Iškeikia, apstumdo ir net sužaloja: pagalbos tarnybų darbuotojai su bėdomis palikti tvarkytis vieni

Lietuvą sukrėtė dvi nelaimės, kai nukentėjo į iškvietimą vykę medikai – Vilniuje sumuštas greitosios darbuotojas, kitą nukrėtė elektra. Nuo patirtų sunkių sužalojimų jis mirė. LRT.lt kalbinti kasdien gyventojų gyvybes saugantys pareigūnai ir darbuotojai neslepia, kad jie nesijaučia saugūs.

„Lieki vienas“

Lietuvos greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ vadovė Jolanta Keburienė sako tiesiai šviesiai: visuomenei, vadovams ir ministerijai neįdomios medicinos darbuotojų problemos, su kuriomis jie kasdien susiduria dirbdami tiesioginį darbą.

„Į žiniasklaidą patenka tik tos istorijos, kuriose būna fizinio smurto: kai yra sumušama, sužeidžiama. Kai nėra žaizdos, su savo problemomis lieki vienas. Niekam neįdomu, kas tau nutiko, gal tik savo kolegoms gali pasipasakoti. Be to, turi greitai save „susirinkti“. Nes po vieno iškvietimo tuoj keliausi į kitą, kurio kvietėjas nėra kaltas, jog anksčiau kažkas tave iškeikė, apkaltino vagyste ar pastūmė“, – pasakojo J. Keburienė.

Pasak jos, teoriškai į iškvietimus vykstantys GMP darbuotojai turi tam tikrą apsaugą. Racijose, kuriomis jie bendrauja su GMP stotimi, yra įmontuotas pavojaus signalas. Įjungus jį aktyvuojamas pranešimas ir į įvykio vietą siunčiama pagalba – papildoma GMP komanda, atvyksta ir policijos pareigūnai.

„Tačiau tokia apsauga yra labiau teorinė. Pagalba atvyksta ne iškart, kartais daugiau, kartais mažiau užtrunka. Per tą laiką gali būti kaip reikiant sumuštas. Tą mes ir matėme savaitgalį sumušto Vilniaus GMP vairuotojo atveju. Kol atvyko pareigūnai, užpuolikas pabėgo, spėjęs sužaloti vairuotoją“, – sakė Lietuvos GMP darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė.

Vadinasi, net jei mato pavojų sau, puola gelbėti.
J. Keburienė

Problema yra ne tik fizinis smurtas. J. Keburienė teigė, jog GMP darbuotojams trūksta psichologinės pagalbos.

„Vaikų mirtys, avarijos, smurtas – tiek fizinis, tiek ir psichologinis. Tokia yra mūsų kasdienybė, o apie psichologinę pagalbą nieko negirdėjome. Aišku, yra galimybė lankytis pas mūsų gydymo įstaigose dirbančius gydytojus psichologus-psichoterapeutus, tačiau GMP darbuotojai dirba vienokiu grafiku, psichologai poliklinikoje kitu, turi pacientų eiles. O pagalbos dažnai reikėtų iš karto po įvykio“, – pabrėžė pašnekovė.

Turi būti aiškus algoritmas

J. Keburienė pabrėžė, kad norint išvengti skaudžių nelaimių, reikia nustatyti aiškų ir detalų specialiųjų tarnybų gelbėjimo planą.

„Reikia, kad visi žinotume, ką turi daryti į įvykio vietą atvažiavusi policija, ugniagesiai ir paramedikai. Antra – dispečerinėje, jei dėl iškvietimo kyla nors menkiausias įtarimas, kad įvykio vietoje gali būti GMP darbuotojams nesaugi aplinka, reikia kartu siųsti ir policijos pareigūnus“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, svarbus ir visuomenės švietimas, kad ne visada medikas turi skubėti teikti būtinąją pagalbą rizikuodamas savo sveikata ir gyvybe.

„Dabar, ką aš girdžiu iš bendruomenės, kad dalis bijo visuomenės vertinimo ir jaučia spaudimą rizikuoti savo gerove bet kokia kaina. Vadinasi, net jei mato pavojų sau, puola gelbėti. Turi būti aiškus algoritmas: nesaugu, tu neini. O jei rizikuoji, būsi nubaustas“, – kalbėjo J. Keburienė.

Dar vienas svarbus dalykas, kurio verkiant reikia – darbų saugos mokymai, pritaikyti konkrečiai medicinos darbuotojų sričiai.

„Pavyzdžiui, man, kaip GMP medikei, visiškai neaktuali poliklinikos slaugytojos darbų sauga. Tačiau ministerijai mes vienodi. Nesvarbu, ar tu dirbi poliklinikoje, ar greitosios medicinos pagalbos stotyje, esame suvaromi į vieną grupę ir viskas baigiasi tiesiog formaliu darbų saugos mokymu. Dėl pliusiuko“, – sakė pašnekovė.

Ji neslėpė, kad kai kuriems GMP darbuotojams tikrai trūksta šių specifinių žinių: „Mes daug mokomės, kaip teikti pagalbą kitiems, bet nesimokome atpažinti aplinką, kada nesaugu, kokių veiksmų imtis. Iš esmės esame mokomi ginti visus, tik ne save.“

Du prieš šešiasdešimt: gali atsisakyti vykti į iškvietimą

Specialiųjų tarnybų darbuotojams grėsmę dažnai kelia ne agresyvūs gyventojai, o tai, kad važiuojama nepilnais ekipažais.

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Vladas Sanda sako, kad apie policininkų trūkumą dažnai kalbama kaip apie problemą, dėl kurios bus nesaugi visuomenė. Tačiau pavojus pirmiausia kyla pareigūnams, jie gali atsisakyti vykdyti užduotį, jeigu ji kelia grėsmę jų sveikatai ir gyvybei, o alga taip pat nėra didelė.

Pagalba lyg ir šalia, bet pareigūnas tiesiog bijo.
V. Sanda

Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla neseniai užsiminė, kad Lietuvoje trūksta maždaug pusantro tūkstančio policijos pareigūnų.

„Realiai, manau, trūksta žymiai daugiau, nes tai tik laisvi, neužimti etatai <...> O kiek pareigūnų serga, yra atostogose. Kitiems tenka didžiuliai krūviai, o kai iškvietimas, pavyzdžiui, dėl apiplėšto namo, kuris atima iš pareigūno nuo 4 iki 6 valandų, arba kiti rimtesni nusikaltimai, kai reikia surinkti įkalčius, tinkamai apžiūrėti įvykio vietą, atima labai daug laiko. Ir tada gatvėje gebančių skubiai reaguoti į įvykį, padėti tiesiog nebūna“, – sakė V. Sanda.

Pasak jo, pareigūnai, matydami, kad jų nedaug ir gresia pavojus, gali net atsisakyti vykti į įvykio vietą. Ypač sudėtinga atokiose vietose dirbantiems policininkams, kur pagalba turi važiuoti keliasdešimt kilometrų.

„Ir nieko nėra, dirba du ekipažai <...> Kai Lietuvoje dar buvo daugiau nei 10 tūkst. pareigūnų, galėdavome ramiai, nesiveldami į konfliktą, laukti pagalbos. Dabar gali pagalbos ir nesulaukti“, – apie pareigūnų trūkumą sakė pašnekovas.

Ne paslaptis, kad į gaisrą vyksta ir po tris žmones, o turėtų būti šeši, penki.
A. Lisauskas

Kaip pavyzdį jis paminėjo iškvietimą į jaunimo susibūrimo vietą rajone, ten atvažiavo du pareigūnai, jie rado šešiasdešimt asmenų, girtaujančių nepilnamečių. Anot profesinės sąjungos atstovo, tokiu atveju pareigūnai tegali iš tolo sudrausminti pažeidėjus, o veiksmų nesiima.

„Tai kuo gali baigtis? Gerai, kad jie išsilakstė <...> Pagalba lyg ir šalia, bet pareigūnas tiesiog bijo“, – sakė V. Sanda.

Pasak Lie­tu­vos ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pro­fe­si­nių są­jun­gų su­si­vie­ni­ji­mo pir­mi­nin­ko Algio Lisausko, didžiausią pavojų ugniagesių saugumui kelia būtent tai, kad į įvykio vietą keliauja nepilni ekipažai. Jo teigimu, ugniagesiams didesnis pavojus kyla dėl sprogimų, elektros laidų, agresyvių gyventojų pasitaiko rečiau.

„Kad būtų saugu, pirmiausia reikia, kad ugniagesių ekipažai būtų pilni. Ne paslaptis, kad į gaisrą vyksta ir po tris žmones, o turėtų būti šeši, penki. Pirmiausia darbo sauga priklauso nuo to, ar sukomplektuotas ekipažas. Kiekvienas ugniagesys žino savo pareigas: vienas ima kopėčias, kitas tą ar aną. Kai darbuotojų perpus mažiau, automatiškai nukenčia saugumas“, – sakė A. Lisauskas.

Pasak jo, situacija šiek tiek geresnė nei policijoje, tačiau trūkumas matyti.

„Priklauso nuo finansavimo – kiek finansavimo gauname iš Vidaus reikalų ministerijos, tiek papildomai darbuotojų galime priimti ir apmokyti ugniagesių mokykloje“, – sakė A. Lisauskas.

Įstatymai – ne pareigūnų pusėje

GMP darbuotojai ne kartą yra užsiminę, jog teisiškai norėtų būti priskirti prie statutinių pareigūnų, nes įžvelgia daug darbo panašumų, o socialinės ir teisinės garantijos skiriasi.

„Ir čia nėra kalba tik apie ankstyvą pensiją, o apie socialines ir teisines garantijas. Deja, ministerijai atrodo, jog gerai taip, kaip yra“, – apgailestavo GMP profesinės sąjungos „Solidarumas“ vadovė J. Keburienė .

Nei filmuoti, nei įrašinėti negalime. Mus gali, nes esame jų erdvėje, o mes – ne.
J. Keburienė

„Kad realiai įsivaizduotumėte, kaip jaučiamės dabar, papasakosiu asmeninę istoriją. Lapkričio 2 d. važiavau į iškvietimą. Kvietimas skambėjo taip: guli žmogus laiptinėje, sunkiai reaguoja į aplinką, neblaivus. GMP iškvietė sesuo, nes negalėjo jo įsivesti į pirmame aukšte esantį butą. Mes jį pajudinome, pradėjome klausinėti. Tai tiek visokių epitetų, visą puokštę išgirdome – ir grasinimų nužudyti, ir ko tik nori... Iškviečiau policiją, sakau, viskas – parašysiu pareiškimą.

Bet neparašiau. Miestelis mažas, visi vieni kitus pažįsta. Pareigūnai atkalbėjo. Sako: „Parašysi pareiškimą, mes išnagrinėsime, bet tas pijokas negauna jokių pajamų. Pareigūnai ir tu pati gaiši laiką, o žmogus rezultato nepajaus.“ Ir čia buvo vieša vieta, laiptinė, liudininkai. O visur kitur mes nei filmuoti, nei įrašinėti negalime. Mus gali, nes mes esame jų erdvėje, o mes – ne“, – piktinosi J. Keburienė, pridūrusi, jog kaimyninėje Latvijoje situacija kitokia.

Būtent jos pavyzdys bus analizuojamas ir siūlomas pritaikyti Lietuvoje. Apie tai kitą savaitę rengiama konferencija Seime.

Tačiau Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas V. Sanda sako, kad visi specialiųjų tarnybų pareigūnai susiduria su priešiškai nusiteikusiais gyventojais, net, pavyzdžiui, elektrikai arba dujotiekio darbininkai. Jis prisiminė atvejį, kai GMP vairuotoją nuo agresijos išgelbėjo tik turimas dujų balionėlis.

„Reikėtų keisti įstatymus, nes šiandien agresyvus asmuo elgiasi taip, kaip jam šauna į galvą. O pareigūnai, specialiųjų tarnybų darbuotojai turi elgtis pagal įstatymą. Gali nukentėti ir pareigūnas, ir darbuotojai“, – sakė jis.

Beveik į kiekvieną iškvietimą važiuodavau apgalvodamas blogiausią scenarijų.
V. Sanda

Pasak buvusio policijos pareigūno, kartais labai ramūs žmonės staiga ima elgtis neprognozuojamai, nebekontroliuoja agresijos, o ir pareigūnų nurodymų dažniausiai neklausoma, ginčijamasi. Nuo narkotikų apsvaigę asmenys, anot jo, paprastai būna labai ramūs, nebent kenčia nuo abstinencijos.

„Tai, kad policininkai yra ekipuoti ir turi ginklų, specialiųjų priemonių, nereiškia, kad jie yra saugūs. Kitą kartą nežinai <...> atrodo, atvažiuoja į paprastą iškvietimą, pavyzdžiui, gali būti kelių eismo taisyklių pažeidimas, automobilis už ženklo arba ant žalios vejos ar šaligatvio. Privažiavęs pradedi bendrauti su vairuotoju ir gali kilti pasipriešinimas, konfliktas, pareigūnas gali būti sužalotas“, – sakė jis.

Tačiau ginklą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis užklumpamas nusikaltimo vietoje arba gresia pavojus kieno nors gyvybei.

„Bet tokia situacija iš karto neįvyksta. Nėra taip, kad iš karto puola ginklu, pradeda šaudyti“, – ilgamečio policijos pareigūno teigimu, konfliktai prasideda nuo paprasto dialogo, reikalavimų nevykdymo. Anot jo, sunkiausia pareigūnui neperžengti ribos.

V. Sandos teigimu, mokymai, kaip elgtis arba panaudoti specialiąsias priemones, kaip reaguoti ir kada atsitraukti vyksta nereguliariai, jų trūksta, nors situacija gerėja, nes pradėta imituoti praktines situacijas. O policininko parengimas trunka tik 6 savaites.

„Jis išeina į gatvę dirbti su ne visai gerąja visuomenės dalimi. Po 6 savaičių įgūdžių, įpročių ir savisaugos instinkto nėra. Paklauskite bet kurio seniai dirbančio pareigūno, kuris gavo neseniai dirbantį porininką. Kaip pas uošvienę blynų jie eina į šeimyninius konfliktus, kur yra agresija“, – sakė V. Sanda.

Pasak jo, nors policijos pareigūnai ir turi ginklus, juos panaudoti kartais delsia bijodami tarnybinio patikrinimo dėl įgaliojimų viršijimo, perteklinio smurto. Be to, apsvaigę pažeidėjai stipriau susižalos, jei bus pastumti.

„Pareigūnas nesaugus iš visų pusių <...> Aš pats tarnavau daugiau nei 30 metų, beveik į kiekvieną iškvietimą važiuodavau apgalvodamas blogiausią scenarijų, stengdamasis laikytis protingo atstumo, kol išsiaiškini situaciją ir suvoki, su kuo turi reikalą“, – apie policininkų kasdienybę pasakojo V. Sanda.

Socialiniai darbuotojai turi gintis rankinėmis

Apie darbe patiriamą agresiją LRT.lt pasakojo ir socialinių darbuotojų bei apsaugos darbuotojų atstovai.

„Juk dirbame su socialinės rizikos šeimomis, kuriose neretai yra priklausomybių turinčių žmonių. Dalis mūsų kone kasdien susiduria su psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Jie nėra kalti, kad kartais būna agresyvūs arba saviagresyvūs, bet mums tenka suvaldyti visokias situacijas“, – sakė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė.

Anot jos, socialinių darbuotojų saugumo situacija pasikeitė prieš porą metų.

„2019 m. prie Seimo organizuotame mitinge plakatuose klausėme, kuo politikai siūlo mums gintis nuo agresyvių klientų – rankinėmis? Prašėme pokyčių ir po mitingo jų sulaukėme: buvo patikslinti teisės aktai, juose atsirado darbuotojo saugumo nuostata. Dabar, pavyzdžiui, į riziką keliančias situacijas socialiniai darbuotojai privalo eiti ne po vieną, bet su kitu darbuotoju.

Be to, atsirado galimybė mokytis ir ugdyti savo kompetencijas, pavyzdžiui, streso valdymo, kito asmens streso suvaldymo srityse. Esame gavę finansavimą ir galime suteikti tokias žinias savo asociacijos nariams. Tai teikia pasitikėjimo, ramybės“, – pokyčiais džiaugėsi pašnekovė.

Lietuvoje socialinių paslaugų srityje daugiausia dirba moterys. Tai, pasak asociacijos vadovės, nėra gerai. Juolab kad socialiniams darbuotojams ir jų padėjėjams dažnai tenka atsidurti ne tik nesaugiose, bet ir fiziškai sudėtingose situacijose.

„Todėl pagrindinis įstaigų vadovų uždavinys – pritraukti į darbą daugiau vyrų. Ieškome ir, žinote, atsiranda po truputį. Pavyzdžiui, pas mus centre iš 55 darbuotojų yra 13 vyrų“, – sakė ne tik Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentės pareigas einanti, bet ir dienos centrui „Šviesa“ vadovaujanti J. Tamašauskienė.

O viena iš Lietuvos apsaugos darbuotojų apklausų parodė, kad didžioji dalis apsaugos darbuotojų jaučia stresą, pagrindinės to priežastys – atsakomybė ir užpuolimų pavojus. Neseniai garsiai nuskambėjo įvykiai, kai prekybos centre Klaipėdoje buvo nužudytas apsaugos darbuotojas, kitas susidūrė su automobiliu, kai vijosi vagį.

Asociacijos „Apsaugos verslo grupė“ atstovas, UAB „Apsaugos komanda“ generalinis direktorius Algis Iljeitis sakė, kad apsaugos darbuotojai turi skirtingas apsaugos priemones – vieni turi ir šaunamųjų ginklų, kiti labiau dirba kaip administratoriai ir nei ginklų, nei specialiųjų priemonių neturi.

Turbūt daugiau nei 50 proc. pažeidimų, smulkių vagysčių padaro asmenys, apsvaigę nuo alkoholio ar kitų medžiagų.
A. Iljeitis

„Ir pas mus būna įvairių situacijų. Darbuotojas kuo greičiau įvertina situaciją, jis turi priimti sprendimą, ar gali susitvarkyti su pažeidėju, ar jam reikalinga pagalba. Jei yra neaiški situacija, visada pirmiausia kviečiama pagalba, jokiu būdu vienas darbuotojas negali gilintis į konfliktus“, – pašnekovo teigimu, apie visus pažeidimus apsaugos darbuotojai pirmiausia turi pranešti policijai.

A. Iljeitis sako, kad labai dažnai, pavyzdžiui, prekybos centruose prie kasų, apsaugos darbuotojai dirba po vieną.

„Taip, jis būna vienas. Nekalbu apie renginius, sporto varžybas, koncertus <...> Kalbu apie paprastą apsaugos darbuotoją, kuris dirba ar prekybos centre, ar dar kur nors. Jie dažnai susiduria su teisės pažeidėjais. Turbūt daugiau nei 50 proc. pažeidimų, smulkių vagysčių padaro asmenys, apsvaigę nuo alkoholio ar kitų medžiagų. Ir jie potencialiai pavojingi“, – sakė jis.

Gauna išmokas

Pašnekovas pabrėžė, kad nukentėjus darbo metu, mokamos išmokos, kartais ir papildomos, dengiamos darbdavio lėšomis.

„Mes teikiame visokeriopą pagalbą, mūsų advokatas dirba su apsaugos darbuotoju, padeda jam teisingai įvertinti situaciją, bendradarbiauja su policija. Nuo to ir prasideda saugumas“, – sakė apsaugos įmonių asociacijos atstovas.

Lie­tu­vos ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pro­fe­si­nių są­jun­gų su­si­vie­ni­ji­mo pir­mi­nin­kas A. Li­saus­kas paminėjo neseniai nutikusį skaudų atvejį, kai Joniškio rajone sprogus dujų balionui ugniagesys gelbėtojas apdegė rankas ir veidą.

„Teko su juo atsisveikinti, dėl sveikatos išėjo iš darbo“, – sakė jis.

Šiuo metu ugniagesys gauna išmokas. Pasak pašnekovo, kiekvienu atveju, kai nukenčia ugniagesių gelbėtojų sveikata, vyksta vidinis tyrimas ir nustatomas kompensacijos dydis, jis priklauso nuo traumų sudėtingumo.

„Pavyzdžiui, kai tiesiant spygliuotos vielos užtvarą pasienyje [su Baltarusija] žuvo ugniagesys gelbėtojas, dar iki šiol šeima visų išmokų negavo, nes vyksta teisminiai procesai. Nors įstatymas numato, draudimo įmonės stengiasi mokėjimų išvengti“, – minėjo ugniagesių atstovas.

Pasak jo, įmonės dažnai perdaro patalpas, tačiau neinformuoja priešgaisrinės apsaugos. Neretai į gaisro vietą atvažiavę ugniagesiai pamato, kad negali vadovautis numatytu incidentų likvidavimo planu, nes viskas perstumdyta kitaip.

„Tai mums sukelia sunkumų. Mes važiuojame į kiekvieną objektą <...> Būna, ugniagesiai atvyksta į numatytą vietą, o ten, kur numatyta paprasta patalpa, deguonies balionai sudėti, cheminės medžiagos. Sudaromas toks pavojus“, – kalbėjo pašnekovas.

Mažiau sunkumų ugniagesiams gelbėtojams kelia agresyvūs gyventojai.

„Dabar jau retai. Anksčiau būdavo, nuvažiuoji į sodybą, o ten pagėrusi kompanija, būdavo ir agresyvių. Sako, kad jie moka labai gerai gesinti, pradeda mokyti“, – prisiminė A. Lisauskas.

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas V. Sanda sako, kad jo vertinimu, pastaruoju metu sužalotiems ir darbingumą praradusiems pareigūnams lengviau gauti kompensacijas.

„Jei iš tikrųjų susižaloja vykdydamas tarnybines pareigas, nukenčia nuo sulaikomo asmens veiksmų, persekiodamas tą asmenį – taip, yra sumokamos išmokos, jos yra nemenkos. Pastaruoju metu profesinė sąjunga dėl išmokų neturėjo bylinėtis“, – sakė policijos pareigūnų atstovas.