Įstrigę pabėgėlių centre – mažuose kambariuose Briuselyje ukrainiečių moterys laukia savaites, kol ras būstą

Belgija priėmė panašų karo pabėgėlių iš Ukrainos skaičių kaip ir Lietuva – 50 tūkstančių, tačiau ukrainiečiams ten rasti laikiną būstą darosi sunku. Buvusio verslo centro patalpos, skirtos apsistoti tik kelioms dienoms, šimtams ukrainiečių tapo namais, mat šeimų, kurios priima ukrainiečius, šalyje vis mažiau.

Mėnuo ir 12 dienų – Ana skaičiuoja, kiek su vyru ir trimis vaikais jau praleido mažame kambarėlyje, buvusiame verslo centre Briuselyje.

„Sakė, kad mums pirmenybė, kad mums ras šeimą, pas kurią galėsime apsigyventi, bet nuo tų pažadų praėjo jau kelios savaitės ir nieko“, – pasakoja karo pabėgėlė Ana.

Anos vyras – neįgaliojo vežimėlyje – sužeistas dar 2014-aisiais Donbase. Vyras kenčia skausmus, bet gauti reikiamos pagalbos negali, nes šiame centre apgyvendinti ukrainiečiai neregistruojami, taigi negali dirbti, gauti išmokų ar sveikatos paslaugų.

„Mes nežinome, ką toliau daryti – ar grįžti į Ukrainą, kur nuolat krinta bombos, ar likti čia ir toliau laukti būsto. O kas iš to, laukiam jau du mėnesius, o pinigai baigiasi – reikia pirkti servetėles, sauskelnes, vaikai alkani, įsivaizduokite, dukros svoris buvo 22 kilogramai, dabar nukrito iki šešiolikos“, – sako Ana.

Tuo metu iš Charkivo atvykusi Liudmila sako – kai žmonių tiek daug – sąlygos darosi nepakeliamos. Trūksta dušų nusiprausti, maisto, kyla konfliktų.

„Ir žmonių vis daugėja – kasdien bent po du autobusus atvažiuoja, jau daugiau nei 1000 žmonių čia ir vis važiuoja, bet niekas neišvažiuoja“, – sako ukrainietė Liudmila.

Liudmilai bekalbant į kiemą įrieda dar vienas autobusas – turėdami vos vieną lagaminą, ukrainiečiai keliauja link savo naujų namų. Daugiausia su mažais vaikais. Tokios šeimos sudaro 40 proc. gyventojų.

„Žmonės gyvena viename kambaryje, maitina tris kartus. Viskas normaliai, ačiū jiems bent už tai, bet neturim pinigų, nemokamo gydymo, tai ir yra pagrindinės problemos“, – akcentuoja karo pabėgėlė Malina.

Pabėgėlių centrą administruojančio Raudonojo kryžiaus darbuotojai pripažįsta – ukrainiečiai čia „įstringa“ per ilgam, bet, rasti šeimas, kurios priimtų į savo namus, vis sunkiau, o tai vienintelis kelias pabėgėliui prisiregistruoti ir gauti socialines garantijas, dirbti.

„Vienas iš keturių ukrainiečių centre užsibūna daugiau nei 25 paras, tai tikrai per ilgai. Dabar jau turime per 1000 ukrainiečių ir jų galėtų būti ir daugiau, mes su tuo susitvarkytume, bet tik jei jie išties galėtų praleisti čia 3 ar 4 dienas“, – pastebi Raudonojo kryžiaus atstovas Joachimas Demanas.

Kai kurie nelaukia savanorių pagalbos ir šeimas ar kur gyventi, susiranda patys, dažniausiai per socialinius tinklus. Bet pavyksta ne visiems, dauguma lieka aklavietėje.

„Jiems nebelieka pinigų, psichologiškai tai labai sunku, nes nėra jokių perspektyvų. Jei kas kelias dienas tau sako kad tuoj bus rastas sprendimas, o jo nėra, tai juos graužia psichologiškai“, – priduria J. Demanas.

Jungtinių tautų atlikta apklausa rodo, kad trečdalis ukrainiečių pabėgėlių norėtų grįžti į Ukrainą kuo greičiau, kiti arba laukia, kol situacija pagerės, arba grįžti nesitiki. Tarp pastarųjų ir Malina, kuri sako negalinti su trimis vaikais rizikuoti gyvybe. Jai kaip ir daugeliui kitų lieka vienintelis sprendimas – toliau kantriai laukti.