Išsivadavimą iš SSRS sportinės aprangos prisiminusi lengvaatletė Nazarovienė: širdyje plazdėjusi trispalvė atpirko viską

Daug dalykų profesionaliame sporte lieka už kadro – už kamerų, mikrofonų, namų slenksčio. Jei tiksliau, už asmeninių sportininko užuolaidų, kurios varstomos tik po skambių pergalių. Priešingu atveju užkulisiai lieka neįdomūs, o galingiausiu įrankiu tampa kritika. Už kadro daug kas liko ir legendinės lengvaatletės Remigijos Nazarovienės karjeroje. Bronzinio triumfo šešėlyje slėpėsi tikroji realybė – kančios ir palaimos mišinys.

„Žmonės nepamato labai daug ko. Profesionaliame sporte visuomet reikia treniruotis taip, lyg tai prilygtų vaikščiojimui skustuvo ašmenimis. Šiek tiek paslydęs, ne ten padėjęs koją gali iškart įsipjauti. Dažniausiai daug kas to nesupranta ir žvelgia tik į rezultatą.

Profesionalus sportas – skausmingas menas, priverčiantis kuo geriau pajusti save. Visgi, viską atperka viena sportinės palaimos akimirka“, – remdamasi savo legendinės karjeros patirtimi sako buvusi daugiakovininkė Remigija Nazarovienė.

Nuo 2007 m. Estijoje gyvenanti ir jaunąsias lengvosios atletikos viltis treniruojanti trejų olimpinių žaidynių dalyvė savo pėdsaką Lietuvos sporto istorijoje paliko ne kartą. Greta gausybės medalių puikuojasi ne tik iki dabar tebegyvuojantis Lietuvos moterų septynkovės rekordas (6604 taškai), bet ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos medalis pasaulio čempionatuose (Atėnai, 1997 m.).

Tai – tik keli iš daugelio neišdildomus prisiminimus sportininkės atmintyje išraižiusios karjeros momentų. Tai, kaip iki jų buvo prisibelsta ir kas liko už kadro, praėjus daugiau nei 25 metams, 55-erių R. Nazarovienė vis dar prisimena taip lyg viskas būtų vykę vakar.

Auksinė žuvelė tarp kitų žuvelių

Ašchabade (Turkmėnija) gimusi, tačiau Vilniuje augusi mergina nuo pat mažens nenustygo vietoje. Jos teigimu, tada didžiausią džiaugsmą teikė, o dabar nostalgiją kelia paprasčiausi dalykai: kiemas, draugės bei šuoliukai per gumytę.

Trauka sportui ir aktyviam laisvalaikiui buvo užkoduota genuose – tėtis Leonas Sablovskis profesionaliai mėtė ietį ir 1961 m. pasiekė 77,64 m rezultatą (10-as Lietuvos istorijoje metant senos konstrukcijos ietį).

Nepaisant to, spaudimo rinktis lengvąją atletiką būsimoji daugiakovininkė neturėjo ir galėjo daryti tai, kas labiausiai patiko. Tuo metu tai buvo muzika.

„Aš labai mėgau muziką – norėjau groti pianinu, namuose įsivaizduodavau, kad esu dainininkė. Dėl itin geros klausos muzikos mokykloje turėjau groti smuiku, bet man tai nepatiko. Po dvejų metų išėjau. Net pati mokytoja man sakė, kad turėčiau save išbandyti sporte.

Vienos kūno kultūros pamokos metu mane pastebėjo tėtį pažinojęs ieties metimo treneris Antanas Celiešius. Jis man pasakė: „Tu tarsi auksinė žuvelė tarp kitų žuvelių. Ateik, pabandyk sportuoti lengvąją atletiką.“ Atėjau ir pasilikau“, – savo karjeros istoriją pradeda R. Nazarovienė.

Kaip teigia pati, vaikystėje ji niekuomet nebuvo numeris vienas, nes visuomet atsirasdavo geresnių. Nepaisant to, treneriai matė didžiulį potencialą, o pati mergina ilgainiui ėmė degti vis karštesne aistra, įkvėpta šalia besitreniruojančių lengvosios atletikos žvaigždžių.

„Tikrai nebuvo taip, kad atėjau ir viską laimėjau. Turėjau potencialo, bet nebuvau numeris vienas. Tais laikais Vilniaus maniežas buvo pats geriausias, o jame treniruodavosi talentingiausi Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos šalių lengvaatlečiai.

Šalia sportuodavo Romas Ubartas, Nijolė Medvedeva ir netgi pasaulio šuolio su kartimi rekordininkas ukrainietis Sergejus Bubka. Būdavome tarsi maži tarakonai tarp kojų, tačiau tai netrukdė, priešingai – motyvavo. Visa ta aplinka man buvo tiesiog magiška“, – prisimena legendinė sportininkė.

Bene patį didžiausią įspūdį vaiko akims tada darė margi naujausio modelio „Adidas“ treningai, kuriuos kada nors vilkėti rodėsi misija neįmanoma.

„Visi sportininkai, kalbant dabartine kalba, atrodė tarsi kokie galingieji avatarai, apsirengę geriausiais treningais. Matydamas mano žibančias akis treneris sakydavo: „Tu tik sportuok, daryk, ką aš tau sakau, ir tų treningų turėsi tiek, kad nežinosi, kur dėti.“

Visos tos aplinkos paskatinta ir įsivažiavau bei pradėjau vis rimčiau sportuoti“, – sako ji.

„Bus taip, kaip Dievas duos, o Dievas ir davė...“

Palaipsniui rezultatai tik kilo, o sportininkė tapo daugkartine Lietuvos čempione 100 m barjeriniame bėgime ir septynkovėje. 1988 m, būdama vos 21-erių, daugiakovininkė laimėjo SSRS čempionatą ir iškovojo kelialapį į Seulo olimpines žaidynes. Debiutas neprisvilo – užimta itin aukšta 5-a vieta.

Laikui bėgant pasipylė įvairių išbandymų – traumos, sūnaus Deivido gimimas (1991 m.), sunkus sugrįžimas į sportą. Nepaisant visko, R. Nazarovienė sporto pasaulio padangėje išsilaikė visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Baigusi karjerą lietuvė pradėjo krimsti trenerės duoną. Negavusi savojo šanso treniruoti sportininkus Lietuvoje, ji galiausiai nusprendė šaknis įleisti Estijoje, kur dabar ir gyvena lengvąja atletika.

Kiekvieną žmogų visuomet traukia namo. Tiesa ta, kad kuo vyresnis tampi, tuo labiau traukia... Namų ilgesys jaučiasi ir to niekas niekada nepakeis.

– Kodėl išvykote gyventi ir treniruoti į Estiją ir ten pasilikote?

– Čia pasilikau, nes man pasiūlė darbą. Lietuvoje tikrai ilgai laukiau šanso, tikėjausi, bet nieko iš to neišėjo. Mano gyvenimas juk vienas, todėl nebebuvau linkusi dar ilgiau laukti. Nežinau, galbūt Estija priėmė šilčiau, nes labai mėgo mane kaip sportininkę, žinojo mano buvusį vyrą. Jie jautė, kad esu šeimos narys. Lietuvoje to iki galo nebuvo. Žinoma, norėjau, kad mane pakviestų, kad atsirastų galimybė treniruoti, tačiau taip, deja, neįvyko.

– Ar nejaučiate tam tikros sportinės nuoskaudos dėl taip susiklosčiusios situacijos?

– Savaime aišku, kad kiekvienas buvęs sportininkas, atidavęs dalelę savęs, nori būti pakviestas, priimtas. Juk už Lietuvą kovojau. Sportinė nuoskauda šiek tiek yra likusi, nemeluosiu. Nors gimiau ir ne Lietuvoje, čia užaugau, čia mano tėvai, draugai, šaknys. Kiekvieną žmogų visuomet traukia namo. Tiesa ta, kad kuo vyresnis tampi, tuo labiau traukia... Namų ilgesys jaučiasi ir to niekas niekada nepakeis.

– Kokia lengvosios atletikos padėtis šiuo metu yra Estijoje?

– Kodėl aš esu čia? Ogi todėl, kad jaučiu itin didelį palaikymą, pagalbą ir konkretumą. Niekas niekur nesikiša ir leidžia dirbti savo darbą. Estijoje nėra „gal“, „tuojau“ ir panašiai. Čia viskas aišku – taisyklės, terminai bei prioritetai.

Lyginant bazes, vien tik Taline yra trys sporto maniežai – vienas skirtas treniruotėms, kitas varžyboms, o trečias – privatus. Estijoje į maniežą bet kada gali ateiti bet koks žmogus ir sportuoti šalia didžiausių šalies sporto žvaigždžių. Nėra jokių išskirtinių standartų – visi lygūs.

– Treniruojate vaikus. Kaip, jūsų nuomone, sportas gali padėti jaunam žmogui atrasti save?

– Per visus treniravimo metus esu pastebėjusi, kad labai daug vaikų sportuoti ateina iš gana nepasiturinčių, socialiai atskirtų šeimų. Daugeliui vaikų trūksta dėmesio, meilės, tėvų išklausymo. Tą aš labai ryškiai pastebiu.

Man, ne tik kaip trenerei, bet ir kaip žmogui, svarbiausia yra jų psichologinė būsena. Bandau būti drauge ir noriu, kad sportuodami jie ne tik atrastų save, bet ir atsivertų. Rekordai ir rezultatai kartais lieka antrame plane. Mano misija yra ta, kad treniruotėse vaikai būtų tarsi viena pasitikinti šeima. Aš juos myliu tokius, kokie jie yra. Sportas tą įgalina. Tai vienas geriausių įrankių, leidžiančių bet kokio amžiaus žmogui realizuoti ir pažinti save.

– Kaip jūs suvokiate trenerio vaidmenį sportininko gyvenime?

– Labai svarbu, pas ką tu pateksi. Tai taip pat svarbu kaip ir tai, kokioje šeimoje gimsi, kokiomis aplinkybėmis augsi. Su treneriu Romanu Pšigočkiu aš praleidau tiek daug laiko – jis man tapo antruoju tėčiu. Sportininkas savo trenerį privalo gerbti, juo didžiuotis bei tikėti. Ilgainiui tampama vienu organizmu.

– Lyginant su jūsų sportavimo metais, vaikai turi tiek pat noro ir motyvacijos ar to kur kas mažiau? Kodėl taip yra?

– Kartais apie tai labai giliai susimąstau. Žinote, dabar viskas yra pasiekiama ranka – gali bet ką nusipirkti, bet kur nukeliauti. Be galo puiku, kad gyvename laisvame pasaulyje ir turime tokias galimybes, tačiau tai mus ir išlepino. Tada sportas ir didžiulė vaikiška aistra priminė galimybę pamatyti pasaulį, šansą kažką įsigyti. Tai buvo proga išreikšti save.

Dabar gyvenimas yra sotus, patogus, nereikalaujantis tiek išgyvenimo pastangų. Tikriausiai todėl to degančio noro ir ambicijų jaunų žmonių akyse yra kur kas mažiau. Jei matau, kad auklėtinis nedega noru, tai ir sakau: „Nerandi savęs vienur – eik kitur. Visuomet stenkis būti kažkuo išskirtinis šiame gyvenime.“

Žmonės dejuoja, kad trūksta pinigų, mašina nepakankamai gera, butas per mažas. Iš tiesų, visa esmė yra ta, kad galime kvėpuoti, vaikščioti ir gyventi.

– Kokia jūsų pozicija dėl Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) noro sugrąžinti teroristinės Rusijos ir Baltarusijos atletus į olimpines žaidynes?

– Sportas ir politika tikrai nėra atskiri. Aš šimtu procentų esu prieš tai, kad Rusija ir Baltarusija galėtų dalyvauti tarptautinėse varžybose. Tai yra ta tauta, kuri vykdo karą, žudo žmones, todėl atsakingi turi būti visi tos šalies piliečiai. Nėra taip, kad sportas atskirai, karas atskirai. Konkrečiai ir aiškiai sporte rusų dabar neturi būti. Pati pažįstu nemažai Rusijos sportininkų, bet na ir kas? Kas iš to? Čia yra tik vienas atsakymas.

– Kas lieka už kadro profesionalaus sportininko gyvenime?

– Lieka tikrai labai daug. Tai tarsi vaikščiojimas skustuvo ašmenimis. Jeigu nejudėsi ir taupysiesi, netobulėsi, o jeigu darysi – gali lengvai įsipjauti. Sportininkas visada eina link maksimalių galimybių ribos, kuri yra sunkiai nusakoma.

Pavyzdžiui, likus mėnesiui iki pasaulio čempionato Ispanijoje (Sevilija, 1999 m.) man buvo atlikta kelio menisko operacija. Tada žinojau, kad jeigu pirmenybėse nepateksiu į geriausiųjų 8-uką, grįžusi negausiu nė cento. Buvo labai sunku atsitiesti, teko daug ką iškentėti. Visgi fortūna nusišypsojo ir dėl įdėtų pastangų likau būtent 8-oje vietoje. Po čempionato sulaukiau nemažai neigiamų komentarų, kritikos. Niekas nežinojo, ką perėjau, kas liko už kadro, o liko labai daug.

– Taip išeina, kad profesionalus sportas – visiškai negailestingas?

– Žinoma... O gyvenimas gailestingas? Juk viską renkamės mes patys. Viską, ką turime, pasirinkome savo noru. Tai galioja ne tik sportui, bet ir visam gyvenimui. Buvo padaryta klaida? Gerai – einame toliau. Nereikia nuolatos gailėtis savęs. Sportas yra palaima, nes atletas pats pasirenka tą kelią. Visus negailestingus sunkumus atperka ta viena, nors ir trumpa, bet labai gera akimirka.

– O jūs visais savo pasirinkimais džiaugiatės ir didžiuojatės?

– Taip. Ką turiu, tą turiu. O turiu viską, ko reikia. Žmonės dejuoja, kad trūksta pinigų, mašina nepakankamai gera, butas per mažas. Iš tiesų, visa esmė yra ta, kad galime kvėpuoti, vaikščioti ir gyventi. Juk žmogus negali visko aprėpti. Mes neturime praeities, neturime ateities, o turime tik dabartį. Nepaisant visų sunkumų, aš nieko niekada nieko nekaltinau – visi sunkumus ir džiaugsmą atnešę pasirinkimai buvo mano pačios.

– Į pirmąsias savo olimpines žaidynes Seule išvykote būdama vos 21-erių. Ką išgyvenote, kas dėjosi galvoje?

– Oi... Šitą aš labai gerai atsimenu. Į Pietų Korėją važiavau viena, be trenerio, todėl šokas buvo didžiulis. Lėktuve kartu skrido Romas Ubartas, Vaclavas Kidykas, todėl jautėsi lietuviška dvasia. Akimirka, kai nusileidome, buvo nepakartojama. Olimpinis kaimelis buvo tarsi kažkas iš fantastinio filmo, kurio dar nebuvau mačiusi.

Pamenu, kaip išėjau iš viešbučio ir krepšinio aikštelėje sutikau Valdemarą Chomičių, Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį. Sėdėjau viena ir jie, eidami pro šalį, susimurmėjo, kad kažkokia panelė sėdi, o aš staiga pasakiau esanti lietuvė. Įsikalbėjome, o jie pagyrė mane, kad esu tokia jauna ir jau dalyvauju olimpiadoje.

Artėjant varžyboms naktys tapo bemiegėmis. Į žaidynes patekau 3-iu numeriu, kaip jauniausia sportininkė, todėl įtampos buvo daug. Viskas klostėsi labai gerai ir užėmiau net 5-ą vietą. Dabar tai būtų nerealiai aukštas pasiekimas, o tada atrodė itin blogai. Visgi didžiausia pergalė buvo be galo daug padėjusių ir kartu kentėjusių tėvelių džiaugsmas.

– Kitos olimpinės žaidynės Barselonoje 1992 m. jau buvo visiškai kitokios. Koks jausmas buvo skristi su Lietuvos vėliava ir atstovauti savo šaliai?

– Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš laukiau šio momento. Grįžus iš Seulo olimpiados buvo susitikimas su Algirdu Brazausku pilnutėliuose sporto rūmuose. Nežinojau, kad reikės eiti kalbėti, nežinojau, ką sakyti. Staiga galvoje tik „dzingt“ ir atsirado mintis. Prisiminiau, kaip visuomet gėdijausi vilkėti SSRS aprangas. Nors treneriai bardavo, man tie treningai buvo nesavi. Olimpiadoje visos rinktinės buvo su savo šalių rūbais. Mane tai taip sužavėjo, o mintyse norėjau, kad ir mes būtume tokie pat laisvi.

Labai norėjau, kad į Barselonos olimpiadą 1992 m. mes išvažiuotumėme su savo vėliava, rūbais, vardu – tokie pat laisvi.

Pačios žaidynės nebuvo lengvos, nes prieš metus susilaukiau sūnaus Deivido. Reikėjo sugrįžti į optimalią fizinę formą. Žinojau, kad viena didžiausių mano svajonių privalo išsipildyti, todėl dar kartą atsidaviau darbui ir įvykdžiau normatyvą. Net negaliu apsakyti žodžiais, kokia buvau laiminga, kai skridome savo lėktuvu su Lietuvos vėliava ant krūtinės. Visi sunkumai buvo pamiršti. Jautėsi visų vienybė ir stiprybė. Matyt, tai buvo vienas geriausių karjeros momentų.

– Dar viena, šįkart jau pati sėkmingiausia, istorija į metraščius nugulė Atėnuose 1997 m., kuomet planetos pirmenybėse iškovojote bronzos medalį. Su tokiu tikslu ir vykote į Graikiją?

– Kiekvienas sportininkas sulaukia tokio meto, kai supranta – dabar arba niekada. Man toks laikas atėjo 1997 m. Tada sakiau: „Klausyk, Remyga (pašnekovė taip vadina save), šitiek metų likdavai 4-a, o kur medalis?“ Supratau, kad Achilo problemos ramybės ir toliau neduos, o manęs pačios ilgam jau nebeužteks. Pasišvenčiau vienam tikslui – medaliui.

Be galo skrupulingai viską apskaičiavau: psichologinį pasiruošimą, mitybą, treniruotes, režimą. Tiesiau sau kelią į pasaulio čempionatą po vieną centimetrą. Sūnų palikau su mama, o pati treniravausi Kaune. Galbūt vietomis persistengiau, per daug idealizavau dalykus, tačiau man tai buvo labai svarbu. Iš to didelio noro kažkaip stebuklingai ir Achilų skausmai praėjo. Prieš išvažiuodama pasakiau, kad bus taip, kaip Dievas duos. Vėliau laikraščiai rašė – „Dievas davė“.

– Kokią duoklę galėtumėte atiduoti savo tėveliams?

– Apskritai, visą gyvenimą didžiausias mano pamatas ir atrama buvo būtent šeima. Jeigu nebūčiau turėjusi tokių tėvų ir tokios pagalbos, kas ten žino, kaip būtų pasibaigę. Milžiniškas ačiū jiems, nes be jų aš kaip be rankų.

– Ką R. Nazarovienei reiškia žodis daugiakovė?

– Vėlgi šeima... Tai yra tarsi viena didelė šeima. Visi šeimos nariai, kaip ir visos daugiakovės rungtys, yra įvairūs, skirtingi ir visi kartu. Man tai tarsi šeima šeimoje.