rusijos karo. Tai ar nenaivu tikėtis, kad Xi Jinpingas galėtų labiau spausti V. Putiną?
– Kinija daro tai, ką daro daugelis šalių arba iš esmės visos šalys savo užsienio politikoje, t. y. derina savo reakciją į politinius įvykius arba tokius įvykius kaip karas su savo nacionaliniais interesais.
Matome, kad Kinija remia Rusiją tose srityse, kuriose, jos manymu, jai naudinga. Pavyzdžiui, tarptautiniu mastu jie stumia naratyvą apie tai, kad būtent Vakarų Rusijai įvestos sankcijos yra aukštų maisto ir energijos kainų pasekmė, tai, žinoma, nėra tiesa. Jie tiesiog žino, kad sankcijos gali juos paliesti ateityje, todėl nori tarptautiniu mastu parodyti, kad Vakarų sankcijos yra problemiškos patiems Vakarams.
Prisiminkime, dar prieš karą Xi su Putinu pasirašė neribotos draugystės susitarimą ir Xi Jinpingui sunku nuo jo atsitraukti. Todėl Kinija nekritikuoja Rusijos, bet ir neremia tose srityse, kur galėtų pakenkti sau.
Tačiau mes neturime visos informacijos, gal vyksta tam tikri susitarimai, apie kuriuos nežinome. Visgi iš turimų duomenų ir viešai skelbiamos informacijos nematyti, kad Kinija kokiu nors būdu bandytų remti Rusiją ginklais, technologijomis, kad jos bendrovės apeina sankcijas arba bando įžengti į rinkas, kurias paliko Vakarų bendrovės.
Taigi ekonominiu požiūriu galima sakyti, kad Kinija neremia Rusijos. Tai, ką ji daro, primena tam tikrą apsidraudimo politiką. Manau, kad Europos nuomonė, kad Kinija remia Rusiją, netgi daro daugiau žalos, bet ne man apie tai spręsti.
Leiskite man perfrazuoti, gali būti dalykų, kuriuos galima išpešti iš tokio vizito, bandant paaiškinti europiečių poziciją, kad Kinija suprastų, jog tai mums gyvybiškai svarbu, kad tai nėra tik karas kažkur periferijoje.
Tai labai svarbu ir Europos saugumo interesams. Šis karas iš tiesų yra gyvybiškai svarbus. Ir šis vizitas, šie susitikimai gali būti naudingi, jei mums, Vakarams, pavyktų pasiekti, kad Kinija išgirstų mūsų poziciją ir suvoktų, kad tai turi įtakos Europos pozicijai Kinijos atžvilgiu.
Taigi manau, kad dėl visų šių priežasčių toks vizitas gali būti naudingas, o Kinija galėtų prisidėti prie didesnio spaudimo Rusijai darymo, jei to norėtų.
– Bet ar ji nori?
– Šiuo metu atrodo, kad ji to nenori.
English (US) ·